Ledynų ir jų tirpsmo vandenų susidarymo reljefas

Turinys

1. Ledynų ir ledyninių srautų formavimasis……………………………………………………………………………..2

1.1 Ledynų tipai……………………………………………………………………………………………………………………3

1. 1.1 Kalnų ledynai………………………………………………………………………………………………………………3

1. 1.2 Kontinentiniai (dengiamieji) ledynai………………………………………………………………………………3

1. 1.3 Tarpiniai ledynai………………………………………………………………………………………………………….3

2. Reljefą formuojanti ledynų ir ledyninių srautų veikla…………………………………………………………….3

2. 1 Egzaracinė ledynų veikla (uolienų ardymas)……………………………………………………………………..4

2. 2 Nuolaužinės medžiagos pernešimas ir akumuliacija……………………………………………………………4

2. 3 Transportinė ledynų veikla (slenkančių ledynų)…………………………………………………………………4

2. 3.1 Paviršinės morenos………………………………………………………………………………………………………5

2. 3.2 Dugninės morenos……………………………………………………………………………………………………….5

2. 4 Akumuliacinė ledynų veikla…………………………………………………………………………………………….5

2. 4.1 Akumuliacinės morenos……………………………………………………………………………………………….5

2. 4.2 Dugninė morena………………………………………………………………………………………………………….5

2. 4.3 Abliacinės morenos……………………………………………………………………………………………………..5

2. 4.4 Galinė morena…………………………………………………………………………………………………………….5

2 .5 Akvaglacialiniai procesai………………………………………………………………………………………………..5

2. 5.1 Fliuvioglacialiniai dariniai…………………………………………………………………………………………….6

2. 5.2 Limnoglacialiniai dariniai…………………………………………………………………………………………….6

3. Apledėjimų priežastys……………………………………………………………………………………………………….6

3. 1 Išorinės priežastys………………………………………………………………………………………………………….6

3. 2 Vidinės priežastys…………………………………………………………………………………………………………..7

4. Ledynų tirpimas………………………………………………………………………………………………………………..8

5. Ledyninis sausumos reljefo performavimas………………………………………………………………………….9

Literatūra…………………………………………………………………………………………………………………………..12

1. Ledynų ir ledyninių srautų formavimasis.

Ledynai susidaro iš sniego. Tam būtina žema temperatūra ir daug kritulių sniego pavidalu. Ledynai paplitę aukštose platumose šiaurėje ir pietuose bei aukštai kalnuose. Ledynų plotas šiuo metu siekia 16,2 mln. km2 (~11% viso paviršiaus ploto), o tūris ~30 mln. km3 . Daugiausia jų yra Antarktyje ir Grenlandijoje. Ledynai kaupiasi aukščiau sniego ribos ir slenka žemyn. Žemiausiai jie sutinkami prie Pasaulinio vandenyno paviršiaus Antarktyje ar Grenlandijoje, aukščiausia – 5-6 km aukštyje Ekvatorinės zonos kalnuose. Sniego kaupimasis ir jo virsmas gletčeriniu ledu yra sudėtingas ir ilgas procesas saulės spindulių, garavimo, kristalizacijos ir ilgainiui didėjančio slėgio poveikyje.

Vasarą sniegas tirpsta, snaigės apsilydo nuo saulės, o naktį įgauna kristalo formą. Palaipsniui purus sniegas virsta kompaktine mase – firnu (baltas ledas). Toliau veikiant minėtiems veiksniams, firnas virsta skaidriu glečeriu – pagrindine ledyno mase. Šiame procese iš 10 – 11 m3 sniego susidaro ~ 1m3 ledo. Karšto klimato srityse (aukštikalnėse) firnas į glečerinį ledą virsta per metus, tuo tarpu poliarinė-

se srityse tam reikia apie 100 metų. Greičiausiai firnas glečeriniu ledu virsta vasarą, kai jo morfogene-

zėje dalyvauja ištirpęs vanduo. Aukščiau pastovios sniego ribos esančiuose ledynuose galima išskirti kelias vertikalias zonas:

 Sniego. Joje ledo kristalai formuojasi tik dėl oro temperatūros svyravimų;

