1. ĮVADAS
Manoma, jog kas 200 – 250 milijonų metų Žemės klimatas taip atšalo, kad didelę jos dalį padengdavo ledynai. Per praėjusius 2 mln. metų pasaulinės temperatūros svyravimai Žemės paviršiuje kito. Šiltus tarpledynmečio laikotarpius keitė šalti ledynmečiai. Dar neseniai manyta, kad ledynai slinko ir traukėsi 4 kartus. Paskutinis ir reikšmingiausias apledėjimas įvyko kvartero periodo pleistoceno epochoje. Klimatui atšilus, kontinentiniai ledynai tirpo, tačiau ir dabar jie dengia ne mažiau kaip penktadalį, o gal nat ketvirtadalį Žemės sausumos paviršiaus. Amžinas įšalas sukaustęs Antarktidą, Grenlandiją, kalnų sritis.
Robertas Falkonas Skotas (Robert Falcon Scott) Dienoraštyje rašydamas apie Pietų polių yra pasakęs : „ Didis Dieve ! Tai siaubinga vieta.“
2. LEDYNMEČIAI
2.1 APLEDĖJIMAI
Paskutinis ir reikšmingiausias apledėjimas įvyko kvartero periode pleistoceno epochoje. Pasak
paskutinės hipotezės, mes gyvenam ledynmečio
0 — Holocenas (poledynmetis) pabaigoje. Nors yra ir kitų nuomonių, kad turėtų
Kvarteras prasidėti naujas ledynmetis. Ši teorija remiasi
Pleistocenas tuo, kad per paskutinį dešimtmetį Šiaurės pusru-
100 — tulio klimatinės juostos pasistūmėjo į pietus. Vi-
dutinėse platumose būna mažiau saulėtų vasarų,
o Etiopijoje ir Somalyje daugiau sausrų.
200 — Per praėjusius 2 mln. metų pasaulinės tem-
Gondvana peratūros svyravimai Žemės paviršiuje siekė
Permas –karbonas : 5 – 6 0C, dėl to šiltus tarpledynmečio laikotar-
300 — visi pietiniai žemynai pius keitė šalti ledynmečiai. Dar neseniai many-
tuo metu sudarė ta, kad iš viso ledynai slinko ir traukėsi 4 kartus.
Pangėją Bet XX a. pabaigoje vandenyno dugno bei po-
400 — liarinių ledo kepurių tyrimai rodo, kad ledynme-
Ordoviko pėdsakų čių buvo daugiau – 20.
Aptinkama Sacharos dykumoje
500 — Pastarasis milijonas metų
600 —
Varangis
700 —
Sturtis
800 —
Keturi
900 — ledynmečiai
Gneisas prekambre
1000 – Manoma, kad per didžiausią apledėjimą
ledas dengė 30% Žemės sausumos paviršiaus,
šiuo metu tik 10%. Kas kartą slenkant ledyna-
2300 — Huronis ms keisdavosi pasaulio klimato juostos. Iš Lie-
tuvos teritorijos paskutinis ledynas galutinai
pasitraukė prieš 10 – 13 tūkstančių metų.
.
2.2 KLIMATO KAITA
Nors pripažystama, kad klimatui būdinga ritmiška kaita, bet vieningos nuomonės kada galėjo prasidėti svarbiausi ledynmečiai, nėra. Šiuo metu įtikinamiausia yra matematiko ir astronomo Milutino Milankovičiaus hipotezė. 1912 – 1941 m. po išsamių skaičiavimų, kurie parodė, jog Žemės padėtis, posvyris ir orbita, Saulės atžvilgiu kinta. M. Milankovičius tvirtino, kad šie pokyčiai lemia iš Saulės gaunamos energijos kiekį ir kartojasi apytikriai kas 95, 42 ir 21 tūkstančio metų ciklais.
95 000 metų ciklas – dėl žemės orbitos kitimo Maždaug per 95 000 metų beveik apskrita Žemės orbita ištįsta iki elipsės ir vėl susitraukia. Kvartere didžiųjų ledynmečių ir tarp ledynmečių ciklai trukdavo apie 100000 metų. Ledynmečiai ateidavo, kai Žemė brėždavo aplink Saulę apskritimą, o tarp ledynmečiai – kai ji skriedavo elipse.
42 000 metų ciklas – dėl Žemės ašies posvyrio kaitos nors sutarta, jog atogražos yra ties 23,5 ° š. platumos ir 23,5°p. platumos, kad atitiktų Žemės sukimosi ašies posvyrio kampą, iš tikrųjų žemės ašies posvyris į orbitos plokštumą apytikriai kas 40 000 metų kinta nuo 21,5° iki 24,5°. Posvyriui padidėjus, vasaros tampa karštesnėmis, o žiemos šaltesnėmis, taip susidaro tarp ledynmečiams palankios sąlygos.
21 000 metų ciklas – dėl Žemės ašies judėjimo Žemės ašis, lėtai judėdama apie tiesę, statmeną Žemės orbitos plokštumai, kas 21 000 metų nubrėžia apskritimą.
