Lietuvių liaudies dainos4
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies dainos4

Šiaulių Ragainės pagrindinės mokyklos

8c klasės mokinio Jono Karbausko

Referatas

Lietuvių liaudies dainos

Šiauliai, 2004

Įvadas

Tautosaka – tai žodinė, meninė liaudies kūryba. Ji skirstoma į dvi svarbiausias rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Turtingiausia, savičiausia ir labai vertinga lietuvių tautosakos dalis – dainuojamoji tautosaka, kuri anot folkloristų, ypač suklestėjo XVIa.pab.- XVIIa. Dažniausi dainuojamosios tautosakos žanrai – daina, sutartinė, rauda.

Liaudies dainos neturi vieno autoriaus, tai – kolektyvinė kūryba. Tačiau dainos užgimdavo vieno žmogaus galvoje. Jos nebuvo užrašinėjamos. Dainos buvo perduodamos „iš lūpų į lūpas“, todėl nebūdavo išvengta smulkių pakitimų. Dėl šios priežasties atsirasdavo kelios dainų versijos. Ir tik XVIIIa. Europoje buvo pradėta užrašinėti ir publikuoti liaudies dainas. Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis tik tada, kai buvo pradėta tyrinėti lietuvių kalbą. Pirmą kartą lietuvių liaudies dainos viešai paskelbtos buvo 1747m. Tai padarė P. Ruigys.

Kai kurie muzikos istorikai sakė, kad liaudies dainos yra „niekai“, o jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai dainos žodžiai dažniausiai būna be tikslios minties, nešvankios dviprasmybės, dainos melodija yra nereikšminga. Šios minties visiškai negalima taikyti lietuvių liaudies dainoms, nes jose atsispindi mąstymas, jausmai. Jos siejamos su gamtos ciklu ir žmogaus darbų eiga, bei asmeniniu gyvenimu ir įvykiais. Dėl to, dainos skirstomos į temines grupes: darbo dainos, vestuvių apeigų dainos, raudos, kalendorinių švenčių dainos ir kt.

Lietuvių liaudies dainų švelnumas

Svarbiausias liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą.

Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandame gilios išminties, tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga.

Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies.

Vestuvių dainos

Iš daugybės lietuvių liaudies dainų teminių grupių, turbūt lengviausia atskirti vestuvių dainas. Tai lyriškiausias lietuvių liaudies dainų žanras.

XX-ame amžiuje kaimo vestuvės tęsdavosi net 3 dienas, o visas jų ceremonijas ir apeigas lydėdavo vestuvių dainos. Jose buvo aukštinamas žmogaus dorovinis idealas: mergelė ar bernelis parenkami darbštūs, tvarkingi, gero būdo… Kaip pastebi A.Vyšniauskaitė, iš daugelio vestuvinių apeigų galima išskirti kelias svarbiausias, tačiau tik viena iš jų yra lydima apeiginėmis dainomis – vainiko įteikimas jaunajai, paryškinamas oracijomis. Buvo dainuojamos ir specifinės dainos, susijusios su veiksmu; šitokių dainų pristigus, buvo dainuojamos kokios pasitaikydavo, arba naujos stačiai kuriamos. Be specifinių apeiginių dainų, buvo dainuojamos ir dainos su specifiniais tikslais, pavyzdžiui, jaunajai pravirkdyti. Taip pat vykdavo stačiai dainiško sąmojo varžytinės. Paprastai „apdainuojamam“ asmeniui prikergiama koks nors pašiepiamas epitetas, nurodantis net visai neesamą dainuojamojo obijekto (asmens) savumą, o pats asmuo dainoje statomas į pašiepiamąją siuaciją, pavyzdžiui:

Mūsų svainis – rimtas žmogus:

Jis po lova gaudo žiogus…

Vestuvinėse dainose taip pat randama tolimos praeities papročių. Kai kuriuose dainose apie tokius laikus, kai žmonės dar gyvendavo didelėmis giminėmis ir vyrai vesdavo tos pačios giminės moteris. Dar kalbama ir apie tai kaip berneliai klasta suviliodavo mergeles,o broleliai saugodavo savo sesutę nuo melagio.

