KĄ GALIME ĮŽVELGTI PASAKOSE?
„Seku seku pasaką…“—tokie žodžiai jau gilioje senovėje skambėdavo motinų lūpose. Pasakos buvo labai svarbi dalis lietuvių gyvenime: su jomis susipažindavo dar vaikystėje, tamsiais vakarais, o po to užaugę sekdavo pasakas savo vaikams. Taip iš lūpų į lūpas pasakos keliavo šimtmečiais, įtraukdamos klausytoją į stebuklų ir burtų pasaulį.
Pasakos— tai pasakojimai iš stebuklų ir burtų pasaulio, kuris nori maloniai nuteikti, nereikalaudamas, kad klausytojas tuo patikėtų.
Turbūt todėl pasakos visada turi laimingą pabaigą. Svaiginantipasakos laimės didybė glūdi kaip tik tame, kad čia iš visos sau lygių minios nuostabiu būdu iškeliamas vienas asmuo, dažniausiai kaip tik toks, kuris visų aplinkinių buvo niekinamas, sumenkintas, pasmerktas, rodos, amžinam vargui. Pvz.: našlaitė, neturtėlis, kvailys ar net jauniausias brolis.
Čia pakeičiamas tik vieno, ar daugiausia kelių asmenų likimas, o visa kita lieka kaip buvę. Juk argi gali visi žmonės būti karaliais?!
Taigi socialinė santvarka lieka nepakeista, tik pasikeičia keleto žmonių likimas: pažemintas išaukštinamas, išaukštintas nedorėlis sumenkinamas.Pasakos tuo ir buvo malonios žmonėms, kad jose atsispindėjo daugelis svajonių ir norų, suvokiamų kaip gyvenimo teisybė.