Lietuvių liaudies dainos9
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies dainos9

Liudvikas Rėza LIETUVIŲ LIAUDIES DAINŲ TYRINĖJIMAS Lietuvių liaudies dainos, kaip šis rinkinys rodo, daugiausia yra erotinės: jose apdainuojami meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai. Šiuo atžvilgiu visas rinkinys sudaro tartum meilės ciklą – jos pirmąsias užuomazgas, atsiskleidimą įvairiausiais atspalviais ir išbaigimą vedybiniame gyvenime. Mes matom čia lietuvę mergelę jos vaikystės ir jaunystės dienomis (pirmos dienos) šalia triūsiančios motinos uoliai besidarbuojančią namuose: verpiančią, audžiančią, siuvinėjančią (2, 6, 14, 144 psl.). Mes matome ją sužadėtinę su savo senoviniu, taip labai garbinamu, iš paprastų rūtų nupintu nuotakos vainiku. Matome ją gražiausią savo gyvenimo dieną iškilmingai pasipuošusią, bet kupiną liūdesio, atsisveikinančią su motina, seserimis ir draugėmis (26, 180 psl.) – su iškilme važiuojančią į savo būsimo vyro namus ir nenoromis, dažnai su ašaromis, nusiimančią išsaugotą vainiką (152, 176, 180 psl.). Matome ją pagaliau šeimininkę laimingame šeimos ratelyje, besidarbuojančią savo namuose, kieme ir darže taip pat uoliai, kaip pirma motinos namuose, betriūsiančią. Kartais regime ją ir nelaimingą – skubančią pas mylimąją motutę, norinčią jos tyliajame glėbyje išlieti savo sielvartus (160, 208, 213 psl.). Visi šie santykiai pavaizduoti tokiomis įvairiomis formomis, kad aš nežinau, ar yra Europoje tauta, kuri būtų išreiškusi valstiečio pirkelės meilę tokia įvairybe vestuvinių dainų. Čia patiekta vos pusė surinktos medžiagos, nes, viena, kitos dainos iš dalies tėra tik tos pačios temos atmainos, antra, ir jų atrodė pakankama šios rūšies lietuvių liaudies dvasiai apibūdinti. Prie dainų priskiriamos ir mįslių dainos (tolygios dainoms tonu ir metru), jų čia vieną paduodu: Ai siuntė, siuntė mane anytėlė Žiemužės šėko, vasaružės sniego. O aš eidama, graudžiai verkdama,Sutikau bernužį, jauną kerdužį.- O kur tu eisi, mergyte mano?O ko tu verki, jaunoji mano?- Ai siuntė, siuntė mane anytėlėŽiemužės šėko, vasaružės sniego.- Eikis, mergyte, eikis, jaunoji,Vis pagirėliais, vis pamarėliais, -Ten tu rasi žalią pušytę.Imk pušies šaką ir marės putos saują, -Tai tu parneši savo anytėleiŽiemužės šėką, vasaružės sniegą.

Yra dar viena lietuvių dainų rūšis – giesmės, kurių tema yra arba pamokymas, kaip Donelaičio ,,Metai“ (mano išversti ir išleisti Karaliaučiuje, 1818 m.; to paties autoriaus pasakos, arba pasakėčios, kartu su Ezopo pasakėčiomis mano išleistos lietuvių kalba Karaliaučiuje, 1824, in 8), arba religinis jausmas – tikrosios giesmės. Pastarosios yra gausiai šventėjų, arba pamaldžiųjų lietuvių, eiliuojamos, bet iš jų dvelkia evangeliškų bažnytinių giesmių dvasia. Tačiau yra tarp jų ir gana originalių bei turiningų kūrinių. Jos visiškai skiriasi nuo dainų savo metru, stiliumi ir melodija. Rečiausia yra trečioji lietuvių dainų rūšis – raudos, kurios išreiškia mirusių mylimųjų asmenų ilgesį. Rauda arba našlaitė ant savo motinos kapo: Kas man sušildys rankas kojeles?Kas šukuos mano galvelę?Kas nupraus mano burnelę?Kas kalbės meilės žodelį?

arba sodžiaus mergaitės aprauda savo draugės mirtį: Kodėl gi tu numirei,Ar neturėjai mielos motutės?Kodėl gi tu numirei,Ar neturėjai mylimos sesutės? ir t. t.