Šiais laikais vestuvėse mažai naudojamos lietuvių liaudies dainos. Labiau grojamos šiuolaikinės,liksmos dainos. Tačiau vestuvėse, kurios rengiamos pagal senuosius vestuvių papročius dar girdimos lietuvių liaudies vestuvių dainos.

Raudos

Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti
vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.

Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.

Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko. Mirusius Lietuvoje dabar aprauda tik moterys: motinos, seserys, dukterys… Jų tekstai nusistojo tokiu pat ilgos tradicijos būdu, kaip ir dainų tekstai. Su dainomis jas suartina lyrizmas ir tos pačios poetinės priemonės

Giesmės; jų įtaka dainoms

Didelę kartojimų dalį galima išaiškinti chorine dainų kilme. Kunigas Sabaliauskas ir suomių prof. Niemi, rinkę dainas tolimiausiuose D. Lietuvos užkampiuose ir tyrę jų melodijas, pastebėjo kad patys daininikai griežtai skiria dainas didelėm grupėm: vienas vadina dainuškomis (mūsiškai tariant, dainomis), kitais – giesmėmis. Giesmė seniau buvo giedama dviejų ar kelių asmenų dviem šalimais einančiom melodijom, o daina – vieno asmens ir viena melodija. Giesmės vėliau supanašėjo su dainomis ir taip pat buvo pradėtos dainuoti vienu balsu, nors jas ir žmonių kuopa dainavo. Šis procesas ne tik suvienodino giesmių ir dainų melodiją, bet pakeitė ir giesmės struktūrą (sudėtį), kuri kadaise žymiai skyrėsi nuo dainų struktūros.

Giesmės darė įtakos dainoms dar vienu atžvilgiu – padėjo susidaryti strofoms (posmams). Rinkėjas ir giedotojas, kartodami tą pačią frazę, tik kitokiais žodžiai (sinonimais), sudarė atskirus išbaigtus giesmės vienetus.

Giesmė – žmonių būrio poezija, daina – daugiau individualinės (vieno asmens) nuotaikos reiškėja, todėl giesmėje daugiau epinės dvasios, negu dainose. Kai kuriose šakotose dainose, iš esmės lyrinėse, nėra joms įprastų lyrinių savybių: jausmas reiškiamas epinėmis priemonėmis.

Vaikų dainos

Vaikų dainos yra dainuojamosios tautosakos kūriniai, suaugusiųjų sukurti vaikams, iš suaugusiųjų patekę į vaikų repertuarą, ir pačių vaikų kūryba. Tai lopšinės, žaidinimai, žaidimų dainelės, gyvulėlių apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai, piemenų dainos.

Lopšinės yra vaikų dainų grupė, savo funkcija glaudžiai susijusi su kūdikio auginimu – jo supimu, raminimu, migdymu. Folkloristų teigimu, lopšinėse išliko nemaža senųjų tikėjimų ir senųjų epochų atspindžių. Todėl lopšinės iš visų vaikų dainų pirmosios patraukė tyrinėtojų dėmesį. Ši liaudies meninė kūryba, sušildyta motinos širdies, nuo romantizmo laikų taip pat žadino poetų ir kompozitorių kūrybinę vaizduotę.

Žaidinimai vaidino didelį vaidmenį, ugdant vaiko psichines ir fizines galias. Tai maži, primityvios formos ir dažniausiai sinkretiniai kūrinėliai – tarpinis žanras tarp žaidimo ir dainos. Nuo žaidimų jie skiriasi tuo, kad čia vaikas dar nežaidžia savarankiškai, jis žaidinamas suaugusiųjų.

Ryški vaikų-paauglių fantazijos persvara pastebima erzinimų dainelėse ir žaidimų skaičiuotėse. Erzinimai, arba išjuokimai, yra talalinių pobūdžio vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos. Skaičiuotės šiandien yra gyvybingiausia vaikų kūrybos žanras. tai trumpi eiliavimai, atliekami žaidimo pradžioje, nustatant jame dalyvaujančių žaidėjų eilę bei seką. Skaičiuotės paprastai nedainuojamos.

