Lėlių teatro vieta integruoto ugdymo
5 (100%) 1 vote

Lėlių teatro vieta integruoto ugdymo

Turinys:

Įvadas 3

Literatūrinė dalis 4

Meninis ugdymas 4

Vaidyba ir dramatizavimas 5

Lėlių teatras skirtingo amžiaus vaikų grupėse………………………………………………….7

Lėlių teatras ir integruotas ugdymas………………………………………………………………9

Vaidyba ir grožinė literatūra 9

Vaidyba ir kalba 10

Vaidyba ir kūno kultūra 11

Vaidyba ir dainavimas 11

Vaidyba ir gamtos pažinimas 12

Vaidyba, dailė ir darbeliai 12

Analitinė dalis 14

Tyrimas 14

Vaikų apklausa 15

Apibendrinimas 15

Vaikų stebėjimai 16

Anketa auklėtojoms 19

Anketa tėvams 20

Auklėtojų anketų apibendrinimas 21

Tėvų anketų apibendrinimas 21

Išvados ir pasiūlymai 22

Literatūros sąrašas 23

Priedai 24

Įvadas

Kiekvienas vaikas yra unikali ir nepakartojama asmenybė.Visa veikla, kurioje dalyvauja vaikas, skirta jo asmenybės tobulėjimui bei plėtotei, yra svarbi savęs atskleidimui ir saviraiškai. Veikloje atsiskleidžia vaiko kūrybiškumas.

Vaikų lopšelis – darželis – antrieji namai, kuriuose mažieji žmogučiai praleidžia ištisas dienas. Čia, lopšelyje – darželyje, auga jaunoji mūsų visuomenės karta, čia formuojasi charakteriai, čia mažieji mokosi skirti kas gerai ir kas blogai, pasiejami pirmieji dorovės daigai, čia jie žaidžia, mokosi, ilsisi, gyvena dideliame triukšmingame kolektyve. Auklėtojos, pedagogai deda daug pastangų, kad aplinka, kurioje tiek daug laiko praleidžia mažieji, būtų jauki ir graži. Puikai atrodo kiemelai, apsodinti krūmais, medžiais, gėlėmis.

Lopšelyje – darželyje vyksta veikla, užsiėmimai, bet vis dėlto jauti, kaip vaikai nenustygsta vietoje: dar nenuspalvinę, dar nenulipdę figūrėlių iš plastilino, o jau dairosi į visa puses, trukdo draugui, ieško naujo užsiėmimo. Reikia ieškoti būdų kaip sudominti vaikus.

Menas turi didžiulį poveikį, auklėjant žmogų. Vieną prieinamiausių meno rūšių ikimokyklinio amžiaus vaikams yra lėlių teatras. Vaikai su malonumu žiūri į atgijusius, kalbančius, dainuojančius žinomų kūrynių personažus arba pažįstamas lėles. Gražu ir linksma mažiems, kai iš knygučių išeina iliustracijos ir atsiduria ant flanelografo arba pradeda judėti ant stalo. Dar įdomiau, kai kūrinio personažas tampa lėle ir, lazdelėmis arba pirštai valdoma, pasirodo virš širmos ir suvaidina knygutėje pavaizduotus įvykius. Daug ką sugeba ir patys vaikai atlikti, ypač vyresnės ir priešmokyklinės grupių vaikai. Turėdami savo gamybos paveikslėlių, pirštininių ir lazdelinių lėlių, paprastą širmą, vaikai gali vaidinti nesudetingas ištraukas, skaitant auklėtojai arba patys išmokę tekstą atmintinai. Gali ir savarankiškai improvizuoti ir taip paįvairinti savo žaidybinę veiklą.

Lėlių teatras – ne tik pramoga ir kasdienybės praturtinimas, jis padeda spręsti sudetingus mokomuosius – auklėjamuosius uždavinius, ugdo vaikų vaizduotę, jausmus, kūrybiškumą ir bebėjo suteikia vaikams daug teigiamų emocijų. Tik reikia pamėgti šią meno šaką, sudominti vaikus, įtraukti juos į žaidimus – vaidinimus.

