Taurages Zalgiriu vidurine mokykla
Ritos Rakauskaites,
8a klases mokines
Referatas
Taurage, 2003
Turinys
Ivadas…………………………………………………………………………………………………………………..3
Lietuviu liaudies dainu svelnumas……………………………………………………………………………4
Vestuvines dainos………………………………………………………………………………………………….5
Giesmes; ju itaka dainoms………………………………………………………………………………………6
Senoviskos ir naujoviskos dainos; rimas ir ritmas………………………………………………………7
Vaiku dainos…………………………………………………………………………………………………………8
Raudos…………………………………………………………………………………………………………………9
Poetines dainu priemones……………………………………………………………………………………..10
Isvados……………………………………………………………………………………………………………….11
Literatura…………………………………………………………………………………………………………….12
Ivadas
Tautosaka skirstoma i dvi pagrindines dalis, rusis: pasakojamaja ir dainuojamaja. Pasakojamosios tautosakos zanrai – pasaka, sakme, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartine, rauda.
I liaudies kuryba ne visada buvo ziurima kaip i vertybe, kazkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomejimas tautosaka Europoje padidejo XVIII amziuje. Ja imta uzrasineti, publikuoti. Demesys lietuviu liaudies dainoms radosi pradejus tyrineti lietuviu kalba. Mazosios Lietuvos evangeliku kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parase lietuviu kalbos zodyna, i kuri idejo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Tautosakos kuriniai, ypac dainos, budavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su zmogaus darbu tikslu bei asmeninio gyvenimo ivykiais. Del to dainos skirstomos i tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuviu dainos, kalendoriniu apeigu…Mazesnes grupes sudaro jaunimo, vaiku, meiles dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turini, menini savituma, butina zinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Lietuviu liaudies dainu svelnumas
Svarbiausias liaudies dainu bruozas lyrizmas – tai yra gilus jausmu issakymas, reiskimas, nuosirdumas, svelnumas, o ne istoriju eiliavimas.
Lietuviu dainu savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitu dainu, yra ju tikras naturalumas, ju nevarzomas paprastumas, atmetas bet koki pasakymu, vaizdu ir palyginimu dailinima, trumpai tariant, visas poezijos puosmenas. Tuo jos is pirmo zvilgsnio jau pasirodo kaip is pacios liaudies kile kuriniai. Is dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidejusi, arba ar zmogus, gerai pazistas klasikine literatura, isijautes i liaudies dvasia ir imitaves liaudies daina.
Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra musu laikais ir kokia daugiausia buvo praejusiais amziais, nera tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pacioje liaudyje, tai jos tekstas dazniausiai tera paikas, be rimtesnes minties rimavimas arba nesvankios dviprasmybes, o melodija savo charakteriu yra tokia nereiksminga, kad ji lygiai gerai pritiktu ir kiekvienam kitam tekstui.“ Sio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuviu liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios isminties, taciau cia viskas teisingai mastoma, giliai jauciama ir dorovinga.
Osianas sako: ,,Tai laime skausme, jei ramybe viespatauja liudinciu sirdyje.“ Sis pasakymas visiskai tinka ir lietuviu dainoms. Is ju dvelkia svelnus, elegiskas tonas, ir jis sklinda ne is nesutramdomos, bet is skaiscios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilgincios sirdies.
Vestuvines dainos
Is daugybes lyriniu dainu lengviau galima isskirti vestuviniu dainu grupe. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuviu apeigas ir siaipjau per vestuves dainuojamos. Vestuviniu dainu daugumas yra budingiausias lietuviu lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuviu paprociams, kai kurios sios grupes dainos tampa bendrinemis dainomis, kitomis progomis dainuojamimis. Vienai vestuviniu dainu daliai tikyu apeiginiu, kitu – seimyniniu dainu vardas.
Vestuvinese apeigose ir dainose galime rasti labai tolimos praeities atgarsiu. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada zmones, gyvendami didelemis uzdaromis seimomis (giminemis) vede zmonas is tos pacios gimines. Apie artima vyru ir zmonu giminyste kalba dainu „broleliai“ ir „seseles“. Daug aiskesniu pedsaku paliko dainose ir apeigose velesne epocha, kada zmones eme vesti svetimu giminiu moteris. Pirmieji, kurie ryzosi sulauzyti senas vedybu tradicijas, turejo smurtu grobti svetimos gimines nuotakas. Vestuvines dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaite, ar ja nakcia isvagia, o kiti (dainos „broleliai“, t. y. tos pacios gimines atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.
Panasumas tarp siu dienu ir senuju laiku nuotakos likimo leido sugyventi
dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius seimyninius santykius senaisiais zodziais aptarti, senomis, amziais nusistojusiomis formulemis isreiksti.Senoviskus motyvus kaimo daininikai kartojo nesamoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeigine vestuviu dalis virto grynu formalizmu.
Giesmes; ju itaka dainoms
Didele kartojimu dali galima isaiskinti chorine dainu kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomiu prof. Niemi, rinke dainas tolimiausiuose D. Lietuvos uzkampiuose ir tyre ju melodijas, pastebejo kad patys daininikai grieztai skiria dainas didelem grupem: vienas vadina dainuskomis (musiskai tariant, dainomis), kitais – giesmemis. Giesme seniau buvo giedama dvieju ar keliu asmenu dviem salimais einanciom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmes veliau supanasejo su dainomis ir taip pat buvo pradetos dainuoti vienu balsu, nors jas ir zmoniu kuopa dainavo. Sis procesas ne tik suvienodino giesmiu ir dainu melodija, bet pakeite ir giesmes struktura (sudeti), kuri kadaise zymiai skyresi nuo dainu strukturos.
Giesmes dare itakos dainoms dar vienu atzvilgiu – padejo susidaryti strofoms (posmams). Rinkejas ir giedotojas, kartodami ta pacia fraze, tik kitokiais zodziai (sinonimais), sudare atskirus isbaigtus giesmes vienetus.
Giesme – zmoniu burio poezija, daina – daugiau individualines (vieno asmens) nuotaikos reiskeja, todel giesmeje daugiau epines dvasios, negu dainose. Kai kuriose sakotose dainose, is esmes lyrinese, nera joms iprastu lyriniu savybiu: jausmas reiskiamas epinemis priemonemis.
Senoviskos ir naujoviskos dainos; rimas ir ritmas
Strofingumas yra dar budingesnis dalykas lietuviu liaudies dainoms, negu ju paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnes formacijos, arba iskraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnes dainos islaike ir kitas budingas savybes: ju ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprasomuoju.
Senuju dainu rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos megsta mazybinius zodzius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet samoningai liaudis seniau ju niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuskos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais.
Soko zydai ir cigonai,