Senoviškos ir naujoviškos dainos; rimas ir ritmas

Strofingumas yra dar būdingesnis dalykas lietuvių liaudies dainoms, negu jų paralelizmai. Netekusios strofingumo dainos yra arba naujesnės formacijos, arba iškraipytos, netekusios savo senosios formos. Senesnės dainos išlaikė ir kitas būdingas savybes: jų ritmas visada vienodas, o pasakojamasis elementas nepainiojamas su aprašomuoju.

Senųjų dainų rimas yra atsitiktinis dalykas. Kadangi dainos mėgsta mažybinius žodžius, tai kartais rimas atsirasdavo savaime, bet sąmoningai liaudis seniau jų niekuomet nevartodavo. Visada rimuotos buvo tik nerimtos dainos, vadinamosios dainuškos, kurias senieji kaimo dainininkai seniau vadindavo lojimais.

Šoko žydai ir čigonai,

Paskui šoko geri ponai.

Šoko vyžos ir čebatai,

Paskui šoko gryni padai.

Daug dainų, dainuojamų kurį darbą dirbant, turi to darbo judesių ritmą (linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir daug kitų dainų). Aiškus ir jotinių arba
eitinių, daugiausia kariškių, dainų sąryšis su žygiuojančių žmonių ar žirgų taktu. kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Karo dainos

Lietuvis ir karas. Tradicinio kaimo valstietis, labai prisirišęs prie savo šeimos, prie gimtojo kiemo, laukų ir kaimo, gyvenantis uždarą gyvenimą, kartkartėmis toli peržengdavo įprastas ribas. Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius — į karus ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačius visuomenės sluoksnius. Nekasdieniai įvykiai nublokšdavo juos iš įprastinės gyvenimo vagos į tolybes, neretai nuniokodavo namus, ne vienam be laiko atimdavo gyvybę. Be to, ilgainiui vis plačiau pereita prie jaunimo ėmimo j reguliariąją kariuo-menę. Karo tarnyba taip pat ne vieneriems metams skaudžiai atsiliepdavo ir kario, ir jo namiškių gyvenimui.

Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos gelmių, ir jis neiškęsdavo neišsipasakojęs dainomis. Karo dainų sukurta daug: žinoma apie 760, o su variantais daugiau kaip 20 000. Tai bene vienintelis Lietuvos „metraštis“ apie karus ir karius. Šios dainos labai savotiškos: čia maža konkrečių asmenų, vietų vardų, datų. Jos lyriškos, atskleidžiančios žmonių santykį su karais. Žinoma, karo dainų terminas sąlyginis, nes joms priskiriamos ne tik dainos apie karą, bet ir apie ėmimą j kariuomenę, kareiviavimą ir pan. Be to, minėti svarbūs visuomenės gyvenimo reiškiniai, įvykiai yra reikšminga Lietuvos istorijos dalis, todėl dar taikomas karinių-istorinių dainų terminas.

Karo dainos buvo kuriamos daug šimtmečių. Jas galima skirstyti į senąsias (klasikinio stiliaus) ir naująsias. Apytikrė chronologinė riba, sąlygiškai jas skirianti, — XVII amžius. Meniškiausios — klasikinio stiliaus dainos.

Kasmetinių papročių dainos

Kasmetiniai papročiai, apeigos ir jų prasmė. Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai, dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Didelė išmintis — kasdienybę nuolat rengti vis kitais apdarais. Dar labiau dienų tėkmę išskirdavo šventės. Senovėje jos pažymėdavo kuo nors nepaprastą laiką: ilgiausią naktį, saulėgrįžą, žiemos pabaigą, pavasario pradžią, ilgiausią dieną ir t. t. Įvedus Lietuvoje krikščionybę, šventės apsigaubė nauja ideologine skraiste, nors daugelio senųjų papročių prasmė išliko beveik nepakitusi. Metinis papročių, apeigų, pramogų ciklas su ištisus metus nuolat kintančia gamta, su pagal metų laikus dirbamais darbais buvo palanki dirva augti ir bręsti plačios vaizduotės, kūrybingiems, gyvenimo įvairovę ir prasmę jaučiantiems žmonėms.

