ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
SPECIALIOSIOS DIDAKTIKOS KATEDRA
Laura Barčianskaitė,
Specialiosios pedagogikos ir
logopedijos studijų programos
II kurso, 4 grupės, 7 pogrupio
studentė
LDK kovos dėl valstybės savarankiškumo
Darbo vadovė Vasiliauskienė
Šiauliai
2004
Turinys
Įvadas 3
Dėstymas 3
Išvados 7
Literatūros sąrašas 8
Įvadas
Nuo senų laikų Lietuva turėjo daugybę priešų, trokštančių užvaldyti Lietuvai priklausančias žemes. Tai padaryti bandė ne vienas galingas priešas. Pateikiama nemažai priežasčių, dėl kurių buvo taip trokštamas Lietuvos kraštas. Yra išskiriama viena iš pagrindinių priežasčių, tai gera šalies geografinė padėtis, išėjimas į jūrą, ko daugelis to meto valstybių neturėjo. Taigi dėl šios priežasties prasidėjo patys galingiausi, žiauriausi ir daugybę gyvybių nusinešę karai. Ypatingai aršios kovos vyko su Rusija bei Švedija. Abi šios valstybės kiek įgalėdamos kovojo ir stengėsi įsigalėti lietuvių krašte.
Dėstymas
Kovoje dėl rytinių Baltijos pakraščių XVI – XVIII a. ypatinga vieta teko Livonijos kraštui, t. y. dabartinei Estijai ir Latvijai. Šis kraštas buvo svarbus tiek ekonominiu, tiek strateginiu požiūriu. Į Livonijos kraštą pretenzijas pareiškė Danija, Švedija, Rusija ir Lietuva. Tuo metu pabaltinos kraštas tapo nesibaigiančių karų kraštu. Visi šie neramumai prasidėjo Livonijos karu. Pradžioje šiame kare dalyvavo ir LDK, bet šiame kare jai nesisekė. 1569 metais, pasirašius Liublino uniją, buvo paskelbta, kad Livonija lygiomis teisėmis priklauso tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Stepono Batoro valdymo metais jam teko kovoti net dviem frontais – Livonijoje ir Baltarusijoje.
1577 metais lapkričio 5 dieną Steponas Batoras sudarė sutartį su Turkija. Šia sutartimi Turkija pasižadėjo neleisti Krymo totoriams puldinėti Žečpospolitos ir suteikti karinę pagalbą. 1578 metais rugsėjo 16 dieną jis sudarė samdos sutartį su Dniepro kazokais. Bet visgi svarbiausias užsienio politikos klausimas buvo susijęs su Livonija. Jos teritorijos dalis buvo užėmusios Lietuva ir Lenkija, taip pat Danija, Švedija ir Rusija. Visos valstybės norėjo to paties – Livonijos. Tuo metu Danijos užimtą teritoriją valdė Danijos karaliaus brolis Magnus, kuris kaip ir kitų šalių valdovai siekė užimti visą Livonijos teritoriją. Šio valdovo planus rėmė Rusijos caras Ivanas IV. 1570 metais caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karaliui, kuris gavęs Livonijos karaliaus titulą, būtų caro Ivano IV vasalas. Taip susitaręs su Magnusu caras pradėjo kariauti su švedais. 1574 metais prasidėjo karas tarp Rusijos ir Švedijos. Livonijos, Lenkijos ir Lietuvos teritorijose prasidėjo miestiečių ir žemvaldžių bruzdėjimas. 1575 metais caro kariuomenė įsiveržė Lietuvos ir Lenkijos valdomąsias sritis. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug, todėl jai buvo labai sunku gintis. Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas, nuolatinių karų buvo labai nualintas, nesulaukdamas taikos, pradėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią. 1577 metais Magnus net buvo paskelbtas Livonijos karaliumi. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito. Tais pačiais metais rusų kariuomenė užėmė beveik visą Uždauguvio kunigaikštystę. Uždauguvio kunigaikštystės valdovas Jonas Chodkevičius nesugebėjo pasipriešinti Magnaus ir Ivano IV kariuomenei. 1578 metais S. Batoras į jo vietą paskyrė Vilniaus vaivadą Mikalojų Radvilą Rudąjį, kuriam talkino sūnus laukų etmonas Kristupas Radvila, kurį dėl karinių gabumų praminė Perkūnu. Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo, nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. Todėl jis pradėjo su caru Ivanu IV derybas. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai, pyko, kam karalius jam nepripažįstąs Polocko, Smolensko ir Ironijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus pats vartojąs. Tada pasidarė aišku, kad vis tiek teks kariauti, todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam, kad būtų galima laimėti laiko. Steponas Batoras surengė tirs žygius prieš Rusiją. Karalius S. Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. Lenkai iš pradžių nelabai sutiko apsikrauti mokesčiais karo reikalui: jie siūlėsi patys eiti į karą. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajorijos, todėl reikalavo, kad jie duotų samdytos kariuomenės. Karalius bajorų kariuomenės labai nenorėjo, nes ji buvo nedisciplinuota, nepaklusni, kariškai nemokyta. Pagaliau karalius laimėjo ir lenkai sutiko apsidėti mokesčiais. 1579 metų vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę, kuri buvo suspiesta Pskove. Tuo metu Livonijoje reikalai jau buvo pagerėję. Karaliumi paskelbtas Magnusas jau buvo caro Ivano IV pašalintas, o kraštas, matydamas, kad ruošiamasi rimtam karui, jau nebelinko i caro pusę, ir Lietuvos kariuomenei be didelio vargo pasisekė atsiimti nemažai miestų. 1579 metais po trijų savaičių apgulties S. Batoras paėmė Polocką. Antrajam žygiui trūko lėšų. Su Polocko paėmimu karas dar nesibaigė, o pinigai jau buvo išsekę. Tuomet karalius
grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Seime lenkai taip pat daugiau nebenorėjo duoti pinigų, bet karalius vis dėlto juos palenkė. Po seimo Varšuvoje Steponas Batoras atvykęs į Vilnių sušaukė vien tik lietuvių seimą, padėkojo jiems už dalyvavimą kare, ir sutarė kaip toliau veikti.. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė. 1580 metų vasarą karalius vėl išžygiavo į karą. Čia caras pasiūlė taiką. Iš pradžių jis reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grąžinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. Nepaisydamas tokių reikalavimų S. Batoras įžygiavo į karą. Lenkų ir Lietuvių sujungtos kariuomenės paėmė labai svarbią caro Didžiųjų Lukų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų. Karaliui išvykus i trečiąjį karą, caras savo laiškuose vėl ėmė plūsti S. Batorą, tikėdamasis, kad karalius bus priverstas nutraukti kovą. Kai S. Batoras su savo svarbiausiomis jėgomis apgulė Pskovą, o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias rusų žemes, tarpininkaujant Posevinui, prasidėjo derybos. Karalius buvo linkęs taikytis, nes prasidėjusi žiema labai trukdė kariauti, o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. Po ilgų derybų, 1582 metų sausio 15 dieną buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Baigėsi karas dėl Livonijos, kuris truko 25 metus. Šioje sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos, Polocko ir Veližo. Carui Ivanui IV buvo grąžinti tik Didieji Lukai. Jis džiaugėsi palyginti gera taika.