Lietuviu liaudies dainos5
5 (100%) 1 vote

Lietuviu liaudies dainos5

ĮŽANGA

Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą, nejučiomis turtiną mūsų dvasinį pasaulį. Vargu ar rastume žmogų, augusį be lopšinių, šmaikščių žaidimų, nepatyrusį gaivinančio liaudiesdainos poveikio brandos metais. Ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu. Dažna kaimo moteris jų mokėdavusi po keliasdešimt ar net kelis šimtus.

Kone visos liaudies dainos mus pasiekė iš amžių glūdumos. Savo tekstais, ritmika, intonacijomis jos nuostabiai susisieja su senųjų tautų žodine kultūra. Apstu jose senovinio žmonių mąstymo, archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia mokėti tai įžvelgti. Jos kupinos jausmo, išreikšto taupiu, taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija.

Svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas, reiškimas, nuoširdumas, švelnumas, o ne istorijų eiliavimas.

Liaudies dainų vertę bei reikšmę rodo ne tik jų įtaka mūsų liaudies gyvenimui praeityje, lietuvių literatūrai ir iš viso kultūrai feodalizmo bei kapitalizmo laikais, bet ir tai, kad jos yra neišsenkamas šaltinis poezijai, muzikai, teatrui ir kitoms meno šakoms turtinti, socialistinei kultūrai ugdyti.

DARBO DAINOS

ARIMO DAINOSPalyginti su kitomis darbo dainomis arimo dainų repertuaras negausus. Jį sudaro didelės meninės vertės dainos, savitai santykiaujančios su šiuo darbu, turinčios savitą tematiką. Pasitaiko paliudijimų, kad artojui dainuojant geriau sekasi darbas, jo arklys geriau žengia. Dainose kartais užsimenama, kad artojėlis dainuoja ardamas „ūbą laukelį“ , tačiau su darbu, jo ritmu arimo dainos tiesiogiai nesusisieja. Jų esmė ir vertė atsiskleidžia per daugelį sudėtinių komponentų, kurių bene svarbiausi – poetizuoti veikėjų paveikslai.

Arimų dainų pagrindinis veikėjas – artojas, liaudies dainų žodžiais tariant, bernelis artojėlis. Bernelis artojėlis nėra paprastas žemdirbys, duonos augintojas ir šeimos maitintojas. Jis jaunas, pilnas jėgų ir vyriško patrauklumo. Jo paveikslas liaudškai iškilus ir žavus. Dainose surandama įvairiausių ir puikiausių bruožų išaukštinti artoją ir jo darbą. Lyg pasakų herojus jis kerta ąžuolą šimtašakėlį, dirba iš jo važelį, o iš šakelių – jungelį. Jo vyriškumas, išorinis bei vidinis grožis atsiskleidžia darbe:kaip greitai eina jo palši jauteliai, kaip gražiai verčia žemę klevinės palyčėlės, švytrinėja plieniniai noragėliai, būbuoja jauteliai, pavaromi šilkinių botagėlių. Gyvo darbo paveikslą įrėminą gamtos fonas:dainose nuolat pakiliai pabrėžiama, jog bernelis aria pavasario dienelę, kai bunda žemė, plyti laukų erdvė, ir tai ne tik telkia darbui, bet ir skatina lietis nuostabią dainų dainelę, kokios dar niekas nėra dainavęs. Arimo dainose dažnai greta artojo kuriamas ir simbolinis mergelės paveikslas. Šakotinės struktūros arimo dainose apibendrinančius paveikslusryškinantys bruožai yra ypač kruopščiai parinkti. Svarbi arimo dainų tema – pusrytėlio nešimas. Jaunam artojui labiausiai laukiama nešėja – mergelė. Juk tai buvo puikiausia proga jauniems susitikti, pasikalbėti. Todėl tik mergelės neštą pusrytėlį artojėlis mielai priima ir, kol pats pasistiprina, jautelius pailsina, lankelėj pagano, upelėj pagirdo – su mergele meiliai pakalba.

Arimo dainų vilionės savitos, berniškos, primenančios naktigonių dainų nuotaikas:artojėlis su užuominomis klausinėja, ar jau užaugo kaselės jam vyniot ant rankelių, moja mergelei nežinia dėl ko : ar dėl jos kraičio, ar dėl pasogėlės, ar dėl jos jaunų dienelių. Kitose dainose ryški socialinė nuostata: bernelis renkasi mergelę vargdienėlę, kuri įpratusi vargelį vargti, ir jis palauš žagrelę, bet nepalauš širdelės „ant bagočiaus dukrelės“.

-2-

Arimo dainų meilės, šeimos sukūrimo motyvai linkę plėtotis, dainininkai jungia prie jų naujus motyvus. Arimo tema dažnai lieka tik kaip fonas įvairiems veiksmams ir išgyvenemams vaizduoti. Nuolatinis įvairių darbo dainų veikėjas – prastas darbininkas. Kitose darbo dainose tinginiai ir nemokšos dažnai pašiepiami, o arimo dainose humoristinis jų traktavimas vos juntamas.

