Leonaras da vinčis dokumentas
5 (100%) 1 vote

Leonaras da vinčis dokumentas

Leonardas da Vinčis

Leonardas da Vinčis (1452 – 1519) buvo tapytojas, skulptorius, rašytojas, muzikantas, meno teoretikas, karo inžinierius, išradėjas, matematikas, anatomas ir fiziologas, botanikas… lengviau išvardinti, kuo jis nebuvo. Beje, domėdamasis mokslu, jis visada likdavo dailininkas, o tapydamas paveikslą – mąstytojas ir mokslininkas. Leonardui da Vinčiui, gal būt, labiau, negu kitiems Renesanso veikėjams, tinka sąvoka homo universale. Šis nepaprastas žmogus viską žinojo ir mokėjo viską, ką žinojo ir mokėjo jo epocha. Be to jis nuspėdavo tai, apie ką jo laikais dar niekas ir nesvajojo. Jis apgalvojo skraidomojo aparato konstrukciją ir kaip galime spręsti iš piešinių, priartėjo prie malūnsparnio idėjos.

Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 dieną Anchio kaime netoli mažo, mėlynų, ūkanotų kalnų puslankiu apsupto Vinčio miestelio, Toskanoje, 30 km. nuo Florencijos. Jo tėvas Seras Pietras da Vinčis – pasiturintis notaras. Motina Katarina – valstiečio duktė. Leonardas buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo šeimoje. Jo tėvai atskirai gyveno, vaikas turėjo pamotę. Leonardas lankė kaimo pradžios mokyklą ir gana sunkiai išmoko rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Mieliau jis klaidžiodavo su savo mylimu dėde Frančesku. Šis buvo jam pavyzdys. Dėdė Frančeskas išmokė Leonardą mylėti gamtą, gyvūnus. Kadangi Leonardas buvo nesantuokinis vaikas, tai tokių mokslų siekti kaip tėvo tais laikais neturėjo galimybės. Tėvas gana anksti pastebėjo sūnaus gabumus. Pirmasis užsakymas buvo tėvo – vaikas turėjo dekoruoti kambario sieną. Tam jis rinko savo kambaryje gyvates, žiogus, driežus, skėrius, naktinius drugius ir šikšnosparnius.Ir visiškai nekreipė į dvoką, sklindantį jo kambaryje.

1469 metais jis su tėvu persikėlė į triukšmingą, turtingą Florenciją, kur Leonardui buvo suteiktas geriausias mokymas, kokį tik Florencija galėjo pasiūlyti. Seras Pietro norėjo paremti sūnaus meninius sugebėjimus ir parodė keletą vaiko piešinių Verokjai. Apie 1466 m. Andrea del Verokja – žymus Florencijos tapytojas ir skulptorius – apsiėmė mokyti gabų berniuką. Verokjo dirbtuvėje Leonardas praleido 12 metų, buvo supažindintas su daug dalykų, nuo paprasčiausių panelinių paveikslų iki didžiulių marmurinių ir bronzinių skulptūrų. Neilgai trukus Leonardas tapo vienu mylimiausių Verokjo mokinių. Verokja buvo didelis menininkas, bet mokinys dar jaunystėje pralenkė savo mokytoją. Jaunasis Leonardas da Vinčis Verokjo paveiksle „Kristaus krikštas“ (1472m.) nutapė baltaplaukio angelo galvą. Ši galva tokia grakščiai tauri, kupina tokios poezijos, kad kiti paveikslo personažai nublanksta šalia jos, atrodo negrabūs. Kalbama, kad Verokja, pamatęs angelo galvą, liovėsi tapęs.

1472 metais jis buvo įtrauktas į Florencijos Šventojo Luko tapytojų gildiją, bet 1476 metais jis vis dar buvo laikomas Verokjo asistentu. Manoma, kad šiuo laikotarpiu tapomas „Šventas Jeronimas“ ir kad iki 1476m. jis nutapė paveikslą „Madona su gėlių vaza“. 1478 metais Leonardas tapo nepriklausomu meistru. Tais pačiais metais gavo užsakymą švento Bernardo kapelos altoriui Florencijoje. Nors buvo sumokėta iš anksto, dėl neaiškių priežasčių darbas niekad nebuvo pristatytas užsakovui. Šiais metais sukurta vadinamoji „Madona Lita“. Jo pirmas didelis piešinys – “Magijos garbinimas” (pradėtas 1481m.) likęs neužbaigtas, buvo sutvarkytas 1481 metais Florencijos San Donato a Scopeto vienuolynui. Tačiau Medičių rūmai tinkamai neįvertino Leonardo da Vinčio, kuris buvo pernelyg ankstyvas Brandžiojo Renesanso pirmtakas. Tada buvo dar patsai kvatročento stiliaus klestėjimas ir didžiulį pasisekimą Florencijoje turėjo Botičelis – vyresnysis Leonardo da Vinčio draugas, niekuo į jį nepanašus. Yra išlikę liudijimų, kad Vincentas buvo itin gražus jaunuolis ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė gyvenimo malonumams patirti. Gal būt linksmybės ir panašūs dalykai ir buvo priežastimi, kodėl jis 1476 metais buvo apkaltintas pederastija (berniukų tvirkinimu), bet trūkstant įrodymų, atgavo laisvę.