 Sniego – ledo. Čia ledui formuotis padeda paviršiuje ištirpęs vanduo;

 Firninę šaltą. Ledą formuojant dalyvauja iš paviršiaus įsisunkęs vanduo;

 Glečerinę – firninę. Joje ledyno poros gausiai pripildytos vandens;

 Glečerinę. Čia tirpsmo vanduo užšąla sudarydamas horizontalius sluoksnius;

Susikaupus didelei ledo
masei, nuo svorio ir didelio slėgio ledas tampa plastišku ir ima ju-

dėti į šalis. Skiriami du ledynų tipai: lygumų ir kalnų ledynai. Lygumų ledynai dar skiriami į ledynines dangas ir ledo kepures. Šie ledynai turi galimybę judėti visomis kryptimis, o kalnų- tik aiškiai apibrėžtais slėniais.

Ledyninės dangos dengia labai didelius sausumos plotus. Jų ledo storis gali siekti 4 km (Antarktidoje). Tuo tarpu kitur ledo storis mažesnis. Ledynų kepurių ledo storis nuo 100 iki 1000 m, o slėninių ledynų (ledyno liežuvių) – nuo 50 iki 1000 m. Ledyninės dangos apima ne tik tas sritis, kurios yra aukščiau pastovios sniego ribos, bet ir žemiau esančias plačias kaimy-

nines teritorijas. Ledo kepurės pūpso tik aukščiau pastovios sniego ribos. Slėniniai ledynai šliaužia nuo kalnų slėniais (trogais) papėdžių link. Kontinentinės ledyninės dangos ir ledo ke-

purės dažnai turi nesudėtingą ovalinę formą. Kalnų ledynai labai įvairūs. Skiriami šlaitų,karų, slėnių, transfluentiniai (sutekantys), piedmontiniai ir šelfiniai ledynai.

1.1 Ledynų tipai.Pagal klimatą ir reljefą, o tai pat pagal mitybos ir nuotėkio sričių santykį ledynai skirstomi į kalnų, kontinentinius ir tarpinius.

1.1.1 Kalnų ledynai. Alpių (slėnių) tipo ryški mitybos zona, sniego kaupimasis ir jo virsmas ledu, ir linijinės (nuotėkios) sritys. Kuo intensyvesnė mityba, tuo greičiau leidžiasi ledynai. Yra paprasti (vieno ledyninio srauto) ledynai,turintys nuosavą mitybos zoną ir nuotėkio sritį ir sudėtingi – turintys eilę ledyninių srautų, susiliejančių nuotėkio srityse. Kalnų srityse yra dar pereinamieji, karų ir kabantys turkestaniško tipo ledynai.

1.1.2 Kontinentiniai (dengiamieji) ledynai. Jie dengia salas ar kontinentus. Šiems ledy-

nams būdingos šios savybės: didelis ledo storis, nėra ikiledyninio reljefo poveikio jų pasis-

kirstymui, ledynų mityba yra centrinėse ledyninių skydų dalyse, yra spindulinis ledo slinki-

mas į pakraščius, o skydinis ledyno paviršius – išgaubtas. Ryškiausi kontinentiniai ledynai yra Grenlandijoje ir Antarktyje.

Grenlandijos ledynas išplitęs 2,2 mln.km2plote, turėdamas vidurkinį storį – 1500 m, (di-

džiausias – 3400 m yra salos centre). Jis apsuptas kalnais, į pakraščius plonėja, iškylant kalnų viršūnėms – nunatakas (eskimų kalba) vadinamoms. Ledynas jūros dažniausiai pasiekia, nors milžiniški jo liežuviai retsykiais atslenka prie jūros. Jų ilgis siekia iki 40 km, ir jie yra plau-

kiojančioje būklėje.

Antarkties ledynas apima bemaž visą žemyną (13,9 mln.km2). Didžiausias jo storis 4 km.

(vidurkis ~2 km), yra sudėtingas poledyninis kalnų reljefas. Ledynų liežuviai leidžiasi prie vandenyno, sudarydami iki 60 m aukščio bei 800 m pločio šelfinį ledą. Didžiuliai aisbergai (>60 m aukščio) atskilę nuo kontinento ledyno, srovių plukdomi pietų link bemaž iki 600p.pl.

