Leipalingio parapijos istorinė sielovadinės ir kultūrinės veiklos analizė
5 (100%) 1 vote

Leipalingio parapijos istorinė sielovadinės ir kultūrinės veiklos analizė

Leipalingio parapijos istorines, religines ir pastoracines veiklos analize

Turinys

Įžanga ………………………………………………………………….. 1

I. Leipalingio istorinė ir religinė praeitis

iki XX a. pradžios…………………………………………………………………….. 3

1. Miestelio pavadinimas, kilmė ir dvaras…………………………………………….. 3

2. Leipalingio parapijos įkūrimas……………………………………………………… 6

3. Bažnyčios statyba…………………………………………………………………… 8

4. Leipalingyje dirbę kunigai………………………………………………………… 11

II. Parapijos gyvenimas nuo 1910 iki 1989m………………………………………… 14

1. Mokykla, švietimas ir kultūra…………………………………………………….. 14

2. Tautinis išsivaduojamasis judėjimas……………………………………………… 18

3. Tremtis ir žudynės………………………………………………………………… 22

4. Pogrindinė veikla. Kun. K. Ambraso

nuopelnai religiniame švietime…………………………………………………… 24

5. Katalikiško jaunimo gyvenimas

tarybiniais laikais…………………………………………………………………. 28

III. Religinio ir kultūrinio gyvenimo pokyčiai,

atkūrus Nepriklausomybę………………………………………………………… 30

1. Religinių ir kultūrinių renginių atnaujinimas…………………………………….. 30

2. Jaunimo religinio gyvenimo pokyčiai……………………………………………. 33

Išvados……………………………………………………………………… 35

Įžanga

Kur tik pažvelgsi – snaudžia istorija. Kiekvienas daiktas, net mažiausia smėlio kruopelytė turi savo pradžią. Tačiau ar ilgai tas daiktas primins apie save? Šiandien, rytoj, ar po daugelio metų? Gal jau dabar jis glūdi užmaršty, dengiamas storu dulkių sluoksniu, visų pamirštas, o po kurio laiko, atrodys toks brangus ir reikalingas. Gal būt jis giliai žmogaus širdyje, ir ši širdis išsaugo tai, kas jokiame popieriaus lape neužrašyta. Tačiau: “ Žmogus lyg vėjo dvelktelėjimas, jo dienos lyg dingstantis šešėlis ” (Ps.144;4). Viskas taip trapu, laikina, net ryškiausi prisiminimai kartu su žmogumi iškeliauja amžinybėn.

Tad jeigu jau daiktas nuolat primena apie save, tai kokią reikšmę turi miestelis jame gyvenantiems žmonėms, ar netgi tautos istorijai? Ne tik didieji miestai yra svarbūs, gal ir šis miestelis yra turtingas kultūriniu, religiniu, istoriniu paveldu. Todėl ir buvo pasirinkta ši tema: kad išsaugoti ir užrašyti kuo daugiau istorinių įvykių, prisiminimų, papasakoti šiame miestelyje gyvenusių bei gyvenančių žmonių istoriją, jų džiaugsmus ir skausmus, rūpesčius, iškilusius metų tėkmėje. Juk istoriniai pokyčiai dažnai nulemia valstybės, bažnyčios, tautos išsivystymą ir likimą, bei tuo pačiu formuoja žmonių savęs ir pasaulio suvokimą.

“ Šiandien žmonija gyvena naują savo istorijos amžių, kai palaipsniui visame pasaulyje sklinda gilūs ir skuboti pasikeitimai. Jie gimsta iš žmogaus pažinimo bei kūrybos ir grįžtamai veikia patį žmogų, jo individualius bei kolektyvinius sprendimus bei siekimus, mąstymo ir veiklos pobūdį, liečiantį tiek daiktus, tiek žmones.”

