Lietuvių etninė kultūra lietuvių namai
5 (100%) 1 vote

Lietuvių etninė kultūra lietuvių namai

Civilizacijos sukurtoje urbanizuotoje visuomenėje į savo būstą – kambarį, butą, netgi namą – žmogus yra įspraustas kaip besielė būtybė: išskyrus buvimą jame, jis daugiau tarsi niekuo su savo būstu nebesiejamas. Dažnas pasiklysta daugiaaukščio namo laiptinėje. Šiandieniniam žmogui labai sunku įsivaizduoti ir suprasti taip neseniai tėvų, senelių jaustą dvasinį ryšį su savo sodyba, namais. Šiame darbe norėčiau aprašyti Lietuvos žemdirbio aplinką, jo sodybą, pagrindinį dėmesį skiriant į gyvenamąjį namą, iki XX amžiaus pradžios. Jame valstiečiai gyveno: dirbo, valgė, miegojo, gimdė ir augino vaikus, mokė juos pažinti pasaulį, gamtą, Dievą. Todėl visada žmonės rūpinosi, kad niekas troboje nedrumstų ramybės, kad pasistatytas namas būtų patvarus, kad jo užtektų ir vaikams ir anūkams.

Viskas prasideda nuo trobos statybos. Pati šio darbo pradžia jau parodo, kad kiekvienas tolimesnis žingsnis turi būti suderintas su gamtos, oro, astrologine ir laiko situacija. Rytų aukštaičiai manė, kad geriausia trobą statyti pradėti per mėnulio pilnatį, nes tada namai bus turtingi, suvalkiečiai manė kad geriausia tai daryti delčioje, nes tada nesiveis namuose pelės. O dzūkai iš bet kokios padėties turėjo išeitį: pradėjus statyti trobą, reikia permesti saują samanų sau per petį – tada pastate nebus jokių parazitų. Geriausia pradėti namą statyti pirmadienį arba antradienį, tada namas bus sausesnis, netaip ir sienos pus. Palankiausias vėjas pradėti statybą aukštaičiui – šiaurys, nepalankiausias – vakarų vėjas. Dzūkijoje statyba paradedama pučiant pietų vėjui – tada pirkioje visada bus šilta. Labai svarbu pasirinkti ir medį, kuris bus naudojamas namo statyboje. Dažniausiai tai buvo pušiniai rąstai. Pagal senolių nustatytas taisykles medžiai turėjo būti kertami gruodžio arba sausio mėnesį. Lietuvoje nebuvo vieningos nuomonės kokios mėnulio fazės metu turėjo būti tai daroma. Aukštaičiai manė kad esant jaunam mėnuliui medžių kirsti nederėtų, nes tada jie greit supus, tačiau suvalkiečiai jauną mėnulį laikė palankia faze medienos ruošimui. Labai atidžiai žiūrėta, kad namo statybai nepakliūtų vėtros išvartyti, arba žaibo krėsti medžiai, nes tada trobą gali sugriauti viesulas, gali trenkti perkūnas, žmonės gyvenantys toje troboje gali dažnai sirgti ir mirti. Netiko sienoms ir vienas su kitu netoliese augę, trynęsi ir girgždėję arba dvilypiai medžiai. Tada namuose gali vaidentis, taip pat gręsia gaisras. Žemaičiai vengė dėti į trobos slenkstį buvusį susisukusį medį, nes buvo prisibijoma, kad kas nors iš to namo gyventojų gali išprotėti, netekti proto. Pirmajį statybai nukirstą medį buvo siūloma dėti kur nors aukščiau, baigiant statyti sienas. Tada dūmai versis aukštyn. Kitu atveju dūmai gali verstis link žemės. Taip pat labai didelė reikšmė buvo teikiama būsimos trobos vietai. Molėtų krašto ūkininkai naują gryčią statė tik pietiniame sodybos krašte, panevėžiečiai vengė tos vietos kur ankščiau augo obelys, kriaušės ar vyšnios, kad kas nors iš šeimos kasmet nemirtų. Visoje Lietuvoje stengtasi nestatyti trobų tose