LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS
Lietuva – dainų šalis. Lietuviams daina – antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Lietuvių liaudies dainos – žmogaus palydovas per visą jo gyvenimą: lopšines vaikai išgirsta dar liūliuojami lopšyje, vėliau patys supdamiesi lauke pakabintose sūpuoklėse, dainuoja sūpuoklines dainas. Žmogus dainavo dirbdamas ir ilsėdamasis, vakarodamas ar jausmams užplūdus. Visa tai lėmė ir didžiulę dainų įvairovę, ir jų gausumą… Daina jungia savyje poeziją ir muziką. Jos ir paprastos, ir kartu sudėtingos.
Dainos – pagrindinė ir labiausiai prieinama liaudies priemonė.Galbūt todėl dainose labiausiai atsispindi ne tik žmonių gyvenimas, jų vargai ir rūpesčiai, džiaugsmai ir viltys, bet ir visos tautos bruožai.
Lietuvių liaudies dainos – labai lyriškos, jose pilna epitetų, palyginimų.”Rasele pasikloja, miglele užsikloja”.
Dainose mes papuolam į jausmų pasaulį ;čia ir skaidrus džiaugsmas, ir tylus susimąstymas, ir gėda. Dainose išryškėja didžiausias lietuvių žmogaus gyvenimo vertybės ; sunkus kasdieninis darbas,žmogaus dorumas, gerumas, mokėjimas paguosti, užjausti.Sunki moters laimė, našlaičio nedalia liaudies dainose apdainuojama su grauduliu, giliu susimąstymu, tylia kančia, bet be tamsios nevilties.Net džiaugsmas lietuvių liaudies dainose – ramus, santūrus, švelnus…
Liaudies dainos –darbo poetika. Jose gamta išaukštinama kaip didžiausia vertybė: juodoji žemelė yra geroji globėja, saulelė – motinėlė. Aukšti kalnai – didi vargai, tamsūs debesys – rūpestėliai, šiaurus vėjas – nelaimė, likimo permaina. Dainose mes nerasime jos peizažų, aprašymų, nes ji gyvena ir jaučia kartu su žmogumi…
Dainų pasaulis kuriamas iš realybės įspūdžių.Lietuvių liaudies dainos dainuojamos ir namų, ir šeimos tvirtybės temomis.Tiesa, kai kurios dainos kupinos sielvarto, netekties gėlos, skriaudos, bet vis dėl to jos yra santūrios, švelnios.Dainose atsispindi ne tik žmogaus vidinis pasaulis, jo jausmai, bet ir visuomenės gyvenimas ( karinės, istorinės… dainos).Vienose dar gyvi konkrečių istorinių įvykių atbalsiai, o kitose istorinis konkretumas jau išblėsęs…Pabaigus darbą, per kasmetines ir asmenines bei šeimos šventes buvo linksminamasi šokama ir, žinoma dainuojama…
Trumpai apibendrinus lietuvių liaudies dainų lobyną, galime pastebėti, kad dainų pasaulis skaidrus ir erdvus, neperkrautas detalėmis, lyrinis herojus taurus, gilių jausmų.Taigi lietuvių liaudies dainos yra nepaprastai poetiškos, švelnios, pilnos tyro džiaugsmo, svajonių, prasmės, kaip ir pati Lietuvos gamta, kaip ir jos žmonės…Lietuva maža, o lietuvių kalba turi tiek daug tarmių ir tarmelių! Vieno krašto senieji žmonės kartais net sunkiai susišneka su kito krašto žmonėmis.
Kiekvieno Lietuvos krašto savitumus, be tarmės, ryškiai atsispindi ir dainų melodijos, ypač jų intonacinės bei balsų derinimo ypatybės, dainavimo būdas. Šiuo požiūriu etnografai išskiria dzūkų, suvalkiečių, aukštaičių, žemaičių bei Mažosios Lietuvos(Prūsų) dainas.
DZŪKŲ DAINOS
Dzūkija – Lietuvos pietryčiai. Tai bene dainingiausias Lietuvos kraštas, ne
veltui Dainava vadinamas. Dzūkų dainos be galo melodingos, kaip ir pati Dzūkijos gamta – kalvos, šilai, Nemuno ir Merkio vingiai. Dainos švelnios, kaip ir dzūkų žmonės, liūdnos, nes dzūkų gyvenimas niekada nebuvo lengvas.
Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu – nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų.Ypač gražios melodingos rugiapjūtės, advento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinės, bei kupolinės dainos.
SUVALKIEČIŲ DAINOS
Suvalkija – lygumų kraštas.Lygumų žmonės mėgsta dainuoti garsiau, plačiau.Yra prasmės: neužstoja kalvos ar miškai, daina gali skristi toli toli.Dabar Suvalkijoje nebegalime išgirsti kalendorinių, žiemos, pavasario ciklo, darbo dainų, nėra tokios kaip Dzūkijoje žanrų įvarovės ir tokios gausybės.
Ankstyvą senųjų žanrų nykimą ir skambaus dvibalsio dainavimo atsiradimą Suvalkijoje ji aiškina ir tuo, kad šiame krašte valstiečiai anksčiau negu kitur ėmė skirstytis į vienkiemius, kad čia žmonės gyveno kur kas turtingiau ir kad daug anksčiau iš apyvartos išėjo senieji primityvūs darbo įrankiai.
AUKŠTAIČIŲ DAINOS
Aukštaitija išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: XX amžiaus pradžios gausiai skambėjosiomis tūkstanių senumo sutartinėmis ir kur kas vėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėms dainomis.
Aukštaičių dvibalsės ir tribalsės dainos labai gražiai skamba gamtoje. Kai vakarais kur nors prie ežero aukštaičiai užtraukia, – rodos, visa gamta suskamba, balsai aidi toli už ežero per laukus, net už miško.Taigi aukštaičių dainos taip pat melodingos, bei švelniai skambančios.