Taigi žingsnis po žingsnio bandysiu šiame darbe sekti miestelio istorijos paliktomis pėdomis. Rašydama darbą, remsiuosi įvairiais rašytiniais šaltiniais, tačiau šie duomenys nėra tokie gausūs, kad būtų galima išsamiai nušviesti visą Leipalingio parapijos sielovadinę veiklą. Labai skurdi pokario meto literatūra, todėl neabejojant galima būtų tvirtinti, kad šis laikotarpis buvo sunkiausias Leipalingio parapijos gyventojams. Daug prisiminimų, istorijų išlikę senyvų žmonių atmintyje, ar asmeniniuose archyvuose, tačiau kartais jie tokie prieštaraujantys vieni kitiems, kad sunku atsekti tikrus faktus, taigi panaudosiu tik tuos pasakojimus, kurie patikimi ir sutampa su istoriniais faktais, bei kitų žmonių atsiliepimais.

Trumpa darbo apžvalga. Pirma dalis skirta miestelio, parapijos įkūrimui. Pasakojama miestelio legenda, atskleista dvaro kilmė, žmonių tarpusavio santykiai ir pagalba bei indėlis parapijos labui, kalbama apie pirmąsias pastatytas bažnyčias Leipalingyje bei dabartinės bažnyčios statybą, klebonijos nuosavybę ir Leipalingio parapijoje dirbusius kunigus.

Antroje dalyje rašoma apie skaudų parapijos žmonių gyvenimą okupacijos gniaužtuose, apie netektis, tremtį ir žudynes, drąsias kovas už laisvę, pogrindinę religinio švietimo veiklą, garbingus, drąsius, pilnus pasiaukojančios Kristaus meilės žmones, kurie tokiu sunkiu laikotarpiu nepabūgo grasinimų, kankinimų, vardan katalikiško švietimo, Tėvynės ir Kristaus.

“ Vis dėlto yra sielose brangakmenių, kurių joks purvas negali apvelti. Yra tautos gyvenime įvykių, kurie persmelkia visus jos narius ir pasilieka neišdildomi.”

Trečia dalis skirta gyvenimo pokyčiams, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Šioje dalyje kalbama apie pasikeitusį ir sunkiai
iškovotą kultūrinį bei religinį parapijos gyvenimą, žmonėms brangių ir ašaromis aplaistytų paminklų atstatymą, glaudžius mokyklos ir bažnyčios ryšius, jaunimo veiklą, susijusią ne tik su mokykla, bet ir su bažnyčia, bei visos parapijos žmonių gerove. Darbas pabaigiamas išvadomis.

I. Leipalingio istorinė ir religinė praeitis iki XX a. pradžios

1. Miestelio pavadinimas, kilmė ir dvaras

Leipalingio miestelis įsikūręs aukštame Seiros upės (Kairysis Baltosios Ančios intakas, 48,2km. ilgio) kairiajame krante, prie nedidelio ežerėlio, 32km. į rytus nuo Seinų,12km. į šiaurės vakarus nuo Veisiejų, 11km. į šiaurės vakarus nuo Druskininkų.

Miestelio vardo kilmė jotvingiška, kildinama iš jotvingių žodžio “liepa”. Paties Leipalingio miestelio ir pro šalį tekančios Seiros upės vardai leidžia daryti išvadą, kad senieji šio miestelio gyventojai buvo jotvingiai. Seniausiuose raštuose Leipalingis buvo vadinamas Lepuniki, o kiek vėliau Lepūnų, Leipūnų ir pagaliau dabartiniu Leipalingio vardu. Taigi Leipalingio pradžia skendi gūdžioje senovėje, nes apylinkėse surasti akmeniniai kirvukai, titnaginiai peiliai, rėžtukai, gremžtukai bei kiti įrankiai rodo, kad čia jau senų senovėje gyveno žmonės. Senąją praeitį liudija ir piliakalnis su senovinės gyvenvietės žymėmis, stūksantis tarp Leipalingio ir Černiauskų kaimo. Kultūriniame žemės sluoksnyje rasta grublėtosios keramikos, molinių puodų šukių. Kai kurie istorikai teigia, kad netoli Leipalingio buvęs mūšis su kryžiuočiais.

Leipalingio apylinkių žmonės mielai pasakoja piliakalnio legendą. Pasakojama, kad senais laikais, ant šio kalno buvusi labai graži pilis ir didelis dvaras. Dvare gyvenusi pikta ragana Juodaakė, kurios sūnus iškrito per langą ir nuskendo ežere. Ji labai verkusi ir priverkusi upelį ašarų, be to prakeikusi dvarą, kuris su visais turtais ir kartu su ragana prasmegęs skradžiai žemėje, o iš ašarų ir šiandien teka Seiros upelis.

