Laisvės samprata
5 (100%) 1 vote

Laisvės samprata

ĮVADAS

Kas yra laisvė?

Laisvės problemos sprendimas turi ilgą ir sudėtingą istoriją. Jau nuo antikos laikų ją gvildeno daugelis filosofų. Bene pirmasis laisvės teorinį turinį mėgino aptarti Sokratas. Valios laisvės ir atsakomybės problemą formulavo Aristotelis, vėliau ją sprendė Epikūras, Augustinas. Naujaisiais laikais šią problemą tyrinėjo B.Spinoza, I.Kantas, G.Hegelis, A.Šopenhaueris ir kiti.

Laisvės sąvoka plačiai vartojama tiek literatūroje, tiek kasdienėje kalboje. Sakoma, kad vanduo laisvai srovena upėje, paukščiai laisvai skraido erdvėje. Priėję sankryžą esame laisvi sukti kairėn ar dešinėn. Vyras ar moteris yra laisvi nuspręsdami tuoktis ar likti viengungiais. Kiekvienas pilietis yra laisvas balsuodamas rinkimuose į seimą ar rinkdamas prezidentą. Posakis “atgavo laisvę”reiškia, kad bausmę atlikęs žmogus išleistas iš kalėjimo. Kristaus mokyme nurodoma po sprendimo esanti laisvė.” Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams:”Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”(Jn 8, 31-32). Jėzaus buvo paklausta, ką jis turėjęs galvoje, pateikdamas tokį laisvės apibrėžimą: “Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: “Tapsite laisvi?” Tada Jėzus labai tiksliai atsako: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas” (8, 34).

Vergas nėra laisvas. Jis gyvena vergovėje.

Tiesiogine žodžio prasme laisvė būdinga tik žmogui, nes tik jis vienintelė būtybė ištrūkusi iš gamtos, pakilusi virš jos ir galinti laisvai siekti savo tikslų. Žmogus, kaip biologinė būtybė yra pavaldus gamtai. Bet jis, skirtingai nuo kitų tvarinių, pasižymi tokiomis išskirtinėmis savybėmis, kaip mąstymas, pažinimas, valia, kurios leidžia jam išsiveržti iš gamtos priklausomybės ir elgtis laisvai. “Tik žmogus yra laisvas, – rašo J.Girnius, – nes tik jis egzistuoja pats save apspręsdamas. Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagos determinizmas”(6, 528).

Laisvės sąvoka yra plati ir daugiaprasmė. Kalbama apie politinę, juridinę, religinę laisvę, taip pat apie sąžinės, spaudos, žodžio laisvę. Šios sąvokos nurodo didelę laisvės aspektų įvairovę bei platų jos pritaikymą įvairiausiose žmogaus veiklos srityse.

Etikoje bendroji laisvės problema dar modifikuojama kaip valios laisvės, pasirinkimo laisvės ir dorovinės laisvės problemos.

Kalbant apie laisvę, pirmiausia turime galvoje išsilaisvinimą nuo ko nors. Būti laisvu – tai reiškia nepatirti prievartos, nebūti suvaržytam, nuo ko nors priklausomam. Šia prasme – tai turėti galimybę daryti tai, ko sieki. Įveikdamas apribojimus bei suvaržymus, žmogus ir įgyja laisvę.

Negatyvioji laisvė skirstoma į:

1. Kaip išsilaisvinimas iš žmogų pavergiančių jėgų ir aplinkybių.

2. Kaip išsilaisvinimas iš prietarų, atgyvenusių pažiūrų ir stereotipų.

3. Kaip teisė į nepriklausomybę nuo kišimosi asmeninį gyvenimą.

Laisvė nuo ko – tai būsena, kai mes norime priklausyti nuo gamtos kaprizų, nuo žmonių savivalės, smurto, nuo nepalankių sąlygų ir aplinkybių.

Negatyvioji laisvė įtakoja pozityviąją laisvę – laisvę dėl ko, vardan ko.Tikroji laisvės esmė yra ne ta, kad išsilaisvintume nuo suvaržymų ir priklausomybės, o ta, kad, būdami laisvi, turėtume galimybę kažką daryti, veikti, kurti. Vadinasi laisvė yra kūrybinės veiklos prielaida. Kitaip tariant laisvės esmė yra ta, kad ne tik supantį pasaulį, bet ir save patį galėtumėm keisti, pertvarkyti, naujai kurti.Taip laisvė ir pasireiškia kaip kūryba.

