Plungės r. Kulių vidurinė mokykla
Lietuvių kalbos referatas
Lietuvių liaudies dainos
Darbą atliko:
8a kl. Mok. Aurimas Liutikas
Vadovė:
Mokytoja Ramutė Damulienė
Kuliai, 2003
ĮVADAS
Ištakos ir prigimtis. Daina- viena iš labiausiai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Spėjama, kad medžiotojų, vaizduojančių elnius, šokių jau būta paleolito epochoje. O šokio, visada lydimo instrumentinės muzikos, siautulyje imta ritmiškai šūkauti. Taip atsirado vokalinė muzika, susidarė prielaidos pirmosios dainoms. Seną dainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti lietuvių žodis daina. Aiškindami jo kilmę, gretiname jį su latvių kalbos žodžiu diet – dainuoti, šokti.
Ilgainiui daina atitolo nuo šokio, ėmė savarankiškai gyvuoti, bet visiems laikams liko sujungta su poezija ir muzika. Šitoje sąjungoje glūdi nepaprasta galia. 1829 m. S. Stankevičius atkreipęs dėmesį, kad melodijos suteikia dainoms gyvastį, rašė: ,, <…> daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo”.
Tiesa, poezijos ir muzikos sujungimas dainoje – sudėtingas dalykas. Gali būti šių menų harmonija arba jie gali sudaryti kontrastą ir savo nuotaika, ir verte. Apskritai šių menų susivienijimas visada santykinis, nepaneigiantis ryškaus abiejų pradų savarankiškumo, todėl daina visada dvilypė.
Daina senojoje raštijoje (iki XVIII a. pabaigos). Tiesioginių žinių apie lietuvių liaudies dainas mūsų tūkstantmečio pradžioje neturime. Tėra užrašyta keletas teiginių apie kitų baltų genčių dainas, kurios gali padėti suprasti ir lietuvių dainų praeitį.
Duomenų apie lietuvių dainas randame XVI a. kronikose: A. Gvanjinio ,,Europos Sarmatijos aprašyme” ir M. Strijkovskio ,,Kronikoje”.
DĖSTYMAS
Lietuva nuo seno garsėja kaip dainų ir dainininkų kraštas. Šios dainos, paliktos protėvių, yra didelis turtas, kuris atskleidžia poetišką ir gražų jų kūrėjų jausmų pasaulį, pasakoja, kaip senais laikais žmogus gyveno, dėl ko džiaugėsi ar liūdėjo, kur ieškojo tvirtybės ir jėgų.
Lietuvių liaudies dainos yra lyrinės, nes jose vaizduojami ne patys gyvenimo įvykiai, bet jų sukelti jausmai ir išgyvenimai. Lietuvių dainos pasižymi nuotaikos intymumu. Daug švelnumo, nuoširdumo suteikia joms dažni deminutyvai, t.y. mažybiniai maloniniai žodžiai: bernelis, bernužėlis, mergelė, motušėlė ir kt. Poetiškus nekasdieniškus vaizdus sustiprina nuolatiniai epitetai, simboliniai gamtos įvaizdžiai: jaunoji mergelė, baltoji gulbelė, berželis svyruonėlis ir kt.
Vienos dainos dainuojamos tik tam tikra proga. Pvz., supant, liūliuojant vaiką, dainuojamos lopšinės, lydint brolį ar mylimąjį į karą – karo dainos, per vestuves – vestuvių, dirbant – darbo ir t.t. Pasaulinę šlovę Lietuvai pelnė labai savitos sutartinės. Tai daugiabalsės dainos, stebinančios originalia senų priedainių poezija, įdomiu didelio darnumo reikalaujančiu dainavimo būdu.
Daugiatūkstantinę dainų aibę sugrupuoti, kad būtų suprantama ir aiški tvarka, nėra lengva. Iš dalies šiokią tokią dainų tvarką siūlo pats gyvenimas, atskiros jo sritys, kurias vaizdavo ar prie kurių pritapo dainos. Atsižvelgiant į tai, didžiąją daugumą lietuvių dainų galima suskirstyti į tris grupes: 1. Kasmetinių darbų ir papročių dainos; 2. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos; 3. Visuomenės gyvenimo dainos.
Lietuvių dainuojamai tautosakai dar priklauso ir raudos. Raudama buvo per vestuves, laidotuves, išleidžiant sūnus ar brolius į karą, minint mirusiuosius ar ištikus kokiai nelaimei. Jos paremtos tradicija ir improvizacija.
Darbo dainos. Darbas- daugumos žmonių gyvenimo būtinybė. Tad koks gali būti ryšys tarp sūriu prakaitu laistomos kasdieninės veiklos ir, rodos, praktinės naudos neteikiančių liaudies dainų? Pasirodo- yra, ir net labai glaudus.
Kaimo žmonės dainas pasitelkė į pagalbą savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais. Ypač tai ryšku iš laukų darbų dainų. Pavasarį skambėdavo arimo, vasarą šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau- linaraučio, o rudenį ir žiemą- kūlimo dainos. Natūraliai prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį (pirmas bandos išgynimas) ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo gynimo dainos, raliavimai. Metų laikai lėmė ir kai kurių nuolatinių namų darbų ritmą. Pavasarį ir vasarą per patį darbymetį nebuvo nei verpiama, nei audžiama, neskambėdavo tada ir verpimo, audimo dainos. Tik malimo dainos dainuojamos per ištisus metus.