Leipūnų arba Leipalingio dvarelis įkurtas didžiojo kunigaikščio Aleksandro valdymo laikotarpiu ir jau 1503m. pirmą kartą paminėtas istorijos rašytiniuose šaltiniuose. J. Totoraičio nuomone, kadangi netoliese yra du piliakalniai(Leipalingio ir Druskininkėlių), tad vietovė neabejotinai buvo apgyventa baltų genčių dar prieš kryžiuočiams sunaikinus Užnemunę, dvaras galėjo turėti gynybinio punkto reikšmę.

1503m. dvaras buvo duotas pabėgėliui arklininkui iš Smolensko Jonui Pliuskovui, iki jo tėviškė bus išvaduota iš Maskvos valdžios. 1508m. tą patį dvarą su arklininkais ir baudžiauninkais karalius Žygimantas Senasis padovanojo raštininkui Jonui Sapiegai, mirus pirmesniam dvaro laikytojui, kuriam jis priklausė iki gyvos galvos. Taip Leipūnų dvaras pasiliko ilgą laiką Sapiegų giminės nuosavybe, kurie Leipalingį valdė apie 250 metų.

Jau 1516m. prie dvarelio minimas ir Leipalingio miestelis, tačiau kol kas tai tėra tik teiginys, nes jį paremiančių dokumentų iki šiol neaptikta. Težinoma, kad 1506m. Leipalingio kaimo laukuose gyveno 21 valstiečio šeima, o 1523m. “prie dvaro”, t. y gyvenvietėje buvo 16 šeimų. Gal būt tai sudarė vėlesnio miestelio užuomazgą. Kiti miestelio įkūrimą sieja su cerkvės statyba, bet tai įvyko ne 1516m , o vėliau apie 1520 ar 1523m. Be to medinė cerkvė buvo pastatyta ne gyvenvietėje, kurioje gyveno vietiniai žmonės – katalikai, o prie pačio dvaro, kurio savininkais buvo stačiatikiai Sapiegos. Cerkvė iškilo į šiaurę nuo gyvenvietės, Seiros upelio kairiajame krante, dabar ten tęsiasi parkas, o ne dešiniajame krante, kaip manyta pagal ten aptiktus senkapius. Nurodoma, kad tos cerkvės rūsyje 1546m. palaidotas J. Sapiega, o vėliau 1561m. ir jo žmona. Apie Leipalingio gyvenvietę XVI a. antroje pusėje beveik neaptinkama jokių duomenų. Tik minima 1567m. gyvenvietėje veikusi dvaro karčema, todėl galima manyti, kad Leipalingis išaugo tik XVI a. pabaigoje, nes tuo metu maždaug apie 1580m. buvo pradėta statyti katalikų bažnyčia.

XVII a. dokumentuose Leipalingis vadinamas miestu, o jo gyventojai – miestiečiais. Įdomu tai, kad Leipalingyje viešėjo Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza su žmona Cecilija Renata. Jo palydoje buvęs to meto Europoje garsus, lotyniškai rašęs ir Lietuvos vardą išgarsinęs poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Vilniaus universiteto profesorius. Jis sukūrė odžių ciklą “Miškų žaidimai”, kurioje apdainuotas ir Leipalingis.

Apie esmines Leipalingio permainas galima spręsti pagal 1685m. surašytą inventorių, Sapiegai dvarą su miesteliu įkeitus G. Chaleckiui. Dokumente minimos keturios gatvės: Merkinės, Gardino, Veisiejų, gatvė už bažnyčios ir turgus. Atkurta ir dvaro sodyba, kurioje stovėjo įrengtas dviaukštis rūmas, nes per Lenkijos ir Lietuvos – Rusijos karą (1654-1667) Leipalingis du kartus buvo nusiaubtas gaisrų. Iš Sapiegų Leipalingio turtai atiteko Vilniaus vyskupui Mykolui Masalskiui, kuris 1792m. dvarą pardavė Vilniaus kapitulos kan. Antanui Kruševskiui.

