Lietuviu etiologinės sakmės
5 (100%) 1 vote

Lietuviu etiologinės sakmės

Etiologinių sakmių sandara,grožis ir patrauklumas

Pasaulis dar neįgavęs savo dabartinio pavidalo: ,,Visur tamsu, it kisielius, susimaišęs su tirštumu skystums”.Nėra saulės, žvaigždynų. Nėra žmogaus. O kai atsiranda, jo prigimtis ir gyvenimas dar nesutvarkytas pagal įprastus dėsnius: jis visas apaugęs raginiu ,,kailiu” ,neturi jokių padargų, nemoka dirbti, dar jam nenustatytas amžius, kalba, priklausomybė; nėra luomų nei vyresnybės. Tokia pat chaotiška augmenija bei gyvūnija.Šuo dar neloja, netarnauja žmogui, nevaiko kačių ir kiškių. Katė negaudo pelių, nepurkuoja; voverė neturi pasipūtusios uodegos, avinas riestų ragų, asilas ilgų ausų. Paukščiai dar neišsirinkę karaliaus, dar nenumarginti, negieda įvairiais balsais. Žuvis negyvena vandeny, o skraido padangėmis, ešerys dar neturi spyglių, o vėžys akių. Medžiai dar kalbasi su žmonėmis ir išsiprašo, kad jų nekirstų. Beržai dar neliūdi, epušė nedreba, o miežis neturi savo ilgojo akuoto.

Šitokią pirmapradę pasaulio raidos stadiją išvystame liaudies sukurtų etiologinių sakmių pradžioje, kuri kartais tiesiai nusakoma, o kartais tik numanoma. Tai scena, į kurią įžengę du kūrėjai dievas ir velnias ima formuoti dabartinį pasaulio pavidalą. Dievas kuria viską, kas naudinga, gražu, velnias kas žalinga, bjauru. Dievas sukuria lygią žemę, o velnias nelygumus, kalnus ir balas; dievas nulipdo sveiką žmogų, o velnias jam įspaudžia ligas; dievas sukuria naudingus gyvulius, o velnias vilką; dievas sėja medžius ir augalus, o velnias akmenis. Dievo veikla sąmoninga, tikslinga, o velnio tik nevykęs pamėgžiojimas, jo gautasis rezultatas visiškai nepanašus į siektąjį tikslą. Dievas norėdamas sukurti sausumą, sėja žemes, ir ją sukuria, o velnias, spjaudydamas tas pačias žemes, sukuria balas ir nelygumus. Dievas nulipdo žmogų ir visus gyvulius, o velnias norėdamas tą patį padaryti, nulipdo tik vilką ir ožką. Artojui palinksminti dievas sukuria vieversį, o velnias, norėdamas padaryti tokį pat paukštelį, sukūria rupūžę.

Dievas etiologinėse sakmėse žemiškas, valstietiškas. Per pirmapradį visatos vandens okeaną jis iriasi laiveliu, dirba įprastus darbus: pjauna šieną, stato tvartus, kūrena krosnį, prausiasi veidą. Savo paprastumo jis nepraranda netgi kurdamas pasaulį. Pats pasaulio kūrimas nėra paslaptingas, antgamtiškas aktas neaprėpiamos dievo galybės pasireiškimas kaip Biblijoje, o kasdieniškas darbas. Žemę dievas sėja arba nulipdo iš velnio atnešto dumblo, žmogų lipdo iš ,,gryno molio’’, padaręs gyvulius ir paukščius, sudeda jiems akis, dalija vardus, paskiria kur ir kaip gyventi, ko klausyti, pasiėmęs dažų ir teptuką, margina paukščių plunksnas. Šitoks aukščiausios mitinės būtybės dievo sužmoginimas suteikia jo paveikslui šilumos, intymumo, humaniškumo… Ir vis dėlto, nepaisant to jaukumo, daugelyje sakmių dievo paveikslui būdinga didingumas. Dievas didus savo išmintingumu, įžvalgumu, kuriamąja dalia. Be to, jis teisingumo įkūnytojas (baudžia pagyrūnus, tinginius, gobšuolius, apdovanoja kuklius, darbščius, teisingus), ir visos kultūros pradininkas (moko žmones darbų, padovanoja jiems reikalingus darbo įrankius). Tai, kaip folkloristikoje įprasta vadinti, kultūrinis herojus.

Tuo tarpu velnio paveikslas komiškas. Komiškumas didele dalim kyla dėl kvailų velnio pretenzijų. Neturėdamas, kaip dievas, kuriamosios galios, būdamas menkas ir

neišmintingas, jis nori pakartoti tai, ką daro kūrėjas, ir net jį nužudyti. Nevykęs mėginimas ką nors sukurti, įdėtų pastangų didumas ir rezultato menkumas sukelia šypseną. Nors velnias etiologinėse sakmėse vaizduojamas perdėm komiškai, jo asmenyje pasitaiko bruožų, rodančių jo aukštesnę, dievišką kilmę ir kultūrinio herojaus prigimtį. Retkarčiais jis net ir vadinamas dievu; jis šienauja savo pievas dalgių, kokio dar net dievas neturi, moka suvirinti geležį. Tai savotiškas amatų globėjas, lietuviškas Hefaistas.