1482 m., būdamas 30 metų, Leonardas da Vinčis paliko Florenciją ir ilgam apsigyveno Milane. Ir būtent nuo 1482m. iki 1499m. Leonardas da Vinčis gyveno Milane: kiek širdis geidžia vaikštinėjo siauromis jo gatvelėmis, ne kartą lankė Hercogo tvirtovę, kurią juosė plačios mūrinės sienos ir gilūs grioviai.

Nuo 1482m. iki 1499m. tarnavo Ludoviko Sforcos rūmuose. Studijavo anatomiją, astronomiją, geografiją, geologiją, stebėjo paukščių skrydį, dirbo prie savo išradimų. Jis buvo pakviestas kaip patyręs karo inžinierius. Dirbo prie fortifikacinių sutvirtinimų, konstravo prietaisus apsiausties atvejui ir ginklus apgulimui atremti, tobulino kanalų tinklą, projektavo statybą. Ludovikas užsakė raitelio statulą savo tėvo garbei. Leonardas da Vinčis nebaigė raitelio statulos – Frančesko Sforcos paminklo. Suspėjo padaryti didelį, natūralaus didumo molinį modelį, daugiau kaip 7 metrų aukščio, tačiau jį iš arbaletų sušaudė prancūzų kareiviai, paėmę Milaną. Paminklo pastatymui būtų reikėję 80 tonų skystos bronzos. Be to jis tapė. Švento Pranciškaus bažnyčioje jis pradėjo tapyti koplyčios altorių – darbą, kurio jam nebuvo lemta užbaigti ir dėl kurio prasidėjo ilgas
bylinėjimasis – jo brandos metų košmaras, baigęsis kompromisu tik 1507 metais. Vienuolių užsakytas paveikslas liko Leonardui da Vinčiui. Vėliau jis buvo pavadintas „Madona tarp uolų“. Milane menininkas nepaprastai meistriškai nutapė garsųjį „Damos su šermuonėliu“ portretą. 1485m. nutapyta „Benua Madona“. Tapyba Leonardui – priemonė pažinti pasaulį. Ir vis didėjo poreikis teoriškai apibendrinti kiekvieną praktinės veiklos žingsnį, užfiksuoti užplūdusias mintis. Jis buvo kairiarankis – taip jam buvo patogiau ir truputį lengviau pasislėpti nuo smalsių akių – ir savo užrašų knygučių puslapius prirašydavo iš dešinės į kairę. Prirašydavo visko, kas tik ateidavo į galvą, braižė schemas, darė eskizus, o vėliau namuose iš to chaoso darydavo vienos ar kitos disciplinos išrašus. Tais metais jis parašė savo sąsiuvinyje: „Geras tapytojas privalo tapyti du svarbiausius dalykus: žmogų ir jo sielą. Pirmąjį tapyti lengva, antrąjį – sunku, nes tai turi būti išreikšta kūno dalių mostais ir judesiais.“ Iš Milano laikotarpio išliko paveikslas “Madona grotoje” ir freska “Paskutinė vakarienė”. Abu šie kūriniai – Renesanso klasikos pavyzdžiai. „Madona grotoje“ (1483 gautas užsakymas) – didžiulis paveikslas, savo formatu primenantis būdingą renesansinį langą: viršuje suapvalintą stačiakampį. Leonardo da Vinčio paveiksle pro „langą“ įžvelgiama apytamsė stalaktitų grota ir matosi šviesus išėjimas iš olos. Ir keturių figūrų grupė – Marija, mažasis Kristus, Mažasis Jonas Krikštytojas ir angelas – išdėstyti ne olos fone, iš tikrųjų olos viduje. Jaučiamas realus nuotolis, erdvė.Paskutinė vakarienė

Šiuo metu Jūs matote 64% šio straipsnio.
Matomi 1079 žodžiai iš 1674 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.