Dabartinių Leipalingio rūmų fundatoriumi laikomas A. Kruševskis, kartu pastatęs ir mūrinę miestelio bažnyčią. Taip senoje sodybvietėje, kur jau nuo XVI a. būta pastatų, išplito klasicistinė dvaro sodyba. Rūmai pagrindiniu
nukreipti į miestelio pusę. Jie sumūryti XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Rūmai gerų proporcijų, stačiakampiai. Pietinio fasado kompozicijos akcentas – dorėninis keturių kolonų portikas su karnizu, ir trikampis frontonas. Šiauriniame fasade taip pat yra analogiškų formų portikas, tik platesnis šešių kolonų, kurios laiko balkoną, aptvertą puošnia ažūrine elipsių metalo tvorele.

1820m. mirus A. Kruševskiui, po jo paveldėję giminaičiai (sakytine liaudies kalba vadinami Grušauskais) pagarsėjo apylinkėse kaip žiauriausi baudžiauninkų engėjai. Baudžiava Leipalingio ir aplinkiniuose dvaruose buvo labai sunki ir gyventojai, dar daugeliui metų praėjus, pasakojo apie dvaro ponų žiaurumą. Pasakojama apie ekonomą Rėkų, kuris kartą į vežimą pasikinkęs vieną arklį, o į antrojo vietą – baudžiauninką ir taip važiavęs į mišką malkų parsivežti. Vargšą baudžiauninką taip mušė kaip ir greta bėgantį arklį, kad po šio įvykio nelaimingasis pasimiręs. Pavėlavusieji darbininkai kartais būdavo užkapojami rykštėmis negyvai. Ponas atimdavo iš tėvų merginas ir atiduodavo jas savo paleistuviui sūnui, kuris su jomis ištvirkaudavo dvaro rūmų rūsyje. Kruševskis baudžiauninkus į geresnius šunis mainydavęs, netgi versdavęs moteris žindyti dvaro šuniukus. Vienai iš mylimiausių pono kalių nugaišus, ji buvo aprengta suknele, papuošta papuošalais ir baudžiauninkai turėję taip pašarvotą kalę apraudoti, o nepaklususiuos pliekė rykštėmis.

“ Vieną tokios “raudos” ištrauką yra užrašęs P Ruseckas knygoje “Baudžiava”:

Kalele, kalele, kaip tu buvai ponui vierna

Kaip tu viernai tarnavai

Kaip tu ponios ponuliui gromatėles nešiojai.

Kalele mažiausia, kalele gražiausia!

Kas tavo mažus vaikelius augins,

Kas juos nešios kas juos augins?

Kalele gaspadine!

Kas pilniavos mūsų sodą?”

Visgi Leipalingio dvaras buvo turtingas. Jis turėjo daug miškų, laukų ir kaimų. Tų kaimų gyventojai mokėdavo dvarui mokesčius ir eidavo baudžiavą. Pagal 1819-1822m. bažnyčios inventoriaus sąrašus Leipalingis turėjo 14 kaimų, kuriuose gyveno 147 gyventojai. Dvaras turėjo plytų dirbtuvę ir geležies rūdos liejyklą. 1818m. caro įsakymu Leipalingis tapo valsčiumi į kurį įėjo Leipalingio dvaro kaimai. Leipalingio dvaras turėjo 3889 margus žemės, neskaitant 5129 margų miško, atimto valstybės žinion. Leipalingis valsčiumi išbuvo iki 1950m.

Po Kruševskių dvaras perėjo į Kavaliauskų rankas. Iš jų dvarą nupirko inžinierius Balinskis. Jis pristatė rūmų priestatą ir nors priestatas stilistiškai priderintas prie senų rūmų, tačiau sudarkė paprastą ir aiškią simetrinio pastato kompoziciją. Balinskis pertvarkė ir čia įkurtą parką. Angliško tipo parkas tęsėsi tarp Simoniškės ežero ir Seiros upės, toks jis išliko iki mūsų dienų. Leipalingis nukentėjo nuo 1700-1721m. Rusijos-Švedijos dar kitaip vadinamo Šiaurės karo. 1702m. balandžio 25 dieną švedų kariuomenė netoli Merkinės persikėlė per Nemuną ir patraukė į Leipalingį. Leipalingio miestelis ir jo gyventojai patyrė daug nuostolių, buvo nuvarginti svetimos kariuomenės, nes turėjo ją išmaitinti. Miestelyje siautė badas, skurdas, bei su atvykusia kariuomene plito epideminės ligos. Leipalingis nuskurdo ir jam atsigauti prireikė daug laiko ir pastangų, nes 1808m. Varšuvos kunigaikštystės statistiniame aprašyme Leipalingis vis dar vadinamas nuskurdusiu miesteliu. Iki Pirmojo pasaulinio karo duomenų ne daug, tik minima, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą Leipalingio dvarą įsigijo Dor Dornalovičius. Karo metu sodyba buvo labai nuniokota. Dor Dornalovičius buvo paskutinis dvaro savininkas, prieš karą išsikėlęs į Lenkiją ir po karo į Lietuvą negrįžo. Leipalingio dvaras perėjo Lietuvos valdžios atsakomybėn, 1923m. dvaro žemės išparceliuotos, o rūmuose atidaryta progimnazija su stalių amatų skyriumi.