vietose, kur kada nors buvo skerstas gyvulys, ar toje vietoje palaidotas žmogus. Aukštadvario apylinkėse, pradedant statybą, po pamatais buvo dedama auka žemei – duonos ir pinigų, dusetiškiai dėdavo puodą su per Sekmines sudegintų berželių pelenais, ir trupučiu pinigų, o Dzūkijoje statybos vietą pirmiausiai pašlakstydavo Sekminių dieną bažnyčioje šventintu vandeniu, ir apsėdavo per Žolines pašventintais sėjai grūdais. Tada šeimoje vyraus santarvė, nesirodys vaiduokliai, namai bus tvarkingi. Visoje Lietuvoje galiojo paprotys – pirmojo sienų vainiko sandūroje, ties stalo stovėjimo vieta, vadinamoje krikštasuole, meistrai iškirsdavo kryželį, į ta iškirtimą įdėdavo graudulinės žvakės gabalėlių, Verbose pašventintų kadagių spyglių, šv. Agotos dieną pašventintos duonos ir druskos, taip pat sidabrinį pinigą. Buvo tikima, kad tada į trobą nepateks piktosios dvasios, netrenks perkūnas, namai bus pertekę turtų. Kai kurie tokias šventenybes dėdavo į visus keturis pirmo rastų vainiko kampus. Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje tikėta, kad namas bus patvarus jei po pamatais bus pakastas juodas katinas ar bent varlė. Kai kurių apylinkių dzūkai manė, kad reikia visokių grūdų mišiniu nešinam apeiti pradėtą statyti pirkią, tada jos gyventojai niekada nestokos duonos. Visuotinai priimta buvo tai, kad padėjus namo pamatus niekam nevalia ant jų atsisėsti, pasėdėti. Apskritai, statant trobą, visi šeimos nariai turėjo būti linksmi, nesibarti, nesiginčyti, kad paskui gyvenant naujojoje troboje nekiltų barniai ir peštynės. Trobos surentimas baigiamas stogo dengimu. Dažniausiai stogai buvo dengiami šiaudais, tačiau istoriniai šaltiniai rodo, kad šiaudai nebuvo pagrindinė kaimiečių trobų stogo dangos medžiaga. Po to vyksta vidaus įrenginėjimas: dedamos grindys (seniau – plūkiama asla), mūrijama duonkepė krosnis, viryklė. Tverčėnai tikėjo, kad naujame name krosnį, o ypač kaminą, reikia mūryti esant mėnulio pilnačiai, kretingiškiai stengdavosi mūryti mėnesio gale, giedru paros metu, sintautiškiai krosnies nemūrydavo saulei nusileidus. Paprastai duonkepę krosnį statydavo tokią, kad būtų galima pašauti
vienu sykiu keturis ar šešis didelius apskritus duonos kepalus. Krosniai statyti šeimininkai į talką kviesdavo giminaičių ir kaimynų. Užbaigus statyti krosnies padą, jis būtinai būdavo “aplaistomas” alumi. Pirmą kartą krosnį užkurdavo seniausia šeimos moteris, ne malkomis, o šiaudais. Prieš kurdama, krosnį peržegnodavo ir sukalbėdavo poterius šv. Agotai – ugnies globėjai. Dzūkijos kaimuose, į naują krosnį, prieš ją užkuriant, įleisdavo gaidį, matyt, kad bet kokie kerai, jei jie slypi krosnyje, atitektų būtent jam. Visiems vidaus darbams taip pat galiojo savitos taisyklės. Raseiniškiai buvo įsitikinę, kad stogą reikia dengti esant mėnulio delčiai, pučiant šiaurės vėjui. Vėgerių apylinkėse manyta, kad stogą reikia dengti per mėnulio jaunatį, tada šiaudai geriau laikosi, sugula, bet Žemaičių Kalvarijos apylinkių gyventojai manė atvirkščiai – jaunatyje sukloti šiaudai raitosi, jų galai nutriuša. Kad šiaudų negraužtų žiurkės, meistrai ant kiekvienos paklotės eilės užberdavo pelenų.

