Kūtvela pasipūtęs
Rupūžė
Žaltys
Po šimts kalakutų
Lysk tu vabalo blauzdon
Ot rūkštele
Ot tu šuns pasturgali
Birbink genį
Pakasyk sliekui pažastį
Eik teptukų gamyba užsiimti
Kapok varškę
Galvijas
Karvė
Kiaulė
Kad tave perkūnas [nutrenktų]
Asilas
Eik skradžiai žemės
Kad tave velnias nusineštų
Kad tau ežys kelnėse išdygtų
Eik debesų spardyti
„Keiksmai yra daug rimtesni dalykai, negu daugeliui atrodo. Tai yra užkoduoti magiški žodžiai, kuriuos senovėje vartodavo tik tam tikro luomo atstovai – žyniai, burtininkai, o ne paprasti žmonės. Dabar populiarūs keiksmai su perkūno ir velnio paminėjimu – su dangaus ir požemių jėgomis, – ko gero, buvo žinomiausi ir senovėje“, – įsitikinusi E.Kiškienė.
Lietuviškuose keiksmažodžiuose susipina įvairių laikotarpių liaudies pasaulėžiūros elementai. Juose rasime senojo pagoniškojo tikėjimo liekanų ir krikščionybės įvaizdžių. Keiksmų forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį., bet dažniausia piktas keiksmo turinys paverčiamas juoku.
Kartą per dieną ar kartą per mėnesį, bet nusikeikia beveik kiekvienas. Kai kurie tai daro supykę, kai kurie – netyčia skaudžiai užsigavę, o kai kurie keikiasi be jokios priežasties ir taip dažnai, kad net patys to nebepastebi. Ir turbūt dažniausiai yra vartojami rusiški keiksmažodžiai bei paskutiniu metu itin išpopuliarėję angliški. Žinoma, dar yra vokiški, iš muilo operų išmokti ispaniški ir kt. O kaip su lietuviškais keiksmais?
Negalima sakyti, kad lietuviški keiksmažodžiai nepopuliarūs. Tokie keiksmai kaip po velnių, po perkūnais, gyvatė, žaltys žalia rūta ar rupūs miltai daugeliui yra žinomi. Tiesa, juos dažniau vartoja vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesni mano, kad jie tarsi ne tokie stiprūs, ne tokie išraiškingi. Ir todėl daugelis vis tiek dažniau vartoja kitų kalbų keiksmus. Žinoma, tai lemia ir įvairius paradoksus. Pavyzdžiui, ne visi rusiškai ar angliškai besikeikiantys jaunuoliai žino tikrąsias tų žodžių reikšmes. Ir apskritai, dabar jaunimas žino nedaug senųjų lietuviškų keiksmų. O jų yra nemažai.