Arimo dainos yra kupinos pakilios nuotaikos, nuoširdaus džiaugsmo, gražių jausmų. Tradicinė temAtika jose interpretuojama savaip.

ŠIENAPJŪTĖS DAINOS

Šienapjūtė prasidėdavo gražiausiu vasaros metu – jos pradžioje, kai gamta visur suvešėjusi. Tarp šienapjūtės dainų unikalūs yra valiavimai – tai bendro darbo dainos, kurių būdingiausia tema – darbininko išaukštinimas ir jo šaunumo parodymas. Yra lenktyniavimo motyvų, paraginami ar pajuokiami pritingintys pjovėja, kartais skundžiamasi nuovargiu, monotonišku darbu. valiavimai – patyčios išradingai pliekia tinginius ir nevaleikas:

Trys broleliai pjovė šieną

Ei valioi valioi,

Apie kelmą visą dieną

Pievelėj žalioj.

Trijų dienų jų pjovimo

Nesugrėbiau nei vežimo.

Šaipomasi iš pjovėjėlių tinginėlių, kurių ploni pradalgėliai, kurie moka tik su grėbėjom lapauti, kurie nei pjauna, nei dainuoja, tik pakrūmėliais tinginiuoja. Atrodo, patyčių posmus dažniau traukdavo grėbėjos. Šie mergaitiški bernelių pašiepimai kai kada labiau primena švelnų flirtą, užkabinėjimus nei tikras pajuokas. Valiavimai geriau kaipo koks kitas žanras atskleidžia kūrėją.

Apskritai šienapjūtės dainose bernelio ir mergelės daliai skiriama daug vietos. Jose įdomiai atskleista gyvenimo draugo pasirinkimo, šeimos sukūrimo, nelengvos marčios dalios tema. Šienapjūtė yra tik fonas sumanymams ar įvykiams vystytis. Tarp šių dainų netikėtai atsirnda karinių motyvų.

Šienapjūtės dainos labai vertingos. Ypač unikalūs nuostabieji valiavimai:net mūsų artimiausi kaimynai panašių dainų neturi. Nemažai valiavimų, o ir kitų šienapjūtės dainų išlaikė savo gyvybingumą, tapo labai populiarios ir yra dainuojamos įvairiomis progomis.

MALIMO DAINOS

Jos talkina vieno iš sunkiausių ir nuobodžiausių namų ūkio atlikėjoms – grūdų malėjoms girnomis. Lietuvių liaudies malimo dainos iš tikrųjų yra vienos iš seniausių darbo dainų, minimos jau XVIa. istorijos šaltiniuose.Jų nėra daug, bet jos- vienintelės lietuvių liaidies dainos, tvirtai susijusios su darbo ritmu.Malimo dainoms būdingi įvadai, ritmingi kreipiniai, kurių nuolatinis ritmingas kartojimas padeda dirbti, t.y. organizuoja, derina darbo judesius. Sykiu dainos perteikia malėjos būseną, mintis,išblaško darbo monotoniją. Šiose dainose savitai atspindėta seniausio buities darbo sąlygos, malėjų nuotaikos ir išgyvenimai. Malimas-sunkus darbas. Girnas malėja traukia,ir tik labai retai tas veiksmas dainose nusakomas kitaip,pavyzdžiui,suka ar tiesiog-mala.

-3-Nuobodus ir varginantis malimo darbas dažniausiai tekdavo jaunoms marčioms, našlaitėms, samdinėms. Savo nelengvą dalią jos ir apdainavo senosiose ir naujesnėse malimo dainose. Šakotinėse dainose įtaigiai perteikta sunki, be jokių prošvaisčių našlaitės būtis, didžiojoje šeimoje engiamos marčios dalia. Dainose jos aimanuoja, kad pavargo: „Rankelės pristojo, Kojelės nestovi; „Vai, sopa sopa Baltas rankeles“, sunkiai dūsauja dėl alinančių darbo įrankių-akmenėlio ir „milinėlio rankagraužėlio“. Malėjoms – ne tiek malimo , kiek dūsavimo, o dar daugiau ašarėlių. Dainose-vien nuoskaudos, kad našlaitės svetimi nesigaili, kad anyta kaskart užduoda vis naują darbelį, kad tenka malti „ne saviem vaikam, o čiužiem pragaram“. Panašūs ryškūs išgyvenimai, socialinės būklės, priespaudos motyvai skamba rugiapjūtės vakaro dainose. Lietuvių liaudies malimo dainos labai margos. Dažna malimo dainų tema-pasišaipymai iš prastų malėjų, iš menko jų darbo rezultato. Jos skatina nepasiduoti, neapsileisti.