2. Leipalingio parapijos įkūrimas (1778m.)

Tikslią parapijos įkūrimo datą nustatyti nelengva. Šios datos nustatymui trukdo 1785m. liepos 7 dieną įvykęs gaisras, kurio metu su bažnyčia ir klebonija sudegė daug vertingų dokumentų. Spėjama, kad tuose dokumentuose įvardijama pirmoji Leipalingyje pastatyta katalikų bažnyčia, jos fundatorius, bei parapijos įkūrimo data. Tačiau 1761m. išlikusiame inventoriaus surašyme nurodoma, kad Leipalingyje yra bažnyčia, šalia jos gyvena kunigas, turintis žemės. Išvardijami Leipalingio kaimai: tai 6 sodybos ant kurių žemės stovi bažnyčia, klebonija ir klebonijos daržai; dalis žemės anapus upės už malūno tilto, kuri vadinama Popiške; dalis žemės Saltoniškės, Vilkanastrių, Didžiasalio kaimuose. Šie kaimai ir jų žemė priklausė dvarui, todėl yra manoma, kad Leipalingio klebonija žemę gavo iš Leipalingio dvaro savininkų, tad bažnyčią pastatė ne kas kitas, o dvaro savininkas, kuris prie bažnyčios apgyvendino kunigą, kad šis pasirūpintų Leipalingio ir aplinkinių kaimų gyventojų dvasiniais reikalais. 1800m. inventoriaus surašyme parašyta, kad kunigas, nors žemės dovanojimo dokumentai sudegė gaisre, ir toliau Leipalingio dvaro savininko nekliudomas naudojasi žeme.

Taigi prie Leipalingio bažnyčios gyvenęs kunigas rūpinosi
priklausančiuose kaimuose gyvenusių žmonių dvasiniais reikalais, už tai jam leidžiama naudotis dvaro savininko padovanota žeme. Tačiau aplinkui buvo tokių kaimų, kurie nepriklausė Leipalingio dvarui ir kurių gyventojais kunigui rūpintis nepriklausė. Tie kaimai buvo priskirti kitam dvarui ir jais rūpintis turėjo kitas kunigas, bet kita bažnyčia ir kunigas buvo toli ir sunkiai pasiekiama, todėl šių kaimų gyventojus Leipalingio kunigas aprūpindavo tik iš malonės.

Kaip sunku atsekti parapijos įkūrimo datą, taip sunku nustatyti pirmuosius kunigus, gyvenusius prie bažnyčios. Kad prie Leipalingio bažnyčios nuolat gyveno kunigas, rodo nuo 1611m. pradėtos rašyti metrikos. Jos pradėtos rašyti vieno ir to pačio žmogaus ir tik vienoje šių metrikų vietoje yra minimas kun. M. Magausko vardas. Iš metrikų neaišku, kas jis toks buvo. Gal būt jis buvo Leipalingio klebonas, o gal kapelionas, ar tik besisvečiuojantis kunigas, kuris pakrikštijo tik tą vieną kūdikį, kurio vardas buvo įrašytas į metrikas. Metrikos rašomos iki 1689m. ir jose įvardijama dar keletas kunigų pavardžių, tad iš tiek žinių galima spręsti, kad Leipalingyje yra bažnyčia ir prie jos nuolat gyvena kunigas, bet Leipalingis nevadinamas parapija.

