Liaudies medicina2
5 (100%) 1 vote

Liaudies medicina2

LIAUDIES MEDICINA

Atskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas, gydymas) buvo žinomas žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, tik kai savi nepadėdavo, buvo kreipiamasi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą atlikdavo vyrai. Nuo įvairiausių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau _ vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolimesni gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami padėti, kiti iš to uždarbiavo. Vieni gydė tik kokią nors vieną ligą, kiti _ įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėjo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint psichiškai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę.

Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma.

Liaudies požiūris į etiologiją yra labai įvairus. Ligų šaltiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs, apšviestas mėnulio, kad jam labai kenkiąs saulės ir menulio užtemimas, nes iš dangaus krintanti kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų išlikęs išsilaikęs tikėjimas, kad ligą gali atnešti vėjas. Ypač piktas, sunkias ir įvairias ligas galįs atnešti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus apsergąs kvaituliu, paralyžiumi, votimis, sutinsiąs, apankąs ir panašiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo ugnies, nuo žemės, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. Iš “vaikščiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas yra gumbas ir gimda.

Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Mūsų akimis žiūrint visa tai yra gryniausia nesąmonė, tačiau jiems (turiu omenyje žmones gyvenusius prieš kokius du šimtus metų) visi šie nekalti veiksmai neretai sukeldavo taikomam asmeniui didelį, kartais net ir mirtiną priepuolį. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neaugsiąs ir negaluosiąs. Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, tokios kaip maras, cholera ir kt. būdavo įasmeninamos. Žmonės jas dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prieš marą vaikščiodavusios pamėklės. Jos sunešdavusios ant kalno įvairiausių daiktų, kaukolių , plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusią eidavę dūmai, ten ir kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavusios į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kartais šaukdavusios žmones vardais, ir iššauktieji tuojau pat numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį įkišdavusi pro langą, plėvesuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panašiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, šunys ir kitokie baisūs padarai. Demonai galėdavę apsargdinti žmogų, naktį jį pabučiuodami. Iš pasakojimų žinome, kad demonai ( uparai, plevėsos) galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, išblykštąs ( argi tai neprimena vampyrų?)… Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirasdavo tada, kai į žmogų iššaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami “raganos šūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atnešti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo šviesą, laikydavo graudulinę žvakę, aštrius daiktus.

Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) liaudžiai buvo “tamsus miškas”. Visiškai nesuprantamas dalykas. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar šiaip labai ligotas, tai kaltę suversdavo nužiūrėjimui arba prakeiksmui. Plačiai buvo žinoma liga nuo išgąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris (epilepsija).

Kadangi liaudis ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais budais. Daug kur buvo mėginama apgauti, išgąsdinti ir nukreipti besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai, suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą. Taip darydavo Tverečiaus, Valkininkų kaimuose. Dieveniškių kaime buvo daroma kiek kitaip: moterys išausdavo ilgą audinį, vadinamą bradiniu ir ištempdavo jį aplink visą kaimą. Tai būdavo tarsi magiškas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be
to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotropeinę mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panašiai. Tais laikais tai buvo lyg kokia profilaktika. Čia tik mums dabar atrodo, kad tai buvo visiška nesąmonė, bet jeigu kas nors tais laikais būtų to nedaręs, bet dargi pasijuokęs iš šitų apeigų, tai jį būtų apšaukę raganiumi ir sudeginę ant laužo…