Kasmetiniai papročiai ir apeigos — tai marga įvairių veiksmų, būsenų visuma, suderinta su gamtos ir darbų kalendoriumi. Pavyzdžiui, artėjant žiemai, per adventą, kai pailgėdavo vakarai, žmonės, baigę laukų darbus, triūsdavo namie: verpdavo, virves vydavo, plunksnas plėšydavo ir 1.1. Atsirasdavo laiko ir daugiau pabendrauti, įvairių pramogų prasimanyti. Ypač jaunimas trokšdavo susieiti, pavakaroti, pažaisti. Bet kai nuo šalčio ir sniego apmirdavo augalija, kai artėdavo lemtinga riba — senųjų metų pabaiga, naujųjų pradžia, — valstiečiui rūpėdavo ne tik pramogos. Beje, šis laikas įvairiai mitinės pasaulėjautos įprasminamas: ir kaip „chaoso“ bei „harmonijos“ kova, ir kaip dievybės mirimas ir atgimimas. Kaimo žmogui rūpėjo, kad ateinantys metai būtų geri. Šiuo, jo manymu, pavojingu laiku jis laikėsi įvairių draudimų. Antai per Kūčias būdavo draudžiama malti, skaldyti malkas, kad vasarą nebūtų audrų su perkūnijomis. Valstietis ir pats stengdavosi įsiterpti į įvykių eigą, juos numatyti: burdavo, spėliodavo, kaip augs javai, gyvuliai, ar pats ilgai gyvens, ar sukurs šeimą ir pan. Jis rūpindavosi ir mirusiaisiais, kviesdavo vėles pasivaišinti. Naujųjų metų išvakarėse stengdavosi užsitikrinti santarvę šeimoje ir draugiškus santykius su kaimynais. Dėl to kurdavo pirtį ir ant ugnies užmesdavo liepų. Per Naujuosius metus skambėdavo geriausi linkėjimai. Tada vengdavo dirbti menkus darbus, kad nereikėtų jų ištisai kartoti per kiaurus metus. Kartu Kalėdų—Trijų Karalių metas būdavo ir savitų samdos papročių laikotarpis.

Paminėjome tik kelis mažmožius iš žiemos ciklo papročių bei apeigų. Norint aprašyti juos visus, jų visą etnografinį margumyną, reikėtų ištisos knygos. Pažymėtina, kad kiekvienas laikotarpis, kiekviena šventė turėdavo tik jai vienai būdingų bruožų. Štai per Užgavėnes vaikai, jaunimas, jaunavedžiai važinėdavosi po kaimą rogėmis, kad linai gerai augtų. Per Turgines dainomis prašydavo švento Jurgio atrakinti žemę, išleisti „žolelę šilkinę“, „raselę meduotą“. Merginos, sulipusios ant tvorų, garsiai šaukdavo, kad greičiau ateitų pavasaris. Pavasarį (nuo Velykų iki Sekminių), dideliam jaunimo džiaugsmui, darydavo sūpuokles. Supdavosi ne tik savo smagumui, bet kad linai augtų dideli. Žydint, bręstant rugiams sekmadieniais būdavo lankomi javai, vaišinamasi ir dainuojama. Per rugiapjūtės pabaigtuves iš paskutinio nenupjautų rugių kuokšto pjovėjos pindavo „kasą“, puošdavo
jievarą (rugių vainiką), atlikdavo kitus maginius veiksmus, prašydamos skalsios duonos. Rudenį apie baltą beržą piemenys vedžiodavo baltą ožį, kad greičiau pasnigtų ir nereikėtų ganyti. O per Vėlines žmonės rinkdavosi kapuose paminėti mirusiųjų.