Pagaliau pozityvioji laisvė – tai laisvė veikti ne bet kaip, o veikti tikslingai, gyventi ne bet kaip, o vertingai, teisingai. “Vadinasi, pozityvioji laisvė (laisvė kam) yra nepriverstas asmens angažavimas vertybėms, – teigia A. Poškus. – Šioje laisvės aptarty reikia pabrėžti du žodžius: nepriverstinumą (vidinį ir išorinį) ir vertybes. Be pirmojo nebus laisvės, o be antrojo laisvė paliks tik galimybė” (13, 23). Kitaip tariant laisvė – atgręžia mus į vertybes ir teikia galimybę žmogui atsiskleisti vertybėmis.

Kalbėdami apie laisvę, dažnai didelį dėmesį kreipiame į išorinę prievartą, kuri mūsų laisvę riboja arba iš viso ją paneigia. “Jei mano kojos ir rankos surištos, aš nesu laisvas. Jeigu aš smurtu priverstas ką nors atlikti, tai šis mano veiksmas nėra laisvas.” Dar Aristotelis teigė, kad veiksmai, kurių priežastys yra išorinės vadinami prievartiniais, taigi nelaisvais.

Visiškai kitaip yra su vidine laisve. Pagal Aristotelį vidiniai laisvei būdinga tai, kad jos principas yra veikiančiojo viduje, taigi priklauso nuo asmens vidinio apsisprendimo. Kitais žodžiais tariant, poelgis laisvas tik tuomet kai žmogus pats save pateisina.

Tačiau žmogaus galimybės laisvai apsispręsti nėra didelės. Žmogaus laisvę riboja ne tik išoriniai veiksniai, bet ir vidinės jėgos: instinktai, polinkiai, afektai, aistros. Šias aistras žmogui irgi tenka nugalėti. I.Kantas apie tai rašė: “Tačiau vidinei laisvei reikalingi du dalykai: kiekvienu realiu atveju susidoroti su pačiu savimi (animus sui compos) ir apvaldyti save (imperium in semetipsum), t.y. pažaboti savo afektus ir sutramdyti savo aistras” (21,
343).

Vidinė žmogaus laisvė yra pagrindinė charakteristika. Išorinės laisvės atžvilgiu jai tenka viršenybė. V. Sezemanas rašė, kad” vidinė laisvė turi pirmenybę, kad ji pirminė laisvės forma bei apraiška, o išorinė laisvė – antrinė, nors žmogus anksčiau įsisąmonina išorinę laisvę ir visų pirma ją stengiasi pasiekti bei apsaugoti”(16, 385)

Kartais laisvė suprantama labai primityviai: ką noriu tą darau. Juk aš laisvas žmogus. Žinoma būdamas laisvas gali daryti viską, ką užsimanai: reketuoti, plėšikauti, žudyti. Kokia tokios laisvės prasmė? Tai jau ne laisvė, o savivalė. Tikroji laisvė turi savo parametrus, tam tikras ribas, kurias nurodo atsakomybė. Laisvė ir atsakomybė – glaudžiai tarpusavy susijusios sąvokos. Žmogus atsakingas tuomet kai laisvas, ir laisvas kai atsakingas.

Neribotos laisvės nėra. Žmogaus laisvę riboja aplinka, įvairios išorinės jėgos ir jo prigimtis. Žmogus gali veikti tiktai tų galimybių, kurios priklauso nuo jį supančios aplinkos, rėmuose.

. Būtų galima pasakyti ir taip: kiekvieno laisvės ribos yra kitų laisvėje. Laisvė negali būti priskiriama tik sau. “Aš negaliu būti laisvas būdamas vienas, – teigia A.Šliogelis. – Esu laisvas tik būdamas su kitais. Kitų laisvė yra mano laisvės sąlyga, o mano laisvė yra kitų laisvės sąlyga”(17, 119). Šia prasme laisvė yra visuomeninė. Mano laisvė sąveikauja su kitų laisve.

Laisvė yra žmogaus dvasinės būties pagrindas. Ji iškelia žmogų virš gamtos į dvasinių vertybių sferą. O savivalė susijusi su žmogaus gamtine prigimtimi, su nežabotais instinktais, potraukiais ir aistromis. Laisvė yra aukščiau savivalės. “Jei laisvė nepakiltų aukščiau savivalės, – teigia J.Girnius, – ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, greičiau iš kosmoso nusmukimas į chaosą”(6, 529).

