Lietuviška mokykla xix a antrojoje pusėje
5 (100%) 1 vote

Lietuviška mokykla xix a antrojoje pusėje

Kontrolinio darbo planas

Įvadas

1. Pradinės mokyklos reformos XIX a. antrojoje pusėje

2.Pradinės mokyklos

2.1. Pradinių mokyklų mokymo turinys, metodika, vadovėliai

2.2. Slaptosios pradinės mokyklos

3. Vidurinės mokyklos

4. Specialiosios mokyklos

5. Mokytojų rengimo problema

Išvados

Panaudotos literatūros sąrašas

Įvadas

Pirmosios mokyklos Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo parapinės, mokymo turinys tarnavo religiniams tikslams. Mokyklose buvo mokoma katekizmo, skaitymo, rašymo, atskirose mokyklose ir aritmetikos pagrindų. Buvo dėstoma lotynų, lenkų kalbomis, kai kuriose- lietuvių ir rusų.

Posūkis į pasaulietinį mokymą prasidėjo nuo XVIII a. vystantis Europoje kapitalizmui, plintant švietėjiškoms idėjoms. Kadangi kontrolinio darbo tema yra Lietuvos mokykla XIX a. antrojoje pusėje, reikėtų trumpai apžvelgti šiam laikotarpiui būdingas mokyklos raidos aplinkybes ( socialines- ekonomines, politines), kurios turėjo labai didelę įtaką Lietuvos mokyklai ir pedagoginei minčiai.

XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje švietimas ir pedagoginė mintis Lietuvoje plėtojosi sudėtingomis ir prieštaringomis aplinkybėmis. Sustiprėjusi Rusijos imperijos okupacinė priespauda skaudžiai palietė visą krašto politinį, socialinį gyvenimą, ypač kultūrą ir švietimą. Augo tautos pasipriešinimas, kuris dar labiau suaktyvėjo po 1863-1864 metų sukilimo. Nuslopinus šį sukilimą, caro vyriausybė peržiūrėjo bendrą Lietuvos mokyklų kryptį bei organizavimą ir ėmėsi administracinių priemonių jų išdėstymui, struktūrai, mokomojo- auklėjamojo darbo turiniui ir krypčiai pertvarkyti. Kauno ir Vilniaus gubernijose buvo atleisti vietinės kilmės mokytojai, buvo mažinamas progimnazijų ir gimnazijų skaičius. 1864-1865 m. buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškomis- lietuviškomis raidėmis ir įvestas rusiškas raidynas- kirilica (graždanka). Visa ši švietimo politika smukdė liaudies švietimą ir visą krašto kultūrinį gyvenimą.

Taigi, šio kontrolinio darbo tikslas- išanalizuoti, kokia buvo Lietuviška mokykla XIX a. antrojoje pusėje.

Uždaviniai:

1. Susipažinti su tuo metu vykusiomis švietimo reformomis;

2. Išskirti socialines- politines sąlygas liaudies švietimui vystytis;

3. Aptarti valdinių ir nevaldinių- slaptųjų- mokyklų bruožus bei jų struktūrą;

4. Aptarti vyravusį mokymo turinį bei metodiką tuo metu buvusiose mokyklose: pradinėse, vidurinėse, specialiosiose;

5. Išskirti pagrindines mokytojų rengimo problemas.

1. Pradinės mokyklos reformos XIX a. antrojoje pusėje

Visos XIX a. 7-ojo dešimtmečio reformos buvo vykdomos atsižvelgiant į dvarininkų interesus, o vargšą valstietį paliko nuskurdusį, užguitą, tamsų ir priklausomą dvarininkams baudžiavininkams.

1870-1880 metais įvykdyta pradinių mokyklų kontrreforma stabdė liaudies švietimo raidą, buvo slopinama visuomenės iniciatyva, stiprinama ne rusų tautų prievartinė asimiliacija. Šios reformos tarnavo ne pedagoginiams, o antiliaudiniams politiniams carizmo tikslams.

Įgyvendinant mokyklų reformą Lietuvoje, buvo labai rūpinamasi mokyklų valdymo centralizacija, slopinama visuomenės iniciatyva. Visa tai pagreitino mokyklų reformos eigą, turėjo poveikį mokyklos valdymo sistemai, mokymo ir auklėjimo krypčiai, mokytojų kadrų parinkimui ir parengimui.

1863 m. balandžio 4 d. buvo patvirtintos „Liaudies mokyklų laikinosios taisyklės“, kuriomis buvo vadovaujamasi iki XX a. pabaigos. Vadovavimas liaudies švietimui remiantis šiomis taisyklėmis buvo biurokratiškesnis, visiškai perėjo į valstybės ir pravoslavų dvasininkijos rankas. „Laikinosios taisyklės“ nurodė pradinių mokyklų administravimą; jų įsteigimo ir uždarymo sąlygas, įteisino dėstymą rusų kalba, bendrais bruožais nurodė mokymo turinį. Taigi labiausiai pabrėžta tai, kas buvo svarbiausia įgyvendinant carinę švietimo politiką. „Laikinosios taisyklės“ reikalavo visose Vilniaus švietimo apygardos gubernijose steigti mokyklų direkcijas. Šioms direkcijoms vadovavo mokyklų taryba, kurios pirmininkas buvo mokyklos direktorius. Mokyklų tarybą sudarė vidaus ir valstybinių turtų ministerijų, vietinės pravoslavų dvasininkijos atstovai bei liaudies mokyklų inspektoriai. Jais galėjo būti ir pravoslavų dvasininkai.