Šie du svarbiausieji lietuvių etiologinių sakmių veikėjai, nors kai kuriais savo bruožais ir susisieja krikščionybės propaguotais gerosios ir piktosios dvasios vaizdiniais, savo prigimtimi iš esmės nuo jų skiriasi, yra senesni, perimti iš pagoniškosios mitologijos. Aiškiai matyti, kad paprasto valstietiško dievo paveikslas ne paskolintas iš Biblijos (ten iš viso tokio dievo nėra), o sukurtas nusižiūrint į dar palyginti primityvoką senųjų laikų žemdirbių gyvenimą, jų sunkią kovą su priešiškomis gamtos ir visuomenės jėgomis. Tokius pasaulio kūrėjus, žmonijos kultūros pradininkus turi ne tik kultūringieji indoeuropiečiai, ugrofinai, bet ir daugelis primityvių pasaulio tautų. Jie paprastai esti arba žmogaus pavidalo, arba gyvuliai, paukščiai. Lietuvių etiologinių sakmių dievas savo prigimtim ir funkcijom artimas mitiškajam Amerikos indėnų vandens vaikui, kojotui, juodvarniui. O ką jau kalbėti apie etiologinių sakmių velnią, kuris beveik nieko bendrą neturi su Biblijos piktąja dvasia ir yra juokdarys (o kartais ir kultūrinis herojus), koks yra tas pats Amerikos indėnų kojotas, Afrikos negrų voras, polineziečių maui. Tik primityvių tautų folklore nėra tokio griežto
dualistinio veikėjų suskirstytmo ( pavyzdžiui, tas pats kojotas Amerikos indėnų pasakose atlieka ir kultūrinio herojaus, ir juokdario funkcijas), ten daugiau neapibrėžtumo ir chaoso.

Sakmės su dievo ir velnio (arba tik dievo) paveikslais pačios populiariausios ir sudaro klasikinį lietuvių etiologinių sakmių fondą.

Kitose sakmėse, formuojant dabartinį pasaulio pavidalą, dalyvauja ne dievas su velniu, o personifikuoti dangaus kūnai (Saulė, Mėnuo ir Žemė), Perkūnas, mitiškasis kalvis, milžinas Spjudas, pirmasis žmogus Adomas, Nojus, dievo motina Marija, Kristus, šventieji, ir pagaliau paprastas žmogus, gyvuliai ir žvėrys, paukščiai ir augalai. Jų veikla irgi kartais sąmoninga, tikslinga, o kartais ne. Perkūnas, norėdamas sutaikyti besibylinėjančius Saulę ir Mėnulį, nusprendė, kad Saulė tegu dieną saugo savo dukterį Žemę, o Mėnulis naktį. Kalvis, norėdamas šviesos, per šešerius metus kalė saulę ir užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų.Marija su Kristumi, norėdami nubausti tinginį arklį, taip padarė, kad jis vis ėstų ir nepriėstų; atsidėkodami lazdynui, jie suteikė jam nulinkusias šakas, o geram ūkininkui pirštines pavertė kate, kad jis galėtų apsiginti nuo pelių. Tuo tarpu Adomas kur tik nesąmoningai žengdamas koją užkėlė, ten liko kalnai, o kur neužžengė ten pelkės ir nederanti žemė. Pertrūkęs Nojaus statinės lankas pavirto vaivorykšte. Saulė krisdama nuo asilo, įsitvėrė jam už ausų, ir liko asilo didelės ausys, o kur nučiuožė žymė asilo nugaroj.

Kadangi šie veikėjai atlieka tas pačias funkcijas, kaip dievas su velniu, tai nesunku susekti, koks tarp jų yra genetinis ryšis. Personifikuotų dangaus kūnų, Perkūno, kalvio, milžino Spjudo vaizdiniai priklauso senajai mitologijos raidos pakopai, dar visai nepaliestai krikščionybės. Pirštųsi išvada, kad šios sakmės yra tokio pat amžiaus arba net senesnės už klasikines sakmes su dievo ir velnio vaizdiniais. Tačiau sakmių su senaisiais mitiniais vaizdiniais užrašyta tik pavieniai variantai, ir ir tų pačių vienas kitas abejotino autentiškumo. Todėl galima prielaida, kad kai kurios iš sakmių neseniai sukurtos sąmoningai,naudojant senus mitinius įvaizdžius. Naujojo testamento personažai (Marija, Kristus, šv. Petras) aiškiai jaunesni už tradicinius dievą ir velnią, pakeitę juos veikiant krikščioniškosioms idėjoms. Tačiau krikščionybės įtaka čia netokia jau didelė: pasikeitė tik veikėjų vardai, kai kurie motyvai, o sakmių struktūra, visa interpretacija liko ta pati. Tik paviršutinišką krikščionybės įtaką vaizdžiai parodo toks kuriozas: dievo funkcijas šiose sakmėse perėmė Kristus, Marija, o velnio šventas Petras(!). Užtat jo poelgiai, mintys ir sprendimai savotiškai prieštarauja teigiamųjų veikėjų veiksmams ir sukelia juoką. Pavyzdžiui,dievas vyresnybės teisę paliko vyrams, o Petras nori atiduoti moterims. Todėl pats nukenčia: moteris jį apkulia ar plikai nupešia. Dievas liepia Petrui perskirti besipešančius velnią su moterim Petras nukerta abiem galvas ir vėl uždėdamas jas sumaišo. Dievas liepia duoti žmonėms lietaus, kada jie prašo, Petras duoda, kada šienauja.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1335 žodžiai iš 3988 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.