Pasigilinę į vieną kitą svarbesnių dienų papročių ir apeigų detalę, matome, kad jie susiję su įvairiais žmonių siekimais, tikėjimais ir prietarais. Vienais veiksmais siekta, kad saulė nutolusi vėl grįžtų, kad atgytų augalija. Kituose veiksmuose įkūnytos pastangos rūpintis bręstančiais javais, būsimu derliumi, gyvuliais ir paukščiais, apsaugoti juos nuo visokių negandų. Rūpėjo ir žmonių sveikata, gyvenimo trukmė, vedybos, vaikai, santykiai su kaimynais. Nepamiršdavo ir mirusiųjų.

Čia išvardyti ir neišvardyti tikslai sudaro švenčių papročių ir apeigų esmę. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodydavo kaip nuotaikingos ceremonijos, teikiančios daug progų pasiausti, ne vien iškilmingus aktus atlikti. Antai nekasdieniškumo įspūdį darydavo įvairūs šventiški valgiai. Per Kūčias gamindavo dvylika patiekalų: čia ir kalėdaičiai, ir avižinis kisielius, miežinių kruopų košė, žuvis ir kt. Per Užgavėnes kepdavo blynus, duodavo valgyti riebiai ir sočiai — 9 ar 12 kartų. Kiek išmonės ir sumanumo būdavo parodoma per Velykas marginant gražuolius margučius! Per pirmąją gyvulių išginimo dieną ir Vėlines elgetoms kepdavo duonos kepaliukus, per Sekmines — didelę piemenų pautienę ir t. t.

Ne viena šventė virsdavo tikru liaudišku karnavalu. Teatrinį reginį primena įvairūs persirengėliai, nešiojamos iškamšos, „lėlės“, kaukės. Vaikščiodavo persirengę krikščioniški įvaizdžiai, patekę į tokią poetinę dirvą, tampa priemone žmonių praktinei patirčiai, pastabumui, sąmojui ir humorui reikštis. Tokios patarlės ir priežodžiai kaimo žmogui buvo proga geraširdiškai pašmaikštauti. Jis visada to ir siekė. Susikaupusi energija ypač prasiverždavo per šventes, norėta linksmai praleisti laiką. Ryškus šitokių švenčių pavyzdys — Joninės.

Poetinės dainų priemonės

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi individualiniai poezijos kūrėjai, randame ir liaudies dainose. Seniausias dainų įvaizdis yra paralelizmas, atsiradęs čia dar tada, kai žmonės gamtoje matė tuos pačius reiškinius, kaip ir savo gyvenime. augalų, gyvulių ir paukščių pavidalas primindavo jiems paties žmogaus pavidalą, o jų garsai ir judesiai – žmogaus judesius, reiškiančius kurį nors jausmą.

Paralelizmai dainose atsirado kaip tam tikros pasaulėžiūros padarinys. Du gretimuosius vaizdus žmonės pastatė vieną šalia kito (arba du šalia trečio) nejučiomis, nė kiek nesirūpindami tokiais įvaizdžiais savo dainą papuošti. Vaizdų gretinimo pagrindas šios rūšies paralelizmui yra dviejų veikėjų panašumas.

Daugiausia dainose mažybinių žodžių (deminutyvų), kurių prasmė beveik visada maloninė. Lietuvių dainos mažybines ir malonines formas daro ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži).

Paralelizmai, palyginimai ir metaforos yra patys svarbiausieji mūsų dainų įvaizdžiai, pagal kuriuos galime spręsti apie meninę jų vertę. Nuo epitetų ir deminutyvų, teikiančių dainai švelnaus lyrizmo ir ypatingų niuansų (atspalvių), meninis dainos įspūdis taip pat praeina, bet jų reikšmė antraeilė. Epitetai ir deminutyvai yra nelyginant gražių rūmų vidaus ornamentai, kurie vieni negali paslėpti jų nevykusios struktūros.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2961 žodžiai iš 9748 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.