„Laikinosios taisyklės“ ir jas papildantys potvarkiai akivaizdžiai rodo antiliaudinę carizmo švietimo politiką Lietuvoje, atitolinusią mokyklą nuo visuomenės, skatinusią biurokratizmą.

2.Pradinės mokyklos

Po 1863-1864 m. reformų Lietuvoje buvo tokie svarbiausi pradinių mokyklų tipai:

1. Vienklasės ir dviklasės liaudies mokyklos;

2. Vienklasės ir dviklasės kaimo, valsčių (gminų) ir miesto mokyklos;

3. Vienklasės ir dviklasės valdinės cerkvių mokyklos;

4. Mergaičių pamainos prie minėtų mokyklų tipų;

5. Miesto ir kaimo mokyklos mergaitėms;

6. Valstybės turtų ministerijos mokyklos;

7. Raštingumo mokyklos ir mokyklos suaugusiems.

Mokyklų raida Vilniaus ir Varšuvos švietimo apygardose turėjo skirtumų, aptarsiu jas atskirai:

Vilniaus švietimo apygarda.

Kauno gubernija daugiausia priešinosi rusiškai mokyklai, pagrindinę gyventojų dalį sudarė lietuviai. Kad ir kaip stengėsi cariniai pareigūnai, pertvarkyti pradinę mokyklą pagal „Laikinąsias taisykles“ Kauno gubernijoj
buvo sunku. Steigiant mokyklas tekdavo įveikti tam tikrų sunkumų. Valstiečiai reikalavo, kad mokoma būtų gimtąja kalba. Kartais įsteigta mokykla nustodavo veikti, nes valstiečiai atsisakydavo ją išlaikyti arba ją boikotuodavo. Dėl šios priežasties Kauno gubernijoje valdinių mokyklų 1864m. buvo mažiausia. Iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos jų skaičius padidėjo, paskui du dešimtmečius stovėjo vietoje. Pagal oficialius duomenis, 1864 m. buvo atidaryta 12 mokyklų, 1865 m.- 60, 1866 m.-18, 1867 m.- 10 liaudies mokyklų. Taigi, carinė mokykla Kauno gubernijoje įsitvirtino sunkiai, nes lietuvių liaudis jos nepripažino. Jos buvo griežtai kritikuojamos slaptoje lietuviškoje spaudoje. Carinės mokyklos boikotas vis didėjo, plito slaptas mokymas, o valdinės mokyklos tuštėjo. Stiprėjant nacionaliniam išsivaduojamajam judėjimui, priešinimasis carinei mokyklai vis didėjo, tėvai protestuodavo prieš prievartinę asimiliaciją, vaikai atsisako rusiškai kalbėti maldą, melstis už carą ir pan.

Valstybės materialinės paramos stoka buvo viena iš priežasčių, stabdžiusių liaudies mokyklų raidą. Valstiečiai nenorėjo skirti lėšų svetimai carinei mokyklai, jie samdydavosi „daraktorius“, kurie mokydavo vaikus slaptai. Mokyklos būklę buvo stengiamasi gerinti didinant lėšas, teikiamas pačios gubernijos, mokesčius už mokslą ir rinkliavas. Tačiau svarbiausia valdinės mokyklos merdėjimo priežastis buvo ne tai, kad trūko valstybės lėšų, o tai, kad liaudžiai buvo nepriimtinas carinis švietimas.

Varšuvos švietimo apygarda.

Pradinių mokyklų raida Suvalkų gubernijoje taip pat neatitiko gyvenimo poreikių. Sustiprėjus išsivaduojamajam judėjimui ir nelegaliam mokymui, valdinių mokyklų skaičius sumažėja. Liaudis taip pat priešinosi mokyklų steigimui, mokymas taip pat vyko rusų kalba, nors Suvalkų gubernijoje tik 11% mokinių buvo rusų tautybės. Palyginti mažai mokėsi lietuvių vaikų. Lietuviai daugiausiai gyveno kaimuose, labiausiai priešinosi carinei mokyklai. 1888 m. duomenimis totorių vaikų mokėsi 8,3%, rusų-4,9%, vokiečių-4,2%, lenkų-2,7%, lietuvių-1,4%. Dauguma raštingų lietuvių nemokėjo rusiškai nei rašyti, nei skaityti. Pradinę mokyklą baigdavo nedidelis mokinių skaičius. Patalpos mokyklai buvo nepritaikytos, kai kuriose mokyklose vaikai rašė pasidėję sąsiuvinius ant savo dėžių. Valdžia taip pat bandė didinti lėšas, tačiau tai nepadėjo carinei mokyklai augti ir įsitvirtinti, liaudis reikalavo nacionalinės mokyklos.

2.1. Pradinių mokyklų mokymo turinys, metodika, vadovėliai

M. Karčiauskienė rašė, kad mokymo-auklėjimo kryptį valdinėje pradinėje mokykloje iš esmės sąlygojo du veiksniai: pirma- Lietuvai įtaką darė Rusijoje tuo metu įvykdytos pradinio mokymo reformos ir kontrreformos, antra- veikė visas kompleksas tik Lietuvai būdingų socialinių ir politinių sąlygų. (…) Pažangioji XIX a. pabaigos inteligentija galvojo ne apie valdinės pradinės mokyklos tobulinimą, o apie esminį jos pertvarkymą. [Pradinio švietimo raida Lietuvoje XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje, K.-1989 p.37-38].

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1189 žodžiai iš 3896 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.