Trobą statantys meistrai – Dievo Kūrėjo atvaizdai. Jie buvo įpatingai gerbiami, netgi kažkiek prisibijant jų. Meistrams buvo priskiriamos kitų žmonių turimos savybės. Aukštaičiai sakydavo, kad jei užpykdysi meistrą, tai jis gali padaryti taip, kad balkiai zirzės ir zirzės. Taigi sodybos meistras – tai lyg savotiškas burtininkas, nulemiantis savo kūrinio savybes ir ateitį. Namo surentimo darbus užbaigus, šeimininkai be iš anksto sutarto atlyginimo, iškart duodavo magaryčių: drobės, pirštines, juostą ar pan. Pasistačius naują trobą, prieš joje įsikuriant gyventi, seniau į vidų būdavo įmetamas akmuo arba nakčiai įleidžiamas katinas ar šuo. Tikėta, kad tada galimos nelaimės kris ant jų, o pačiai šeimai troboje gyvenimas bus linksmas ir laimingas. Į naują namą persikraustyti stengtasi per mėnulio pilnatį – tada gyvenimas bus laimingas. Kupiškėnės, vos įsikėlus šeimai į pirkią, jos grindis pradėdavo šluoti nuo durų, stalo link, paskui sąšlavas išberdavo į kiemą pro langą. Vos šeimai įsikėlus į nauja gryčią, kaimynai nekviesti eidavo aplankyti naujakurių. Žinoma, tuščiomis eiti neleidžia tradicija. Kiekvienas naujakuriams atnešdavo dovanų: drobės, rankšluostį, samtį, šaukštą, o kartais vištą ar gaidį. Pagal paprotį, pirmiausiai atėjusysis pabučiuodavo krosnį, ant priekrosnio padėdavo truputį atsineštos duonos ir druskos.

Iš visa to, ka čia aprašiau, galima laisvai spresti, kad lietuviai trobos statymui teikdavo labai didelę reikšmę. Kad toje troboje būtų saugu gyventi, buvo imamasi įvairiausių realių, ir nevisai, apsaugos priemonių, magiškų veiksmų.