1. Šiuo metu Žemės ašies padėtis orbitos plokštumos at-žvilgiu yra tokia, kad daugiau Saulės gauna tas pusrutulis, kuriame būna žiema, ir mažiau tas, kuriame būna vasara. Dėl to žiemos yra šiltesnės, o vasaros vėsesnės. Susidaro palankios sąlygos ledynmečiui prasidėti.
2. Prieš 12 000 metų Žemės ašigaliai buvo priešinguose nei dabar apskritimo taškuose, todėl nusistovėjo šiltas tarp ledynmetis.
XX a. 8 – ojo dešimtmečio viduryje atlikti vandenynų dugno nuosėdų tyrimai patvirtino M. Milankovičiaus teoriją. Tik kol kas dar tiksliai nežinomas, kaip tie dangaus pokyčių ciklai yra susiję su kilimato kaita.
Ledynmečių priežastys aiškinamos ir kitaip:
Saulės aktyvumas. Teigiama, kad dėmių gausa gali silpninti Žemę pasiekiančią Saulės spinduliuotę.
Suaktyvėjusi ugnikalnių veikla. Pro jų išmestas dulkes prasiskverbia mažiau saulės spindulių.
Anglies dioksido koncentracijos atmosferoje kaita. Daugėjant anglies
dioksido, formuojasi šiltnamio reiškinys. Dėl to vidutinė oro temperatūra pasaulyje gali pakilti apie 3°C. Tačiau galimas daiktas, jog ilgainiui angliesdioksido atmosferoji ims mažėti, nes daugiau jo sugers vandenynas. Žemė atvės ir prasidės naujas ledynmetis.
Žemės plutos plokščių judėjimas. Dėl jo gali atvėsti sausumos paviršius.
Vandenyno srovių arba atmosferos sraujymių pokyčiai.
2.3 LEDYNO SUSIDARYMAS.
Atšalant klimatui, didėja tikimybė, kad žiemą dauguma kritulių iškris sniego pavidalu, o šiam liks mažiau laiko ištirpti, nes sutrumpės vasaros. Vis labiau atšalant, sniegas liks gulėti ištisus metus. Šiaurės pusrutulio šiauriniuose šlaituose amžinojo sniego riba yra žemiau nei pietiniuose, nes šiuos pasiekia daugiau saulės spindulių. Nuo ašigalių į pusiaują sniego riba kyla aukštys: Grenlandijos šiaurėje ji yra jūros lygyje, Norvegijos pietuose – apie 1500 m. aukštyje, Alpėse – 3000 m. aukštyje, ties pusiauju – apie 6000 m. aukštyje. Aukščiau sniego ribos sniegas netirpsta, o vis kaupiasi. Nuo savo svorio jis pamažu tankėja ir virsta firnu. Vidutinėse platumose, pvz.: Alpėse, atėjus vasarai į firną įsisunkia tirpsmo vanduo iš viršutinių sniego sluoksnių. Sušalus šiam vandeniui firnas tampa tankesniu. Per 20 – 40 m. iš firno išspaudžiamas visas oras ir firnas virsta ledu. Antarktidoje ir Grenlandijoje šis vyksmas gali trukti kelis šimtus metų, nes ten nėra tirpsmo, o firnas virsta kietu ledu nuo slėgio.Veikiamas sunkio jėgos, ledas lėtai slenka nuolydžio kryptimi ir sudaro ledyną.
3. LEDYNAI
3.1 LEDYNŲ FORMOS.
Pagal dydį ir formą ledynai skirstomi į :
Nišų ledynus. Jie labai maži ir susidaro šiaurinių šlaitų įdubose bei giliose lomose.
Cirkų ledynus. Tai kiek didesnės nei nišų ledynai ledo masės, užklojusios taurės pavidalo daubas kalnuose. Jie maitina slėnių ledynus.
Slėnių ledynus. Tai didesnės ledo masės, slenkančios žemyn. Jie šliaužia buvusių upių vagomis tarp stačių šlaitų.
Priekalnių ledynus. Jie susidaro kalnų papėdėse iš susiliejusių slėnių ledynų.
Ledo kepures ir ledo skydus. Jie driekiasi nuo čcentro į visas puses. Ledo skydai, kadaisę dengę didelę dalį šiaurinės Europos ir Šiaurės Amerikos, dabar apsiriboja Antarktida ir Grenlandija. Šiuo metu Antarktidoje susikaupę 86% viso pasaulio ledo, o Grenlandijoje 11%.
3.2 LEDYNŲ JUDĖJIMAS.
Ledyno savybės ir jo judėjimas priklauso nuo to, koks yra ledas – šiltesnis ar šaltesnis. Abiejų tipų ledynuose greičiausiai juda paviršiniai ir vidiniai ledo sluoksniai. Vidutinių platumų ledynai labiau eroduoja Žemės paviršių, perneša ir nusodina daugiau medžiagos. Sparčiausiai ledas juda:
Ledyno pusiausvyros srityje.
Vietovėse, kur gausu kritulių ir ledas sparčiai nyksta.
Mažuose ledynuose, nes juos labiau veikia trumpalaikiai klimato pokyčiai.
Vidutinių platumų ledynuose, nes juose daugiau tirpsmo vandens.