Būdama praktikoje, per paskutiniuosius mokymosi metus, pastebėjau, kad grupės auklėtojos pamiršo lėlių teatrą. O lėlių teatras, vaidyba, mano manymu ir remiantis literatūra, yra geriausias ar vienas iš geriausių ir veiksmingiausių būdų, priemonių sudominti vaikus, patraukti jų dėmesį. Vaikams, ypač jaunesnėse grupėse, labai patinka lėlės, mėgsta kai pas juos svečiuojasi jų pamėgtų pasakų herojai, lėlės ir mėgstamiausi žaislai. O priešmokyklinėse grupėse kiek džiaugsmo suteikia vaikams jų pačių vaidyba.

LITERATŪRINĖ DALIS

Niekuomet žmogus nėra toks gražus , koks jis yra kurdamas . Menas yra didysis žmogiškumo pranašas daiktų pasaulyje.

( Vydūnas )

Vaikai, sąveikaudami su aplinka – gamta, sukurtais daiktais, meno kūriniais, perima tam tikrą estetinę kultūrą (paklūsta aplinkos keliamiems reikalavimams). Vienokia aplinka veikia vienaip, kitokia kitaip. Pedagogų pareiga kurti tokią aplinką, kuri formuotų vaiko estetinę kultūrą.

Meninis ugdymas

Ypač svarbus yra meninis ugdymas. Juo siekiama, kad vaikai turėtų daugiau prasmingų sąlyčių su meno procesu: menine veikla, meno kūriniais, jų suvokimu ir vertinimu. Meną suprantant plačiai, kaip visumos dalį, meninėme ugdyme neapsiribojama tik menu – ieškoma ryšio žmogaus sukurta aplinka, gamta, žmonių santykiais.

Menas – specifinė pasaulio dvasinio ir praktinio įvaldymo rūšis. Meno kūrinis – žmogaus dvasios vaizdas, gyvenimo modelis ir kartu – daiktinis dalykas (garsinis, plastinis, grafinis, spalvinis, žodinis ir kt.), kuri sukurs menininkas iš tam tikros medžiagos pagal tam tikrus darybos principus.

Menas neatsiejamas nuo kitų dvasinės kultūros sryčių – etikos, religijos, mokslo, taip pat nuo visos bendruosiuos kultūros, suvokiant ją laikę ir erdvėje.

Meno paskirtis – formuoti vertybinę orientaciją, teikianti estetinį malonumą,
tenkinanti žmogaus saviraiškos poreikį, plėtoti savęs ir pasaulio pažinimą, žmonių bendravimą.

Vaikų meninė veikla padeda žengti jiems pirmuosius žingsnius į meno pasaulį, įprasminti save, daro įtaką vaiko įaugimui į tautos kultūrinį gyvenimą. Meninės veiklos tikslai neatskiriami nuo dorinio, pažintinio, tautinio, pilietinio, ekologinio ir kt. tikslų. Meninius įspūdžius vaikai kaupia ne tik darželyje, bet ir namie, kituose vietose. Vaikų darželio pedagogas turtina ir įprasmina vaikų patirtį.

Meninis ugdymas apima gimtąją kalbą, dailę, muziką, vaidybą ir kt. Atskiros meninės veiklos rūšys vaikų darželyje beveik neegzistuoja, jų elementai dažniausiai susipynę. Auklėtoja sieja skirtingų meno rūšių veiklą į visumą. Tokioje veikloje vyrauja teigiamos emocijos, estetiniai išgyvenimai ir jausmai, formuojasi dorovinė, estetinė, pažintinė nuostata. Meninės veiklos metu vaikai tenkina saviraiškos ir kūrybinius poreikius, patiria estetinius išgyvenimus, jie bendrauja, keičiasi patirtimi, pažįsta save ir juos supanti pasaulį, įgyja meninės viklos įgūdžius, taip formuojasi jų vertybinė nuostata.

Bendrieji meninio ugdymo tikslai

Siekiama sudaryti palankias sąlygas:

– įaugti į tautos meninę kultūrą;

– plėtotis vaiko doroviniame ir estetiniam jautrumui aplinkai, gamtai, žmogui, kultūrai;

– formuotis jo estetiniam skoniui;

– justi malonumą bendrauti per meną ir patiems kurti;

– puoselėti saviraiškos, išraiškos ir kūrybos gebėjimus.

Meninio ugdymo tikslų siekiama ugdant vaiko gebėjimus justi, jausti, suvokti bei išreikšti. Meninio ugdymo turinys apima kelias veiklos sritis: pačių vaikų meninę saviraišką bei gerėjimasi meno kūriniais.

