Lietuvių kalendorinės šventės jų papročiai ir tradicijos
5 (100%) 1 vote

Lietuvių kalendorinės šventės jų papročiai ir tradicijos

TURINYS

Įvadas……………………………………………………………………….……………3 psl.

1. Pastovios ir kilnojamos šventės, lygiadieniai……………………………………………4 psl.

2. Kalėdos ir Kalėdinio laikotarpio papročiai………………………………………………………………5 psl.

2.1 Kūčios……………………………………………………………………………………………………………..5-7 psl.

2.2 Eglutės puošimas…………………………………………………………………………………………………8 psl.

2.3 Kalėdos …………………………………………………………………………………………………………8-10 psl.

2.4 Naujieji metai……………………………………………………………………………………………….10-12 psl.

2.5 Trys karaliai………………………………………………………………………………………………………12 psl.

3. Žiemos išlydėjimas – Užgavėnės………………………………………………………………………….14 psl.

3.1 Pelenų diena………………………………………………………………………………………………………16 psl.

4. Pavasario šventės……………………………………………………………………………………………….18 psl.

4.1 Velykos………………………………………………………………………………………………………..19-21 psl.

4.2 Jurginės………………………………………………………………………………………………………..21-23 psl.

4.3 Šeštinės…………………………………………………………………………………………………………….23 psl.

4.4 Sekminės………………………………………………………………………………………………………24-25 psl.

4.5 Devintinės…………………………………………………………………………………………………………25 psl.

5. Vasaros šventės………………………………………………………………………………………………….26 psl.

5.1 Joninės…………………………………………………………………………………………………………26-29 psl.

5.2 Žolinė……………………………………………………………………………………………………………….29 psl.

6. Vėlinės…………………………………………………………………………………………………………32-33 psl.

7. Išvados……………………………………………………………………………………………………………..34 psl.

8. Naudota literatūra………………………………………………………………………………………………35 psl.

ĮVADAS

Pasaulyje yra daug tautų, kurios švenčia savo kalendorines šventes, o kažkurios iš jų sutampa ir su kitų tautų šventėmis. Jos švenčiamos įvairiai, ir tas šventimo būdas liudija vienos ar kitos kultūros savitumą.

Lietuvių tauta praeityje – didžiąja dalimi žemdirbių tauta, vertusis dviem pagrindiniais verslais – žemdirbyste ir gyvulininkyste, todėl ir lietuvių dvasinėje kultūroje jie yra palikę ženkliausią pėdsaką. Visais metų laikais žemdirbio mintys sukosi apie žemę maitintoją ir jos auginamą javų derlių, apie gyvulių sveikatą, prieaugį, apie darbų sėkmę, apie visą tai kas lėmė šeimos gerovę. Ne paskutinę vietą užėmė ir rūpestis šeima, vaikais, jų sveikata. Tik sveikata, darbšti, vieninga šeima pajėgi grumtis su gamtos stichija ir įvairiomis negandomis.

Kadangi liaudies kalendorius yra tiesiogiai susijęs su žemdirbio gamybine veikla, tai ir kalendorinių švenčių papročiai dar yra vadinami kalendoriniais agrariniais papročiais. Pagal keturis metų laikus – žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį – ir kalendorinės šventės bei papročiai dažniausiai skirstomi į keturias analogiškas grupes.

Kasmet tuo pačiu ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro vadinamųjų kalendorinių švenčių grupę. Be jų, dar yra darbo, šeimos šventės (pvz., įvairių darbų pradėtuvės, pabaigtuvės, vestuvės, laidotuvės, krikštynos, vardinės, gimtadieniai ir pan.).

Šiame darbe mėginsime supažindinti Jus su kalendorinių švenčių papročiais, apeigomis ir tradicijomis. Jų yra didžiulė įvairovė, tai per ilgus amžius susikaupęs tautos dvasinis turtas.