VERPIMO DAINOS

Nuo seniausių laikų verpimas ir audimas valstiečio šeimos gyvenime užėmė labai svarbią vietą. Lietuvės moters darbščios rankos šeimą rengė, parūpindavo visus buityje naudojamus audeklus, paklotus, rankšluosčius ir kt. Kaip ir kiti valstiečių darbai, verpimas turėjo savo metą. Jo moterys imdavosi vėlai rudenį ir žiemą, kai būdavo nudirbusios laukų darbus, parūpinusios maisto atsargų. Verpti reikėjo baigti iki Užgavėnių, nes laukė audimas ir kiti darbai. Verpimo laikas sutapo sugražiu kaimo papročiu-vakaronėmis. Verpimo dainų yra nedaug. Pagrindinė jų tema-mergelės verpėjėlės darbštumo ir patrauklumo išaukštinimas. Jauna mergelė verpia nauju rateliu, jos balti lineliai ar net šilko kuodelis. Dainuose nuolat minimas verpėjėlės darbo tikslas: ji turi susikrauti kraitį, pagaliau juk reikės ir naujai šeimai įsiteikti – pagaminti dovanų anytai, šešurui. Dainos, primenančios verpėjėlei jos lemtį – toli toli išeiti, gauti bernelį kaip erškėtėlį, yra labai graudžios, įtaigioa ir gana populiarios. Savo motyvais jos artimos vestuvių dainoms, linkusios su jomis jungtis. Liaudies dainininkai surado gražiausių, švelniausių žodžių darbščiai verpėjėlei pagerbti, sunkią jos dalią atjausti. Tačiau, kaip ir kitose darbo dainose, nepaigalima prastų darbininkų. Pasijuokimai – subtilūs, iškalbingi. Pašiepta ir darbštuolę vaizduojanti verpėja:

Svetys namuosna

– kuodelis naguosna,

Svetys už durų – kuodelis pa suolu.

Verpimo dainose darbas – irgi svarbiausias žmogaus vertės matas.

AUDIMO DAINOS

Audeklų kokybė priklausydavo nuo verpėjos darbštumo, nuo sugebėjimo „plonai verpti“. Audimas, kaip ir verpimas, reikalavo daug kantrybės ir laiko, o jį taupyti ir tinkamai naudoti skatino ūkinių metų eiga, tradicijos ir papročiai. Austa paprastai nuo Užgavėnių iki laukų darbų pradžios. Darbštumas , kūrybiniai ieškojimai, audinių grožis rado atgarsį liaudies dainose. Audėjėlės staklelės naujos, drobelės plonos, o pati mergužėlė kaip lelijėlė. Kai mergelė audžia, jos staklelės taip trinksi, kad net klėtelė dunda. Audėjėlė moka ir dvinytai, trinytai, ir šešnytai, ir rašytai austi. Dainose audėjėlė vaizduojama kaip darnios šeimos dukrelė. Dažnai atsiranda motyvų, rodančių, kas jai teikia paramą, kas pamoko austi: tėvas padaro stakleles, brolis – skietelį, sesuo užtaiso drobeles, neria nyteles. Su didele meile ir užuojauta apdainuojama vargo mergelės darbštumas, sugebėjimas puikiai austi. Llietuvių liaudies dainų audėjėlė yra darbščios, patrauklios mergaitės simbolis. Audimo dainose,

-4-

šlovinančiose audėjėlę, neretai greta kuriami posmai ir artojėlio garbei. Daugiausia tai šakotinės kompozicijos dainos, atrodo, vienodai išaukštinančios ir artojėlį, ir audėjėlę. Ženkli audimo (kaip ir arimo) dainų tema – mergelė nemoka austi. Prie šių dainų šliejasi dainos apie prastas, tingines audėjas. Šios dvi temos labai skirtingai traktuojamos. Apie nemokančias austi dainuojama labai rimtai, su dideliu rūpesčiu. Valioj auginta, darbelių neišmokinta mergelė turės prašyti, kad pamokytų svetimi, turės dėl to išklausyti anyrtos. Panašios temos dainos yra šakotinės, jose – tei patys audėjėlių ir artojėlių rūpesčiai dėl darbo. Prastos, tinginės audėjos dainose negailestingai vanojamos. Ypač išjuokiamos tos, kurios vieną audeklą ilgai audžią. Ilgai dirbant užsimeta darbo įnagiai, susijaukia nytys, staklės, audeklas apauga dobilėliais, veršeliai sutrauko gijas. Atrodo, kad iš prastos audėjos tik žaismingai pasišaipyta, tačiau jos apsileidimas vaizdas perteiktas įspūdingai. Audimo dainoms būdingos temos daug kuo panašios į kitų rūšių darbo dainų temas. Galima sakyti, kad audimo dainos yra vienos iš gražiausių ir giedriausių tarp visų darbo dainų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1823 žodžiai iš 5925 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.