Lietuvos kontaktai su Vakarų Europa prasidėjo jau nuo Romos imperijos laikų. Tačiau kalbėti apie suartėjimą su krikščioniška Europa galime tik nuo vokiečių ordinų atsikraustymo į Pabaltyjį. Pirmoji pagoniškos Lietuvos patirtis nulėmė tolesnius istorinius įvykius. Patirtis tikrai nežadėjo greito krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje, nes jos skleidėjai kryžiuočiai ir kalavijuočiai nešė naująjį tikėjimą kardu ir ugnimi. Lietuviams esant konservatyvia ir karinga tauta, tokia krikščionybės skleidimo forma galėjo susilaukti tik priešiškumo. Tokios istorinės aplinkybės neleido Lietuvai greitai apsikrikštyti ir pilnateisiai įsijungti į Europos kultūrą. Be to nuolatiniai karai su vokiečių ordinu alino Lietuvos ekonomiką, kas savo ruožtu stabdė vidinės kultūros vystymąsi. Kita vertus kultūriniai santykiai suaktyvėjo, nes buvo pastovūs kontaktai su krikščioniais vokiečiais. Nuo to meto į Lietuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė, atsirado misionieriai vienuoliai. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke, o gal ir kitur buvo katalikų bažnyčių. Prasidėję prekybos santykiai (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Dalis Vakarų Europos pirklių net apsigyveno Lietuvoje. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų, pirklių ir riterių iš Vakarų. Deja rašto lietuviai neturėjo, todėl kylant valstybei šis būtinumas buvo patenkintas pradėjus naudoti svetimas kalbas. Tuomet buvo laikomasi taisyklės, kad kreipiantis į kurios nors valstybės institucijas ar gyventojus, naudojama tos valstybės raštų kalba. Taigi nuo tų laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenančių vienuolių patarnavimais, nes tik jie geriausiai galėjo rašyti lotyniškai. Lotyniškai buvo parašyti tokie dokumentai kaip Gedimino laiškai Hanzos miestams, popiežiui, vienuolių ordinams. Tiesa bendriems su krikščioniais dokumentams vartota buvo ne vien lotynų kalba, bet ir vokiečių, kuria sudarytos 1329 ir 1338 m. sutartys su Livonijos ordinu.
Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų prasideda nuo Jogailos ir Vytauto laikų. Prieš juos eidavo tik diplomatiniai pasikeitimai laiškais ir delegacijomis, o įvedus krikštą, jau norima visai priartinti Lietuvą prie Vakarų Europos, sulyginant ją su visomis kitomis valstybėmis.
Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kultūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. O jie ypač buvo reikalingi diplomatijai ir bažnyčiai. Norėdama tam reikalingų žmonių, ji turėjo juos kviestis iš svetur, daugiausia iš Lenkijos. Šiek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos, bet ir ji dažniausia mokslinosi Lenkijoje. Taip atsirado kultūriniai ryšiai su Lenkija, palaipsniui sulenkinę Lietuvos aukštuomenę.
Po krikšto Lietuvoje reikėjo daug šviesuomenės. Bet , deja, Jogaila ir Vytautas nesirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų, kurios paruoštu mokytų žmonių. Tiesa, lietuviai po krikšto pradėjo lankyti Europos universitetus. Tačiau jų ten studijavo labai nedaug. Buvo bandyta sudaryti sąlygas lietuviams mokytis Prahos universitete, tačiau nebuvimas paskatinimo ir Čekijoje prasidėjusi suirutė nutraukė šį sumanymą.
Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje pradėjo rastis mokyklų. Nuo XV a. galo iki XVI a. pradžios jų dar padaugėjo. Bet tikrasis Lietuvos kultūros įsijungimas į Vakarų Europos kultūrą prasidėjo nuo XVI a. pradžios, kada pastebimai pradėjo kilti ekonomika, gyvėti prekyba su užsieniu. Nyko ankstesniųjų laikų karinė-riterinė dvasia, imta labiau rūpintis kultūra, materialine gerove, prabanga. Augo Lietuvos miestai. Vilnius tapo apie XVI a. vidurįvirto vienu svarbiausių politiniu bei kultūriniu centru Rytų Europoje.