1. PASTOVIOS IR KILNOJAMOS ŠVENTĖS, LYGIADIENIAI

Liaudies kalendoriuje turime dvejopas šventes – pastovias, kasmet švenčiamas tą pačią metų dieną, ir kilnojamąsias.

Svarbiausią vietą tarp kilnojamųjų švenčių užima Velykos – didžioji pavasario šventė. Ji visada švenčiama pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio, esant mėnulio pilnačiai. Priklausomai nuo Velykų datos tokiu pat intervalu kaitaliojasi ir kitos kilnojamosios metų šventės – Užgavėnės, Sekminės, Šeštinės ir Devintinės. Prieš Velykas yra vadinamasis gavėnios laikotarpis, prasidedantis pirmąją dieną po Užgavėnių liaudies
kalendoriuje išskirtine Pelenų diena ir užsibaigiantis Velykų rytą „atsigavėjimu“.

Liaudies kalendoriuje laikotarpis nuo pastovios Kalėdų šventės iki Užgavėnių yra vadinamasis „mėsiedu“, „mėsėdžiu“. Tai įvairių pramogų ir ypač tradicinių piršlybų metas. Kadangi gavėnia yra susitelkimo ir pasninko laikotarpis, tikintieji jos metu nerengdavo pasilinksminimų – „jaunimo“, „vakaruškų“, nedainuodavo, nešokdavo, juo labiau nekeldavo vestuvių ir kitų šeimos švenčių, ir pasitaikančios kalendorinės įvairių šventųjų dienos gavėnios metu buvo žymimos tik tradicinėmis tikėjimų diktuojamomis praktikomis. Dėl to, kad Kalėdos yra pastovi, o Velykos – kilnojama šventė, pokalėdinis laikotarpis būna vienais metais ilgesnis, o kitais trumpesnis. Atitinkamai ilgėja ir trumpėja „piršlybų sezonas“, linksmasis jaunimo bendravimo laikas.

Pagal saulę orientuotame kalendoriuje metuose yra keturi taškai, su kuriais siejasi metų laikų kaita, taip pat ir papročiai. Jeigu metus įsivaizduosime kaip Saulės kelio diską, apskritimą ir jį per centrą perskirsime dviem linijomis – vertikalia ir horizontalia, tai žemutinis vertikalės taškas rodys tą Saulės padėtį, kada Lietuvoje yra ilgiausia naktis ir trumpiausia diena. Šis taškas – tai gruodžio 24 – oji, Kūčios. Vertikalės priešingame, aukštutiniame taške yra Joninės, arba Rasos šventė, birželio 24 – oji, kada yra pati ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Kaip tik su šiais dviem ribiniais taškais Saulės kelyje ir siejasi mūsų liaudies gausūs orų, šeimos ir gyvulių sveikatos ir mirties, derliaus, taip pat jaunimo vedybų prognozės, papročiai ir būrimai.

Antroji, horizontalioji linija, einanti per Saulės kelio diską ir dalijanti metų laiką į ketvirčius, rodo pavasario ir rudens priešpriešas. Horizontalės kairysis taškas žymi pavasario lygiadienį – kovo 21 – ąją, o dešinysis žymi rudens lygiadienį – rugsėjo 23 – ąją. Ir viename, ir antrame taške dienos ir nakties trukmė vienoda.

Svarbiausia kalendorinių švenčių mintis – rūpestis tuo, kokie bus žemdirbiui ateinantieji metai – palankūs jo veiklai ar ne, ir ruošimasis tai veiklai. Žiemos švenčių papročiuose ryškėja artimos ir tolimesnės orų prognozės. Pavasario ir vasaros švenčių papročiuose rūpinamasi sėklos kokybe, sėjos sėkmingumu, augimu ir derliumi. Rudens šventėse daug dėmesio skiriama padėkai, mirusiųjų protėvių prisiminimui.