Meninio ugdymo turinys grindžiamas šiomis nuostatomis:

– atitinka vaiko amžiaus ir individualias galimybes;

– yra susietas su visa kita vaiko veikla, jo gyvenimu, gamta;

– remiasi lietuvių liaudies menine tradicija;

– siekiama darnos tarp laisvos saviraiškos ir elementarios meno technikos (individualios ir grupinės veiklos);

– meninė veikla kaip vyksmas vertinama labiau negu jos rezultatai.

Vaidyba ir dramatizavimas

Programoje „Vėrinėlis„ palyginti daugiau vietos skiriama meninei vaikų veiklai, siekiama, kad mažieji gautų visų pagrindinių jiems prienamų menų patirtį, taip pat ir teatro (dramos).

Meninis vaikų aktyvumas kreipiamas keleto svarbiausių tikslų link. Visų pirmą meninė veikla turi padėti ugdyti bendruosius vaiko psichinius bei fizinius gebėjimus, puoselėti kūrybingumą, iniciatyvumą, jautrumą ir kitas asmenybės savybes, bendrąją kultūrą. Šis bendro ugdymo poveikis glaudžiai susijęs su meninių lavinimų ir ypač – su vaiko meninės saviraiškos poreikio realizavimu.

Kad vaikas kūrybiškai save išreikštų turi būti palankios psichologinės sąlygos, turtinga materialinė aplinka, taikomi skatinantys, įkvepiantys pedagoginio darbo būdai.

Ypač svarbu, kad vaikas įsitrauktų (būtų įtrauktas) į tikrą kūrybą, kad meninė išraiška tiesiogiai gimtų iš jo „aš„, iš jo savito nuotaikų, vaizdinių, minčių ir troškimų pasaulio, būtų autentiška, vientisa, giliai motyvuota. Jeigu nėra tikros kūrybos momentų, nėra ir kas paliktų esmingą pėdsaką besiformuojančioje vaiko veikloje.

Per spontanišką saviraišką atsiveria vaiko dvasinis unikalumas, gilėja savimonė, stiprėja veiklos ir vertybių motyvacija. Supanti masinė kultūra, technizacija, spartus gyvenimo tempas vienodina vaikų požiūrius, idėjas, vertybes, tuo tarpu susikaupimas ir spontaniškas veiksmas gražina mažąjį kūrėją prie tapataus pasaulio suvokimo ir individualios išraiškos.

Atkreiptinas dėmesys, jog meninė vaikų veikla darželyje galėtų tapti integruoto ugdymo pagrindu. Jį sietų į visumą įvairią veiklą ir skirtingas ugdymo sferas (kalbinę, pažintinę – tiriamąją, komunikacinę, darbinę, fizinę), jas pagyvintų, parodytų meninio „matymo„ kampu. Svarbiausia, jungtų atsietą vaiko žinojimą, praktinį veikimą ir žmogiškųjų vertybių išgyvenimą.

Meninė veikla darželyje turi daugeriopą paskirtį, kad galėtų sėkmingai organizuoti ugdymą turi pakankamai nusimanyti apie kiekvieną meno rūšį.

Žodis teatras reiškia vietą, pastatą, kur rengiami ir rodomi vaidinimai žiūrovams. Teatras – tai sceninis pasirodymas, kuris būtinai pateikia tam tikrą kūrybinį rezultatą. Darželyje teatras dažnai suprantamas tisiog kaip lėlių teatras. Teatru galėtume vadinti bet kokio vaidinimo (kaukių, lėlių, pantomimos) parodoma žiūrovams, tačiau šiuo vienu terminu neturėtume apsiriboti.

Vaidybos ypatybė ta, kad ji glaudžiai susijusi su kitais atlikimo menais, jį reiškiasi tada, kai yra žiūrovas. Vaikai taip pat turėtų būti skatinami įtaigiai vaidinti, vadovautis artistiškumo jausmu, kai šoka, muzikuoja, ypač kai dainuoja, deklamuoja.

Neatsiejama vaikų gyvenimo dalimi darželyje turėtų tapti lėlių teatras. Tai jokių būdu ne profesionalus lėlių teatro mėgdžiojimas, o kūrybingas lėlių teatro elementų panaudojimas, siekiant specifinių tikslų.