Dvi tokios raudos pateko ir į šį rinkinį (23 ir 83 psl. Palyginkit taip pat 251 psl.). Ši rūšis, susijusi savo kilme su senovinėmis laidotuvių apeigomis pagonybės laikais, bet krikščioniškųjų papročių išstumta, atrodo, beveik visai jau išnykusi. Kad senieji prūsai yra turėję panašių laidotuvių raudų, pasakoja mums daugiausia prūsų kronikų rašytojai. Hartknochas knygoje Senoji ir naujoji Prūsija sako: ,,Paprastieji senovės prūsų žmonės mazgodavo šiltu vandeniu ligonio kūną, atsiskyrus iš jo vėlei, aprengdavo dažniausiai baltais drabužiais, sodindavo ant kėdės ir šitaip dainuodavo raudą: Ai, ai, kodėl tu numirei? Ar tu neturėjai ko valgyti ir gerti? Tad kodėl tu numirei? – Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei? – Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, – tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių. Žodžiai: Halele, lele, y, procz tu umarl, kuriuos pateikia Melecijus, nėra nei senoviški prūsiški, nei lietuviški, bet mozūriški; nes taip kalbėjo kaimiečiai jo laikais (apie 16 amžiaus vidurį) Lyko apylinkėse. Tikroji daina, apie kurią čia ir bus kalbama, tokia, kokią mes ją radom, tėra, kaip atrodo, vien lietuvių tautoj išsivysčiusi ir žymaus tobulumo laipsnio pasiekusi. Latvių kalboje žodžio daina nėra, taip pat jai trūksta ir žodžių dainuoti, dainuotojas (meilės dainininkas), dainiuvienė (meilės dainininkė). Latviai vartoja tam tikslui zinge (iš vokiečių kalbos), arba dziesma, pvz., kazu dziesma – vestuvinė daina. Latvių kalbai taip pat stinga žodžių: marti, sūnaus pati, piršlys, kurs prikalbinėja vesti (tekėti), kraitis, jaunosios atsineštas turtas, palagis, nuotakos vežimas, palagas, apdangalas, papuošalai aplink nuotakos vežimą, svotas, jaunosios palydovas, uošvė, jaunosios motina, anyta, vyro
motina, nuotaka, jaunoji, parvesta į namus, ir daugelio kitų nuotakos papuošimo ir vestuvinių apeigų pavadinimų su subtiliausiais niuansais. Gal būt, daug tokių pavadinimų iš latvių kalbos ilgainiui išnyko dėl stipraus vokiečių ir estų įsimaišymo. Dar mažiau galima tikėti, kad žodis daina būtų atsiradęs kaimynuose slavuose. Rusų kalboje turim gtcym cdflt,yfz, lenkų – piešń (piosenka) weselna – vestuvinė daina ir pieszczona melodia – meili melodija; Iubowina – mylimoji, oblubienica – nuotaka. Lietuvių kalba, tiek imant žmonių santykius, tiek naminių gyvulių, namų apyvokos daiktų bei būtiniausių gyvenimo reikmenų pavadinimus, išliko, palyginti, svetimos įtakos nepaliesta, nors šiaip joje gavo pilietybės teises didelė slaviškų žodžių dalis. Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Tuo jos iš pirmo žvilgsnio jau pasirodo kaip iš pačios liaudies kilę kūriniai. Iš dainos galima lengvai numanyti, ar svetima ranka yra prie jos prisidėjusi, arba ar žmogus, gerai pažįstąs klasikinę literatūrą, įsijautęs į liaudies dvasią ir imitavęs liaudies dainą. Pavyzdžiui paėmę kai kurias vokiečių liaudies dainas, matome, kad jų forma menininko rankos sukurta, nors medžiaga paimta iš liaudies kūrybos. Net kai kuriose vėlesnėse serbų dainose galime įžiūrėti tokį senovinės liaudies kūrybos apdorojimą. Lietuvių dainos neturi savyje jokių meninio apdorojimo pėdsakų. Jos visos, įskaitant ir tris dainas, išspausdintas Ruigio ,,Lietuvių kalbos tyrinėjime“, yra užrašytos iš lūpų valstiečių, kuriuos dažnai sunku būdavo įprašyti jas padainuoti. Daugumas jų turi dar lokalinį koloritą. Galima lengvai atspėti vietą ir apylinkę, kurioj daina atsirado. Pavyzdžiui, dainoj Du žveju 110 psl. minimi vardai Rusnė, Varusnė ir Pakalnė – kaimai, į kuriuos iriasi žvejai; tad ne be pagrindo darom išvadą, kad ši daina kilo Rusnės, dešiniosios Nemuno šakos, žiotyse. O jei dainoj 304 psl. ta pati upė vadinama Nemunėliu, tai yra tikras ženklas, kad šis kūrinys kilo toje apylinkėje, kur upė dar nepasidalijus į dvi šakas ir turi Nemuno vardą, t. y. netoli Tilžės arba Ragainės. Daug šitų dainų laiko atžvilgiu yra susijusios su tam tikrais įvykiais, kurių metu jos atsirado. Ypač paskutinieji – 1813 ir 1814 m. karo įvykiai, sujudinę beveik visas Europos tautas, turėjo, kaip atrodo, įtakos ir Lietuvos krašto mūzai. Dainos Karo vaiskas 126 psl., Tėvs, sūnų į karą leidžiąs 166 psl., Duktė žalnierienė 186 psl., Jaunasis į vaiską jodams (192 psl.) ir kitos yra neabejotinai tuo laiku kilusios. Žalnierių daina (248 psl.) aiškiai laikytina kūriniu, sukurtu tik Gdansko apgulimo metu. Priešingai, dainoj Negreits į karą joti (200 psl.) pasireiškia visai kitoniška dvasia, kuri buvo įprasta tais laikais, kai Prūsijos valstybėje veikė kantoniniai nuostatai: raitelis neskuba balnoti savo žirgo, o seserys piktai džiaugiasi, kad išdidusis brolis yra pašauktas į kariuomenę. Tikrai ši daina kilusi praėjusiame šimtmetyje, kai būsimąjį kareivį apraudodavo kaip mirusį. Įsidėmėtina taip pat daina apie baudžiavą, apie kurią jau užsiminta pastabose ir paaiškinimuose (315 psl.). Kita savita lietuvių liaudies dainų žymė yra jausmo švelnumas ir nuoširdumas. Daugybė deminutyvų su galūnėmis -inė, -ytė, -ėlė, -atė, -užė, -ytis, -atis, -utis, -inis, -ėlis ir t. t., kurių gausumas vokiečių kalboje žeistų ausį, lietuvių dainoms suteikia tokį malonų žavesį, tokį mielą švelnumą ir patrauklumą, kuris užburia širdį. Jie išreiškia intymų toną, švelnų ryšį, nuoširdžią užuojautą, trumpai tariant, visa tai, kas vokiečių kalboje nusakoma žodžiais: hold, lieb, angenehm, anständig ir ehrwürdig. Beveik kiekvienas daiktavardis gauna dainoje mažybinę galūnę, be kurios tikrai nebūtų galima jos dainuoti. Net veiksmažodžiams pridedamas deminutyvinis skiemuo -inu, kad tuo būdu veiksmui būtų suteikta švelnumo ir intymumo. Reikia tik pažiūrėti į liaudies dainą 62 psl., kur beveik visi veiksmažodžiai turi galūnę -mu, ne parūpinamąja reikšme (pasirūpinu), kad koks nors veiksmas būtų atliktas, kaip nurodo gramatikai (žr. Milkaus gramatikos 136 psl.), bet mažybine. Išėjo tėtužis, iškūprino