1.1.3 Tarpiniai ledynai yra plokštikalnių ir priekalnių ledynai. Jų yra Norvegijoje (943 km2) ir Altajuje. Tokie ledynai bazuojasi virš išlygintų senų kalnų viršūnių. Į prieškalnes jie leidžiasi smulkiais liežuviais. Prieškalnių ledynai – priepoliarinių sričių aukštikalnėse, su gausia firninių baseinų mityba. Jie leidžiasi daugybe liežuvių.

2. Reljefą formuojanti ledynų ir ledyninių srautų veikla.

Šią veiklą sudaro trys pagrindiniai veiksniai. Tai mityba (sniego kiekis mitybos srityse), ledy-

nų judėjimas (nuotėkis) ir ledyno masės mažėjimas abliacijos bei tirpsmo rezultate ir mecha-

niškai ardant ledą.

Didelio slėgio dėka ledynai įgauna plastiškumą ir juda. Slinkimo greitis skirtingas. Štai, Alpėse jis kinta ribose nuo 0,1 – 0,4 iki 1m/parą, Himalajuose – iki 2 – 4,.Grenlandijoje – 5 – 25, Aliaskoje – daugiausia – iki 34, (vietomis net 60 – 70) m/parą.

Ledas ir ypač tirpsmo vandenys atlieka didelį darbą pernešant ir akumuliuojant ardymo produktus. Ledynų pakraščiai nėra pastovūs. Dėl klimatinių (sezoninių) priežasčių ir mitybos pokyčių jie ar pasistūmėja, ar atsitraukia. Šie ledyno pokyčiai vadinami osciliacija.

Ledynas ir tirpsmo vanduo ardo, transformuoja ir kaupia nuosėdinę medžiagą. Šių procesų visuma sudaro būdingas ledyninių ir tekančių ledyno vandenų nuogulas, o tai pat reljefo for-

mas, ypač ryškias kvartero (Q) apledėjimų srityse.

2.1 Egzaracinė ledynų veikla (uolienų ardymas).

Nuo ledo svorio ir ledyno judėjimo uolienos, esančios po juo ar ledyno judėjimo kelyje, yra ardomas iki nuolaužų ir smulkių dalelių. Jos, įšalusios į ledyno priedugnį, spartina egzaraciją. Uolų paviršiuje susidaro įrėžiai, vagelės – ledyniniai įbrėžiai, randai. Jų padėtis padeda re-

konstruoti ledynų judėjimo kryptį praeities apledėjimų metu. Ant iškilusių uolų susidaro pail-

gos, apzulintos formos – avinų kaktos arba mutonai. Judant, nuo uolienų atitrūksta uolos, ku-

rios ilgainiui smulkėja, zulinasi. Ilgainiui susidaro ledyniniai rieduliai. Neretai „išariami“ ir tirpsmo vandens išplaunami gilūs slėniai – ledyninės egzaracijos ir išplovimo slėniai. Šiuo-

laikinio (kaip ir kvartero) apledėjimo zonose uolienos deformuojasi – sutrūksta, išsilenkia, susispaudžia į raukšles, sudarydamos glaciodislokacijas. Kalnuose, sąryšyje su ledynais, susi-

daro specifinės reljefo formos – karos,
cirkai, „V“ raidės formos ledyniniai slėniai – trogai, susidarę dėl ledyninių srautų poveikio. Priklausomai nuo uolienų sudėties ir fizinių jų savybių, uolienos susmulkinamos iki įvairaus dydžio dalelių – nuo luistų ir riedulių (>1000 mm diametre iki smulkiausių – pelitinių (molio) dalelių (< 0,01 mm). Šios dalelės yra stumia-

mos ledyno jo judėjimo kryptimi ar suspaudžiamos po ledynu, sucementuojant jas įvairios su-

dėties nuolaužinės nuosėdinės uolienos pavidalu.

2.2. Nuolaužinės medžiagos pernešimas ir akumuliacija.