Liga iš sergančiojo buvo varoma labai įvairiai. Vienas būdas _ ligos iščiulpimas: susirgusio “nuo akių” vaiko motina pačiulpdavo akutes ir tris sykius nusispjaudavo, tikėdama, kad ligos daugiau nebuvę. Taip pat motina tris kartus nusispjaudavo į saują ir paprausdavo vaiką, nušluostydama jį palanka. Panašiai buvo iščiulpiamos žaizdos, išgąstis. Kitos ligos būdavo išvaromos išspaudžiant, iškratant, nupučiant, nušluostant bei nuprausiant ligą. Ligą galėję nuplauti, maudydamiesi saulėtekyje ar saulėleidyje, per Velykas ar Jonines. Buvo priemonių ligai išvaryti ją išgąsdinant: prie ligonio šūkaudavo, daužydavo į sieną, barškindavo. Vienas iš pirmykščių būdų buvo ligos varymas dūmais ir ugnimi. Kaip dūmų ir ugnies bijo įvairūs vabzdžiai, plėšrūs žvėrys, taip ir liga bijanti tų pačių reiškinių. Sergantį vaiką uždėdavo ant ližės, įkišdavo į karštą krosnį ir vėl ištraukdavo, tikėdami, kad liga liksianti krosnyje ir ten sudegsianti. Kai kur ( Marcinkonyse ) “ligą išplakdavo” beržinėmis rykštėmis ir dilgėlėmis. Plačiai buvo žinomas sergančiojo perkišimas per skylę dvišakai suaugusiame medyje, tikint, kad tada liga išeisianti. Terapinėje magijoje nemažą vietos užėmė bandymai ligą perkelti į kitą objektą _ medį, gyvulį ar kitą pašalinį asmenį. Tai buvo daroma, kabinant ant medžių medžiagos gabalus, juostas, kuriomis nušluostomas ligonis ir kt. Buvo tikima, kad liga supūsianti arba sudegsianti. Ligonio prakaitu sumirkytas siūlas buvo apvyniojamas apie medžio kamieną. Sergantį drugiu vežiodavo tuščiais ratais, kad išsikratytų liga. Gydydavo numirėlių kaulais, dantimis, pirštais ir panašiai. Į skaudamą dantį dėdavo slaptai paskusto numirėlio kaulo. Lavono pirštu trindavo apgamus, karpas, dedervines. Kad neprakaituotų rankos, jose palaikydavo numirėlio kaulų.

Lietuvių liaudies medicinoje ypatinga galia buvo priskiriama motinos vestuviniam žiedui, kuriuo aprėžiant buvo gydomos karpos, rožė, įvairūs apgamai, taip pat gimdymo metu dėvėtiems marškiniams, placentai, virkštelei. Virkštelės būdavo sudžiovinamos ir jomis barstomos žaizdos, iššutimai, sutinimai, stabdomas kraujoplūdis.

Atskirą liaudies terapijos rūšį sudarė termoterapija, t.y. vanojimas bei masažavimas. Dažnai pirtyse buvo statomos taurės. Ligonis buvo sodinamas ant kubilo su karštu vandeniu ir apdengiamas paklode _ garai turėję pagydyti. Visa tai dažnai lydėdavo įvairiausi magiški veiksmai.

Kraujas buvo nuleidžiamas, dedant dėles arba perpjaunant veną.

Labai plačiai lietuviai gydė žolėmis. Jų žinojo daugiau kaip du tūkstančius rūšių. Žolių vartojimas irgi buvo racionalus ir neracionalus. Pirmajam priklauso apotropeinę galią turintys augalai, kurių bijančios visos blogybės, iš jų _ ir ligos. Blogį nukreipiančiu augalu buvo laikomos dilgėlės; jomis plakant arba rūkant buvo išvaroma liga iš žmogaus. Tam pačiam tikslui buvo vartojami kartūs augalai: pelūnas, ožkanagės.

“Gydoma” buvo ir ieškant nesveikos kūno dalie panašumo su augalu ar gyvuliu. Pavyzdžiui, bėgant kraujui, prie žaizdos dėdavo raudono kraujininko žiedų, nuo geltligės _ morkos ir geltonžiedės, nuo kaltūno _ medžio kempinės arba kaltūnžolės. Tokių pavyzdžių galima surasti daugybę.

Kitą liaudies iracionaliosios terapijos dalį sudarė ligos siejimas su tikra ar fiktyvia jos priežastimi. Išsigandusį šuns ar žmogaus aprūkydavo jų plaukais. Buvo tikima, kad nervų ligas sukeliančios juodosios dvasios, todėl jos buvo gydomos juodais daiktais, ypač dažnai juodu šunim ar katinu: jų krauju girdydavo ir tepdavo ligonį.

Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus būdas paremtas ilgų šimtmečių patyrimu. Nuo peršalimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių ( juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu visą parą laikydavo šaltoje vietoje, po to uždengus virdavo pusantros valandos, po to į nuovirą dėdavo medaus ir vėl virdavo pusę apie valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių ( kartais su medumi ), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo šimto ligų. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, puplaiškių arbata, nemiga _ aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata. Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, arkliauodegių, valerijonų,
kadagių, ožkabarzdžių, ąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1721 žodžiai iš 5378 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.