Susipažinus su lietuvų trobos statybos įpatumais, norėciau pratęsti kalbą apie tos trobos vidų, gyvenimą joje. XV amžiaus lenkų istorikas Janas Dlugošas aprašo lietuvių namus, vadinamus “domais”. Tuose namuose žmonės gyveno kartu su laikomais gyvuliais. Pats domas – nedidelis žemas trobesys, sulipdytas iš medžio ir šiaudų, platesnis apačioje,ir siaurėjantis į viršų. Stogas dengtas mauknomis, ties ugniaviete – eglės žievėmis. Viršuje – skylė per kurią patenka šviesa, ir išeina dūmai. Po ta skyle, apačioje, gyventojai kūreno ugnį, virėsi valgį. Šiose trobose, lietuvio šeimyna gyveno kartu su gyvuliais, laikė joje viską ką turėjo – ginklus, grūdus, namų padargus. Pats pastatas nebuvo suskirstytas į atskirus kambarius, vienoj didelėj patalpoj, buvo gyvenama kartu su gyvuliais ir visa savo manta. XVI – XVII amžiuje tokio tipo namus jau pakeitė naujoviškesni gyvenamieji pastatai – stubos, trobos. Seniesiems namams liko vien ūkinio pastato funkcija. Žemaičių tradicines trobas tyrinėjes etnologas Izodorius Butkevičius teigia, jog tos trobos buvo didelės, masyvios, ilgos ir plačios, sienos apkaltos lentomis statmenai. Stogas dažniausiai šiaudinis, pusvalminis arba keturšlaitis. Namo viduje, centre stovintis kaminas skyrė trobą į du galus, abu galai, išilgine siena suskirstyti į atskiras patalpas. Tu patalpų skaičius vyravo tarp penkių ir penkiolikos. Tai buvo turtingesnių žemaičių trobos. Kadangi jos dvigalės, taigi iš kurio galo beįeisi, visada pirmiausiai pateksi į priemenę. Vienos durys veda į kaminą (tai lyg atskira patalpa), kitos į trobą, trečios į priešingą trobos galą. Šiame gale paprastai buvo apgyvendinami nusenusieji šeimininko tėvai – karšinčiai. Visokios kamaraitės, alkieriukai, taip pat iš dalies buvo gyvenamosios patalpos, į kurias durys buvo tiek iš vidaus, tiek iš lauko pusės. Dažniausiai tokiose kamaraitėse gyvendavo jaunieji šeimos nariai, samdiniai. Žemaičių paprastoji troba tarnavo šeimos kasdieniniam gyvenimui, geroji – svečiams priimti. Jei seniau prastoji troba buvo iš molio plūkta asla, tai geroji visada turėjo medines grindis. Jos viduryje stovėdavo gražia staltiese apklotas stalas, aplink jį – kėdės, o pašalyje – šventiškai paklota lova. Ant sienų kabėdavo šventųjų paveikslai. Pats įdomiausias trobos įrenginys – tai erdvus kaminas, kartu buvus ir mėsos rukykla. Ties ugniakuru būdavo įtaisytas specialus vaškaras, galimas kiloti aukštyn – žemyn, skirtas dideliam katilui užkabinti. Seniau čia buvo gaminamas valgis, XX amžiuje – šutinamas jovalas kiaulėms. Senovėje toks irenginys buvo visos vakarinės
baltų teritorijos gyventojų namuose. Kamino dalis, išeinanti virš stogo, buvo puošiama – spalvingai nudažant, ar pritaisant skardos pagražinimus. Vėliau kamino vardas liko pavadinti paprastam dūmtraukiui, pro kurį iš pirkios krosnies ir viryklės išeidavo dūmai į lauką. Dabar kaminu vadinamas iš plytu pastatytas statinys, skirtas aprėminti dūmtraukiui. Lietuvių mitinėje pasaulėvokoje kaminas turėjo labai reikšmingą vietą. Jo vardą galima aptikti ir patarlėse, ir kai kuriuose papročiuose, būrimuose, kaip žmogaus ateities lėmimo elementą. Apie stambų, augalotą vyrą buvo sakoma: “Didelis kaip kaminas”. Kartais buvo pasišaipoma: “Didelis kaip kaminas, kvailas kaip avinas” . Šis posakis išliko ir iki mūsų dienų. Prie tinginio linkusią merginą buvo charakterizuojama tarsi jos pačios žodžiais: “Vai, vai kiek aš turiu darbo: kaminas užstumt, šaukštus numazgot, šunis palakint”. Pašiepiamas buvo ir tas, kuris savo išmintingumu didžiuojasi: “Pilnas proto, kaip kaminas suodžių prirūkęs”. Kaminui prilyginamas netvarkingas, susivėlęs žmogus: “Baltas kaip iš kamino išlindęs”. Dar keli posakiai: “Nėra kamino be dūmų”, “Iš kamino dūmai rūksta, bet pirkioje šilumos trūksta”. Dzūkės sakydavo, kad kūdikį, prieš vežant krikštyti, reikia tris kartus apnešti aplink kaminą, o tada krikštamotei jį paduoti per trobos langą į kiemą. Tada kūdikis augs sveikas ir guvus. Marijampolės apylinkų moterys, seniau, užbaigusios austi audimą, surinkdavo iš po staklių pūkus, juos surišdavo skepetėlėm ir nunešusios ant trobos aukšto, pakabindavo ant kamino. Buvo tikima, kad kolei tie pūkai ten bus, tol užteks namuose audeklo ir audimų. Užėjus perkūnijai, būdavo uždarinėjama ne tik langai, durys, bet ir užkemšamas kaminas, “kad velniai pirkion neįsigautų”. Per Kūčias, kaminas būdavo pranašas tiems kurie ieško žmonos arba vyro. Rytų Lietuvoje tikėta, kad jei Kūčių vidurnaktį užlipsi ant pirkios stogo, ir ikišęs galvą į kaminą paklausi: “Ar yra čia manasis (manoji)?”, tai iškart būsimasis vyras ar žmona puls į glėbį. Kai kur sakydavo, kad pirmiausiai reikia nuogam, užlipus ant trobos stogo, triskart apibėgti ten esančią kamarėlę (jos viduje ėjo dūmtraukio anga, iš trobos vidaus į virš stogo iškylantį kaminą), ir tada įkišti galvą į kamino vidų. Iš viso to aišku, kad buvo labai smarkiai tikima chtoniškosiomis pasaulio dvasiomis, tūnančiomis paslaptingose trobos vietose, ypač naktį, pagalba.

Šiuo metu Jūs matote 40% šio straipsnio.
Matomi 2102 žodžiai iš 5243 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.