Leipalingis minimas kaip turintis bažnyčią, prie kurios gyvenantis kunigas rūpinasi žmonių dvasiniais reikalais ne tik vyskupo suteikta teise, bet labiau bažnyčios fundatoriaus nurodymu. Kaip Leipalingis nevadinamas parapija, taip ir kunigai nevadinami klebonais. Kitas svarbus įvykis, tai 1744m. Vilniaus vysk. Zienkavičiaus įvykusio sinodo nutarimu visos vyskupijos vietos suskirstomos į parapijas ir jose paskiriama po kunigą. Prie kiekvienos bažnyčios ar koplyčios apsigyvena kunigas, kuris rūpinasi tame miestelyje ir apie jį esančių kaimų gyventojais. Retai kur liekama be kunigo. Šiame sinode pažymima, kad Leipalingyje taip pat yra koplyčia, bet prie jos negyvena joks kunigas, todėl Leipalingis su aplinkiniais kaimais yra prijungiamas prie Veisiejų parapijos. Nuo 1689 iki 1771m. metrikų nėra. Iš pradžių manyta, kad metrikos dingę, bet atrodo, kad jų niekas ir nerašė. Metrikų aktų nebuvimo priežastimi laikoma kunigo pasitraukimas iš bažnyčios. Greičiausiai, kad Leipalingis buvo patekęs į bažnyčia nesirūpinusio savininko rankas. Nuo 1771m. metrikos vėl pradėtos rašyti, prie bažnyčios apsigyvenus kunigui. Pagaliau 1778m. rugpjūčio 26 dieną Leipalingyje klebonaujant kun. Denisevičiui, Vilniaus vyskupija tam tikru raštu suteikė Leipalingiui tikros parapijos vardą, bei nustatė parapijos ribas. Nuo šios dienos Leipalingyje gyvenantis kunigas vadinamas klebonu, tad 1778m. laikomi oficialia parapijos įkūrimo data.

3. Bažnyčios statyba

Kadangi pirmieji Leipalingio savininkai buvo stačiatikiai, tai suprantama, kad jie pastatė ne katalikų bažnyčią, bet cerkvę, kuri minima apie 1520m. Jonas Petras Sapiega cerkvei užrašęs dešimtinę iš dvaro pajamų ir 10 valakų žemės. Vėliau jis perėjęs į katalikybę, paskyręs jos reikalams 20 valakų žemės ir manoma, kad apie 1580m. pradėjęs statyti katalikų bažnyčią. Deja, 1655m. Leipalingio bažnyčia rusų invazijos metu buvo sudeginta, nes 1674m. minima nauja medinė prie kurios veikė prieglauda. Šią bažnyčią aptarnavęs kažkoks domininkonas.

Sunku nustatyti kokia ir iš ko pastatyta buvo pirmoji Leipalingio bažnyčia tik aišku, kad vietiniuose raštuose ji minima, o nuo 1778m. turi parapijos vardą bei ribas. Taigi, manoma, kad pirmoji Leipalingio bažnyčia buvo medinė, nes jeigu būtų buvusi mūryta, tai būtų išlikusi, arba likę nors jos griuvėsiai. 1771m. inventoriuje nurodoma, kad Leipalingyje stovi medinė ir jau labai sena bažnyčia, bet ji negalėjo būti pirmoji, nes jau turėjo būti visai supuvusi, nebent ji buvo nuolat pertaisoma, o gal būt čia minima antroji ar trečioji bažnyčia. Šiame inventoriuje bažnyčia apibūdinama esanti su vienu bokštu priekyje ir nedideliu kupolu ant vidaus stogo. Ji turėjo 18 langų, įrėmintų švininiuose rėmuose, o jos sienos iš lauko pusės buvo apkaltos lentomis, grindų dalis taip pat lentų, o kita dalis plytų. Bažnyčia trijų altorių: didysis altorius – Dievo Motinos dangun ėmimo, o šalutiniai Šv. Kazimiero ir Rožančinės. Zakristijoje yra komoda ir 5 arnotai. Bažnyčia ir šventorius aptvertas lentų tvora, taip pat prie bažnyčios buvusios ir kapinės, o šventoriaus kampe stovėjusi 4 stulpų ir lentomis apkalta varpinė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2978 žodžiai iš 9594 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.