2. KALĖDOS IR KALĖDINIO LAIKOTARPIO PAPROČIAI

Žemdirbio kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos – gruodžio 25 – oji. Krikščioniškoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas. Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunikimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių – išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis ir Kalėdų, dar XX a. pradžioje švęstų tris ar keturias dienas, o dabar – dvi dienas.

2.1 Kūčios

Kalėdos – bažnytinė, o Kūčios – namų šventė, tiksliau netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas „kūčia“. Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms, taip pat ir Kūčių vakarienei. Vyrai prisiskaldo malkų, kad užtektų kuro per visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius Kūčiai, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop pirma vyrai, po jų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje per Kūčias visi būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubiluose. Moterys ištrenkdavo šarmu vyrams galvas, numazgodavo jiems nugaras. Tądien sausas pasninkas, kad tik šį tą vyrai ir vaikai tegaudavo užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės. Tądien ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengiamasi prieš Kūčias visas skolas atlyginti. Metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtu galima tarsi naują gyvenimą pradėti. Svarbus darbas – sutrinti kočėlo galu puodynėje aguonas miešimui. Miešimas – tai medumi su cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, ir su kuriuo valgomi tik tai Kūčioms kepami maži kvietinės neraugintos tešlos džiūvėsėliai, vadinami sližikais, arba prėskučiais. Sutrinti aguonas – vyrų darbas.

Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio šieno gūžtelę. Šienas – prakartėlėje paguldyto Kūdikio Kristaus prisiminimas. Tam, kad puotoje dalyvautų tarsi ir žemdirbio rankų vaisius – javai, simbolizuojantys derliaus dvasios įsikūnijimą, pastalėje patiesiamas nekultų kviečių pėdas. Buvo tikima, kad
sutūpusios gali pasišildyti iš žiemos speigo pirkion pakviestos į šventę šeimos mirusiųjų vėlės. Stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų ne tik visi šeimos nariai, bet simboliškai ir visa, kas supa šeimą, kas įeina į žemdirbio namų sąvoką. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgančiųjų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad skaičius būtų lyginis. Jei tais metais buvo kas iš narių palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo jam šaukštą. Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Jei šeimos nariai per metus ir buvo susipykę, per šventinę vakarienę visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.

Ritualinė senųjų metų pabaigos vakarienė buvo valgoma ne anksčiau, kaip danguje įsižiebus Vakarinei žvaigždei. Ant stalo kiekvienam buvo padedama po šaukštą ir įvairių pasninko patiekalų – kūčios, avižinio kisieliaus, obuolių, žuvies, silkės, grybų, saldžios džiovintų vaisių sriubos. Šiandien yra žinomas Kalėdaitis – pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas, kuriuo šeimos nariai dalijasi. Senovėje būdavę devyni patiekalai, nes Mėnulio kalendoriuje buvo devindienė savaitė. Dabar stengiamasi patiekti dvylika patiekalų, turint omenyje 12 mėnesių. Juk ši vakarienė – tai padėkos auka Dievui už visus praėjusius metus, už visą ką žemdirbys per juos yra gavęs.

Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės, sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma „Kūčių duona“ arba Kalėdaitis. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys. Valgyta visa ko sočiai. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes žmonių įsitikinimu turėjo įtakos nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus. Patiekalų skaičių, Kūčių valgymo būdą ir rimtį liaudis aiškino vis atsigręždama į praeitį. Pavalgius Kūčias stalas nebuvo nukraustomas, šaukštai ties kiekvieno lėkšte buvo užverčiami, buvo tikima, kad vėlės susirinks puotauti. O ar buvo vėlės, ar kieno nors šaukštu valgė, paliudys Kalėdų ryta to šaukštas. Jei bus atvirtęs semiamąja puse į viršų, ženklas, kad jo savininko tykanti liga ar mirtis. Artimųjų ir benamių vėlėms ant palangės buvo padedamas kisieliaus dubenėlis. Ši naktis – gyvųjų ir mirusiųjų sandūros naktis, todėl taip visais ir buvo rūpinamasi.

Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargus tam, kas tyčia skundų klausytųsi – jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose „vanduo virsta vynu“ ir kad tai trunka tik viena akimirksnį, kaip kad Joninių naktį žydi papartis.

Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams po saujelę. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai – stiprūs. Kai kuriose Lietuvos apylinkėse kiaulėms Kūčių liekanų neduodavo, „nes jos nešvarūs gyvuliai“. Tuo tarpu Marcinkonių apylinkių dzūkės Kūčių valgių liekanas „apraugia ir pakepa blyną, juo užpeni kiaules, kad jos nesirgtų“. Lietuvių Kūčių papročiuose rūpinamasi javais, derliumi, bet per Kūčių vakarienę nevalgoma nei mėsa, nei pienas, todėl galima teigti, jog Kūčios – tai bendra žmogaus ir jo šeimos nario gyvulio puota.

Su gyvulininkyste bei paukščių ūkiu siejasi ir kai kurie kiti tikėjimai bei magiškos praktikos. Dalis Kūčių būrimų primena Joninių magiškas praktikas, pvz., Veliuonoje pakūčiavus šeimininkė turi savo sviestmuše, imituodama sviesto mušima, apeiti savo laukus, tai karvės duos gausiai pieno, turės daug sviesto. Jau pats apėjimas ratu yra magiškas veiksmas. Žemaičiai tiki, kad po Kūčių vakarienės šeimininkė turinti visas turimas puodynes išnešus apdėlioti aplink sodybą, „tai ateinančiais metais karvė duos daug pieno“. O „kad Šv. Jono naktį raganos karvių nemelžtų, tai Kūčių dieną, karvę pamelžus reikia ant jos tris kart užpilti pieno“.

Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Iš vienos pusės, ilgesnis šiaudelis sietas su lemiamu ilgesniu gyvenimu, bet iš kitos, ypač merginoms ir moterims,- su jų daliai pasėtu linų derliumi. Manyta, kad ateinančiais metais geriau derėsią tie javai, kurių grudelių pavyks rasti daugiau ant Kūčių stalo šieno pakratuose. Vaismedžių aprišimas šiaudais, bent pamirkytais Kūčiai virtų žirnių skystime, marijampoliečių manymu, turėję nulemti vaisių gausumą: „bus tiek vaisių, kiek virė žirnių“.

Kai Kurie Kūčių dienos ir vakaro būrimai liudija liaudies tikėjimą magiška „vogto daikto“ galia atnešti namams laimę. Dzūkijoje buvo tikima, kad jei kūčių vakarą pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, o tavo bus stiprus ir sveikas. Tačiau, norint, kad bet kokie užbūrimai būtų neveiksmingi , reikia per Kūčias nerakinti tvartų, o duris pažymėti kokiu nors ženklu. Šie ir kiti būrimai – tai šeimos gerovės prognozės ir pastangos tą gerovę pasiekti.

Daugiausia magijos per Kūčias siejasi su vaikinų ir merginų ateities gyvenimo svajomis:
metais ves, ištekės, kas bus tas išsvajotasis, iš čia ar iš svetur. Burtų buvo daug ir įvairių. Kūčių vakarą merginos traukdavo iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikydavo ilgesnis, ta greičiau ištekės. Traukdavo saują šiaudų ir skaičiuodavo: lyginis skaičius – ištekės, nelyginis – teks laukti. Jonavoje seniausias šeimos narys sudėdavo visų batus į sietą ir paskui kiekvienas nežiūrėdamas traukdavo po batą, jei mergina ištraukdavo vyrišką – ištekės, jei vaikinas moterišką – ves, o jei priešingai – šiais metais laimė pro šalį praeis. Arba atsisėsdavo žmogus ant žemės, atskaičiavęs penkis žingsnius nuo slenksčio, ir spirdavo batą nuo kojos sau per galvą. Jeigu batas atsisuks priekiu į duris – sutiks savo porą, jei užkulniu – dar metelius teks palūkėti.