Piešdami vaikai taip įsijaučia į vaižduojamus veikėjus, kad net pradeda garsiai už juos kalbėti,
įvairius veiksmus ir poelgius. Nupiešta ragana „atgyja„, gąsdina, vaikosi…

Kaip minėta, teatro sąvoka pabrėžia kūrybinį rezultatą. Vaikų vaidinimuose jis taip pat svarbus, turi savo ugdomąją reikšmę. Bet teatro terminas bruka į darželį „žinomus„ vaidinimo organizavimo būdus. Vaikai paprastai iš pradžių išmoksta atmintinai žodinį tekstą, vėliau repetuoja, mokosi intonacijos, veiksmų atlikimo, padėties scenoje ir pan. Dalyvavimas nors ir nedideliame vadinime, vaikui teikia didelės saviraiškos, patirties aktualizavimo ir kūrybos galimybės. Ką yra girdėjęs, matęs, išmokęs ar pastebėjęs, vaikas gali panaudoti kurdamas sceninį veiksmą, aplinkos daiktus pritaikyti dekoracijoms, kostiumams, apšvietimui, padainuoti, pašokti. Čia vaikas daug ką pertvarko, įprastiems daiktams ar mokėjimams suteikti naują paskirtį, o būtent tuo ir reiškiasi kūrybiškumas .

Draminė vaikų kūryba (vaidyba ir vaidinimo kūrimas) nesiejama tik su tradiciniu scenos vaidinimu. Ji gali būti realizuojama labai įvairiomis formomis ir įvairia kita veikla. Nedidelį vaidinimą per dailės, muzikos, kalbos valandėlę, su įvairiomis kaukių ir lėlių rūšimis. Vaidina ir aikai ir auklėtoja. Arba auklėtoja pasakoja draminį siužetą, pvz. pasaką, o vaikai atlieka pantomiminius veiksmus arba vaidina su lėlėmis.

Dramatizacija – vaikų darželyje tai bendrujų vaiko sugebėjimų, jo fizinių bei psichinių galių, ypač kalbos, jausmų, intelekto vaizduotės bei valios ygdymo būdas. Rūpindamiesi jų ugdymu, lavinsime ir išraiškingą, gyvą, motyvuotą vaiko vaidybą. Vaikui dramatizuojant jam atsiskleidžia ir įgimti srtistiniai gabumai: patrauklumas, temperamentas, intonacijų skambumas, plastikos lengvumas, taip pat vadovavimo, organizaciniai sugebėjimai, išradingumas. Dramatizuojamas vaikas bręsta visuomeniškai, įgyja menines, estetines bei tautines kultūros pradmenys.

Dramatizacija turėtų įsiterpti į visą darželio pažintinę, kūrybinę, meninę, komunikacinę, techninę – darbinę veiklą. Ji padarytų žaismingesnius, spalvingesnius piešimo, darbelių, muzikos, gimtosios kalbos, fizinės kultūros ir kt. užsiėmimus.

Analizuodama programas „ Verinelis“, „ Ugdymo gairės „, Step by Step“, pastebėjau, kad kiekvienoje iš jų skiriamas ne mažas dėmesys vaidybai ir lėlių teatrui. Kiekvienoje iš jų siūloma taikyti vaidybos ir lėlių teatro elementus skirtingose vaikų veiklose.

Lėlių teatras skirtingo amžiaus vaikų grupėse

3 – 4 metai 4 – 5 metai 5 – 6 metai

Tradiciniais ir netradiciniais būdais stalo teatrui gaminti lėles – figūrėles (piešti, spalvinti, karpyti, tvirtinti ant pagrindo). Bandyti vaidinti su jomis, jas naudoti saviraiškai. Gaminti piršto lėles, lėles flaneliografui, eksperimentuoti su tradicinėmis, natūraliomis ir dirbtinėmis medžiagomis (popieriumi, lino siūlais, skiautėmis, šiaudeliais, bulvėmis, moliu), buities daiktais (ledų pagaliukais, kojinėmis), perimant jau žinomus ir iešknt savitų gamybos būdų. Ieškoti būdų saviraiškai. Gaminti įvairias pirštinines, lazdelines lėles, lėles šešėlių teatrui ir vaidinti, improvizuoti su jomis.

Mokytis elementaraus lėlės valdymo ( lėlė juda iš vienos vietos į kitą), vartoti svarbiausias vaidybines išraiškos priemones (kalbą, intonaciją, fizinius veiksmus)

Lėlė džiaugiasi, nuliūsta, eina, bėga, slepiasi …

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2006 žodžiai iš 6668 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.