Lietuviu liaudies dainos8
5 (100%) 1 vote

Lietuviu liaudies dainos8

Lietuvių liaudies dainosTautosaką,arba folkorą,suprantame kaip daugelio amžių liaudies dvasinę patirtį,kasdieninę išmintį.Įsiterpę į įprastinės buities tėkmę,į šiokiadienius ir šventes,darbus,žaidimus,ilgas vakaronių valandas,tautosakos kūriniai vis dėlto nėra tik buities trumpiniai.Dešimtys tūkstančių nors ir nežymiai varijuojančių kūrinių leidžia išgirsti milžiniško tolimą praeitį menančio kolektyvo balsą.

Tiktai tautosakoje jaučiame nenutrūkstamą liaudies gyvenimo pulsą,nuspėjame slaptas žmonių dramas,rūpesčius,ilgesį.Rašytiniai šaltiniai,iš kurių suvokiame praeitį,paviršium prašliuožia pro gyventojų daugumos pasaulėvaizdį.Vien tautosaka gali juos papildyti.Folkloristikai pirmiausia talkina etnografija – mokslas apie tautų materialinį gyvenimo pagrindą,buitį,verslus,dvasines apraiškas.Etnografijos sąvokai artima,nors gerokai platesnė,bendresnė – kraštotyra,kuri krašto pažinimą praplečia geografiniu ir geologiniu vietos aprašymu,istorine apžvalga,tarmės bei toponimikos aprašu ir kitais atžvilgiais.Etnografiniai duomenys tautosakai tėra fonas,kurybos medžiaga.

Tautosakos neįmanoma apibūdinti nesiremiant etnografiniais faktais.Jie nusako aplinką,kurioje gyvuoja tautosakos kūrinys.Toji aplinka,tai valstiečio kiemas,namų papročiai,buitis ir darbai,tai apskritai feodalizmo kaimas,kuriame sukauptas ir išlaikytas pagrindinis tautosakos lobynas,jos klasika.

Tautosakos ir mitologijos santykiai dar sudėtingesni.Mitologija vadinama sankaupa mitų- pasokojimų apie dievus,pusdievius,dieviškos kilmės herojus.Tautosaka priklausoma nuo mitologijos,nes be pastarosios visiškai nepaaiškinama pradinė daugelio vaizdų,idėjų kilmė.

Atšlydama nuo mitologijos ,tautosaka artėja prie literatūros.Tautosaka – žodžio menas. Žodinė išraiška joje pasiekusi tokį baigtumą,net tobulumą,jog jai galima taikyti tuos pačius reikalavimus kaip ir rašytinei literatūrai.

Tautosakos kūrimo ir gyvavimo būdas – plitimas iš lūpų į lūpas nesuskaičiuojamais variantais – lėmė neišmatuojamą nuotolį tarp kūrinio ir konkretaus asmens.

Liaudies kultūra – tai kaimynavimas,taikus sugyvenimas ir nuolatinis bendravimas su kaimynais.Glaudus kaimynavimas reiškia ir kaimo viešosios nuomonės pripažinimą,kada mada turi atitikti visų skonį,negali griauti papročių.Kaimo išmintis rėmėsi senatvės autoritetu,anksčiau gyvenusių kartų patirtimi.

Kaip ir visoje Lietuvoje,šiauriniuose bei rytiniuose jos pakraščiuose tautosakos rinkimas ypač suaktyvėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.Žymesnių rinkėjų šiuo laikotarpiu užrašyti folkloro kūriniai,bent jau namažą jų dalis,yra išspausdinti.Tautosakos rinkimo ir skelbimo istorijoje visų pirma minėtinas garsusis A.R. Niemio ir A.Sabaliausko dainų bei giesmių rinkinys,seniai tapęs retenybę.Tuose kraštuose iki šiol gyvas liaudies poetinis žodis.

Seniai jau įprasta,kad dažnas Lietuvos regionas,apylinkė ar net kaimas turi toli už savo ribų žinomus,talentingus tautosakos kūrinių patekėjus.Neatsitiktinai susiklostė ir graži,prasminga tradicija: geriausių pateikėjų tautosaką skelbti atskiromis knygomis.Tokio pobūdžio leidiniuose dienos šviesą yra išvydę vieni gražiausių dzūkų liaudies dainų ir kitų folkloro žanrų pavyzdžiai.

Lietuva – dainų šalis.Lietuviams daina – antroji kalba,jos gaida.Kai žmonės pradėjo kalbėti,pradėjo ir dainuoti.Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių.Dainuodavo būriais traukdami į darbą ir grįždami iš darbo vyrai ir moterys.Niūniuodavo motinos,supdamos kūdikį,ir jaunos marčios,sukdamos girnų akmenį,susimąsčiusios apie savo sunkią dalį.Dainuodavo jauni broleliai,tėvynės ginti ar naktigonėn išjodami.Daina skambėdavo piemenėliui gyvulius raliuojant,tai pat šienpjovio plačius dalgio mostus lydėdama.Ją traukdavo ir jaunas žvejys,išplaukdamas į jūrą,su ilgesiu žvalgydamasis kopomis vaikščiojančios žvejų mergytės.O ką besakyti kai ateidavo darbo pabaigtuvs,vestuvės ar šiaip linksmos sueigos,pobūviai,kada kiekvienas,savo vargą,skurdą ir nedalią pamiršęs,traukdavo dainas,giesmeles iš pilnos krūtinės.

Taip žmonės dainavo ir kūrė savo dainas,perduodami jas iš kartos į kartą – motina dukteriai,tėvas sūnui,vis naujais vaizdais jas praturtindami,naujais melodiniais vingiais ir puošmenomis pagražindami.Liaudis kuria ir dainuoja savo dainas ir dabar.

Liaudies dainose daug metaforų,epitetų,palyginimų.Dainose juodoji žemelė yra geroji globėja.Saulelė šildo,globoja piemenėlius,našlaitėlius.J.Čiurlionytė rašo,kad lietuviui „šiaurus vėjas – nelaimė,negandas likimo permaina.Tamsūs debesys – vargeliai,rūpestėliai.Aukšti kalnai – didi vargai,žemuogėlės – ašarėlės.Tipingi taip pat yra palyginimai dainose : motinėlė – su „balta gulbele“,su „mėlynų marių putele“…Tėvas lyginamas su ąžuolu,klevu „pilku kareivėliu“.Bernelis liaudies poezijoje – „dobilėlis“, „bijūnėlis“, „sakalėlis“, „berželis“.Mergaitė lyginama su „balta lelijėle“, „šilo uogele“, „liepele“….Didelę reikšmę turi ir dangaus kūnai,jie personifikuojami kaip savarankiai veikiantieji asmenys,ypač epinėje,mitologinėje poezijoje.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 799 žodžiai iš 1532 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.