Merginos, pasirinkusios iš Kūčių vakarienės dvylikos valgių likučių, supildavo tai į rankines girnas ir lygiai vidurnaktį, žiūrėdamos į veidrodį, imdavo malti. Buvo tikima, kad veidrodyje išvysi savo išrinktąjį. Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją, vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes. Būtinai apsivesi, jei Kūčių vidurnaktį nuėjęs i klojimą tris kartus duosi spragilo buože i duris, sakydamas: „Velne, velne, noriu apsivesti“. Savo išrinktąjį buvo galima ir susapnuoti. Visiems namiškiams sugulus reikėjo pasidaryti tokį mišinį – žiupsnelis druskos, miltų, pipirų, cukraus ir vandens. Visa tai reikėjo suvalgyti ir nakčiai atsigulti prie durų slenksčio. Ką susapnuosi už to ir ištekėsi arba tą vesi.

Senovės žmonės taip tikėjo, taip elgėsi ir bendravo su mirusiųjų dvasiomis paskutinį, šventą, ilgiausios nakties vakarą. Tada visa šeima stengėsi būti drauge, tvirtai tikėdama išlaikyti šeimos santarvę, vienybę. Laimė – tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio Kūčių stalo.

2.2 Eglutės puošimas

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveiktos, reikalingos ateinančių metų darbams. Yra žinių, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. ši tradicija paplito Rusijoje, Lenkijoje. Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesni mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis. Eglutė daugelio tautų magijoje yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo simboliu.

2.3 Kalėdos

Kalėdos – pati didžiausia žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX a. pabaigoje kai kur buvo švenčiamos trys ar net keturios Kalėdų dienos ta dingstimi, „kad ledai vasarą javų neišmuštų“. Pastaruoju metu tikra šventė – tik pirmoji Kalėdų diena. Antroji diena Bažnyčios liturgijoje minima kaip Šv. Stepono šventė. Seniau žmonės šią dieną eidavo į bažnyčią šventinti avižų, parnešę jas dalindavo gyvuliams, kad jie būtų sveiki visus ateinančius metus.

Lietuvių liaudies kalendoriuje Kalėdos – agrarinė šventė. Tikėjimai ir papročiai liudija tikėjimą Saulės atgimimu. IV a. krikščionybei įsigalėjus kaip oficialiai religijai, Kalėdos švenčiamos Kristaus gimimo prisiminimui, Lietuvoje lietuviškas jų vardas minimas XVI a. Aiškiai matyti, kad Kalėdų papročiuose yra sumišę senieji tikėjimai su krikščionybės tradicija: atšventę pamaldas bažnyčioje, žmonės namuose ir toliau laikėsi iš senovės paveldėtų papročių bei įvairių magiškų ateities spėliojimų. Pranašingu laikytas pirmosios Kalėdų dienos oras. Spėliota, jei per Kalėdas miglota, sninga ar lyja – metai bus derlingi, bitės leis daug spiečių, karvės duos daug pieno. Jei oras ryte giedras – gerai derės linai, bus geri metai.

Žemdirbiui labai rūpėjo, koks bus pavasaris – ankstyvas ar vėlyvas, šaltas ar šiltas, nuo to priklausė vasarojaus sėjos laikas ir kiti darbai. Apie tai spėliodavo iš vėjo krypties per Kalėdas: „Jei per Kalėdas pučia pietų vėjas pavasaris bus ankstyvas, jei pučia šiaurys – vėlyvas, jei vakaris – šiltas, jei rytys – šaltas“. Važiuojant į bažnyčią ir grįžtant taip pat buvo magiškos mąstysenos. Jei važiuojant išvirsi iš rogių: tada visi javai, o ypač linai gerai derės. Išvirtus iš rogių, nori nenori tenka pasivolioti sniege, o sniegas – tai javų augimui būtina drėgmė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2960 žodžiai iš 9675 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.