Atsakomybė ne tik nurodo laisvės ribas, bet ir įprasmina laisvę, padaro ją turiningą. Laisvę užbaigia atsakomybė. Be atsakomybės laisvė yra tik negatyvus fenomenas. Pozityvioji laisvės pusė yra atsakomybė. “Iš tikrųjų laisvei gresia pavojus išsigimti į gryną kaprizingumą, jei ji nesuvokiama kaip atsakomybė. Todėl negana Laisvės statulos rytinėje Amerikos pakrantėje, aš patariu dar pastatyti Atsakomybės statulą vakarinėje pakrantėje”(5, 121).

Valios laisvė

Laisvę galima priskirti gamtos dėsniui, kuris persmelkia visas krikščioniško gyvenimo puses. Mes matome, kad gyvūnai nelaisvėje kenčia. Ir tai liudija, kad gamta nesutinka su jokio sutvėrimo pavergimu. Juk neatsitiktinai krikščioniško mastymo žmonija šimtmečius kariavo, kol nepasiekė tam tikro asmens laisvės lygio.

Bet kuriuo atveju laisvę mes suprantame labai miglotai, ir jeigu įsigilinsime į jos turinį, tai iš mūsų supratimo beveik nieko neliks. Juk prieš reikalaudami asmens laisvės, mes turime padaryti prielaidą, kad kiekviena asmenybė jos siekia. Bet prieš tai derėtų įsitikinti, ar gali asmenybė veikti laisvu noru. Išanalizavę žmogaus veiksmus, mes pastebime, kad jie visi neišvengiami ir buvo atlikti verčiant aplinkybėms. Juk vidinė žmogaus prigimtis ir išorinės aplinkybės priverčia žmogų siekti laisvės.Nes gamta mus patalpino tarp malonumo ir kančios. Ir neturime mes valios laisvės rinktis kančią ir atstumti malonumą.

Visas žmogaus pranašumas gyvūnų atžvilgiu yra tas, kad žmogus sugeba matyti tolesnį tikslą ir todėl yra pasiruošęs susitaikyti su tam tikra kančios porcija, ateityje matydamas atlygį. Iš tiesų – tai ne kas kita, o išskaičiavimas, kai įvertinę naudą, mes pastebime, kad ji pranašesnė už skausmą, ir sutinkame iškentėti skausmą dėl būsimo malonumo. Viskas priklauso nuo išskaičiavimo, kai atėmę kančią iš malonumo, mes gauname tam tikrą teigiamą likutį. Mūsų supratimu neapdairūs ir nepraktiški (romantikai ar tie, kurie aukojasi kitiems) – tai tiesiog žmonės su ypatingu išskaičiavimu, kuriems ateitis atrodo kaip dabartis, ir taip aiškiai, kad jie jau šiandien pasiryžę dėl jos ištverti kitiems neįprastas kančias, ką mes suvokiame kaip auką, žygdarbį.

Kas lemia mūsų malonumus? Mes neturime laisvo pasirinkimo, nesirenkame patys ir malonumo pobūdžio. Tai vyksta ne mūsų valia ir noru. Mes nesirenkame mados, gyvenimo būdo, pomėgių, maisto ir panašiai – visa tai “pasirenkame”, priklausomai nuo supančios visuomenės norų ir skonio. Ir ne geriausios jos dalies, o daugumos. Mums patogiau elgtis paprastai, niekuo savęs neapsunkinant, tačiau visą mūsų gyvenimą kausto visuomenės sąlygojamas skonis ir manieros, kurie tampa elgesio ir gyvenimo taisyklėmis. Tai kur gi mūsų laisvė? Kodėl kiekvienas jaučiasi individu? Kokią savo savybę mes galime laisvai keisti?

Kiekvieno kūrinio vystymąsi lemia keturi faktoriai:

1. Pagrindas (esmė) – tai pirminė tam tikro kūrinio medžiaga, iš kurios jis kilo.

2. Nekintančios pagrindo savybės.

3. Savybės, kintančios dėl išorinių jėgų poveikio.

4. Išorinių jėgų kaita.

Šie keturi faktoriai visiškai nulemia kiekvieno kūrinio būseną. Kad ir ką mes veiktume, galvotume, kad ir ką darytume, išradinėtume – viskas
nuo šių keturių faktorių. Šie faktoriai nustato mūsų charakterį, mąstymo bei išvadų formą.

• Savo esmės žmogus pakeisti negali.

• Dėsnių, dėl kurių kinta jo esmė, žmogus pakeisti negali.

• Savo vidinių savybių kitimo dėsnių (dėl išorinio poveikio) žmogus pakeisti negali.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1708 žodžiai iš 5679 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.