MARIJAMPOLĖ 2003
TURINYS
1. Įvadas
2. Lietuva- dainų šalis
• Apie dainų melodijas
• Etnografiniai liaudies dainų bruožai
• Apie ką lietuviai dainavo
• Lopšinės
• Vaikų kūryba
• Jaunimo dainos
• Dainos apie gamtą
• Vestuvinės dainos
• Vaišių dainos
• Raudos
• Giesmės
3. Išvados
4. Literatūros sąrašas
ĮVADAS
Aš pasirinkau šią temą norėdama daugiau sužinoti apie lietuvių liaudies dainas. Juk daina žmogų lydi nuo pat gyvenimo pradžios iki pabaigos, sakoma, kad greičiau pamirštame kalbą negu genuose užkoduotą dainą. Manau, kad šis referatas padės atsakyti į man rūpimus klausimus, kurie yra susiję su lietuvių liaudies dainomis.
Lietuva- dainų šalis
Lietuva-dainų šalis. Lietuviams daina- antroji kalba, jos gaida. Kai žmonės pradėjo kalbėti, pradėjo ir dainuoti. Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys. Niūniuodavo motinos, supdamos kūdikį, ir jaunos marčios, sukdamos girnų akmenį, susimąsčiusios apie savo sunkią dalią. Dainuodavo jauni broleliai, tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami. Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant, taip pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama. Ją traukdavo ir jaunas žvejys, išplaukdamas į jūrą, su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės. O ką besakyti, kai ateidavo darbo pabaigtuvės, vestuvės ar šiaip linksmos sueigos, pobūviai, kada kiekvienas, savo vargą, skurdą ir nedalią pamiršęs, traukdavo dainas, giesmeles iš pilnos krūtinės.
Taip darbo žmonės dainavo ir kūrė savo dainas, perduodami jas iš kartos į kartą- motina dukteriai, tėvas- sūnui, vis naujais vaizdais jas praturtindami, naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami. Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar. (J. Čiurlionytė) Liaudies dainose daug metaforų, epitetų, palyginimų. Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja. Saulelė šildo, globoja piemenėlius, našlaitėlius. „Šiaurus vėjas- nelaimė, negandos, likimo permaina. Tamsūs debesys- vargeliai, rūpestėliai. Tipingi taip pat yra palyginimai dainose: motinos- su „balta gulbele“, su „mėlynų marių putele“;liūdinčios, dūsaujančios motinos- su siūbuojančia eglele. Tėvas lyginamas su ąžuolu, klevu, „pilku karvelėliu“. Bernelis liaudies poezijoje- „dobilėlis“, „bijūnėlis“, „sakalėlis“, „ąžuolėlis”, „berželis“. Mergaitė lyginama su „balta lelijėle“, „šilo uogele“, „liepele“, „vyšnele“. Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai, kurie personifikuojami kaip savarankiai, veikiantieji asmenys, ypač epinėje, mitologinėje poezijoje. Kai našlaitė išteka, dainose- saulė, mėnuo, žvaigždės ir sietynas išleidžia ją į marčias; mėnuo tėvelis „dalelę skiria“, saulė močiutė „kraitelį krauna“, sietynas brolelis „lauku palydi“, žvaigždė seselė „vainiką pina“.
Apie dainų melodijas
Bene svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas- žodžių ir melodijos vienovė. Ir žodžiai, ir melodija beveik visuomet atitinka dainos turinį, idėją, nuotaiką. S. Stanevičius tvirtino: „Daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba akmuo be kraujo“.
Melodija įprasmina, išryškina žodžius, suteikia jiems meninę, jausminę išraišką. Jei ji ir plėtojama, keičiama, tai tik glaudžiai siejant su žodžiais. Antra vertus, dainos meninę vertę, populiarumą dažniausiai lemia melodijos grožis. Juk gražią melodiją norisi kartoti ir kartoti, ilgiau ja gėrėtis, mėgautis ta tik dainavimu sukuriama dvasine būsena. Todėl labai gražioms melodijoms žmonės prikurdavo vis naujų žodžių.
Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies. Tačiau jų melodinė- intonacinė sandara, ypač lyrinė. Solo dainuojamų dainų, kartais esti labai įvairių ir sudėtingų. Be to, lietuvių melodijos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos tautų liaudies ir juo labiau pramoginės muzikos melodijų, neturi pastarosioms būdingų populiarių ir lengvai įsimenamų intonacijų. Todėl jos ne iš karto įsimenamos, ne iš karto pamėgstamos. Širdžiai brangios jos pasidaro kartais tik daug metų jų klausantis ir dainuojant. Tačiau tuo jos ir vertingos. Tik elementarios, „pigios“ melodijos greitai įsimenamos, greitai pamėgstamos, bet greitai ir užmirštamos. Tuo tarpu gražiausios lietuvių liaudies dainos išlaikė šimtmečių išbandymus.