Legenda ir tikrovė
Daugelio senųjų miestų istorija prasideda nuo legendų. Tokia legenda yra ir apie Vilnių. Užrašyta ji Lietuvos metraščiuose XVI a. Joje pasakojama, kad toje vietoje, kur dabar įsikūręs Vilniaus miestas, nuo neatmenamų laikų šlamėjo žmogaus rankų neliestos senagirės, pilnos laukinių žvėrių ir paukščių. Tai buvusios puikios vietos medžioklei, kurias mėgęs lankyti didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas (1316 – 1341), tada gyvenęs savo pilyje Trakuose.
Vienos tokios medžioklės, kurioje dalyvavę kunigaikščio dvariškiai ir gausi jo palyda, metu Gediminas nušovęs senųjų Lietuvos girių žvėrį – gražuolį taurą. Medžioklė buvusi sėkminga, ir niekas nepastebėjęs, kai atėjo vakaras. Į Trakus grįžti jau buvo vėlu. Kunigaikštis vienoje iš panerio kalvų liepęs įsirengti stovyklą nakčiai.
Iki vidurnakčio kalvoje liepsnoję laužai, spragsėjusi kepama žvėriena, linksminęsi kunigaikštis ir jo palyda. Pagaliau visi kietai sumigę, ir Gediminui prisisapnavęs nepaprastas sapnas: matęs kunigaikštis Neries pakrantėje aukštą kalną, o jo viršūnėje – galingu balsu staugiantį didžiulį vilką. Laidęs kunigaikštis į jį strėles, bet jos atšokusios nuo geležiniais šarvais apkarstytų vilko šonų. O žvėris, aukštai iškėlęs galvą, staugęs tokiu stipriu balsu, jog rodęsi, kad jame visas šimtas kitų vilkų staugtų. Toli po plačiąsias girias aidėjęs jo balsas.