– pažodžiui reiškia: išėjo tėvelis, palengva išlingavo (švelniai ir tyliai). Pūčkelę prie šono ten dyrino

– reiškia: šautuvėlis prie šalies, ten žvalgosi, tykodamas slaptomis, atsargiai ir tyliai grobio. Taip ir visi kiti veiksmažodžiai, net šiurkščiai ir netauriai skambantieji, dėl galūnės -inu šioj dainoj įgauna švelnumo ir grakštumo. Kartais deminutyvuose slypi ironija ir sąmojis, kaip, pavyzdžiui, dainoje 68 psl., kur vilkas vadinamas vilkeliu ir nabagėliu. O to paties žodžio pasikartojimas kiekviename posme, kai kiti žvėrys – kiškis, gegutė, gandras, katinas, lokys ir t. t. – taip pat vadinami nabagėliais, kontrasto dėka dar sustiprinamas dainos sąmojis. Pažymėtina, jog dainose vyrauja skaisti dorovė, pagarba moralumui ir padorumui. Nerasime nė vienos, net mažos, dainos, kurioje nepadoriomis užuominomis būtų peržengtos padorumo ir kuklumo ribos. Priešingai, jose dažnai
matyti aukštas moralinis jautrumas, kuris rodo tautos būdo taurumą. Forkelis muzikos istorijoje sako: ,,Liaudies daina, kokia ji yra mūsų laikais ir kokia daugiausia buvo praėjusiais amžiais, nėra tikras meno istorijos objektas. Jei ji atsiranda pačioje liaudyje, tai jos tekstas dažniausiai tėra paikas, be rimtesnės minties rimavimas arba nešvankios dviprasmybės, o melodija savo charakteriu yra tokia nereikšminga, kad ji lygiai gerai pritiktų ir kiekvienam kitam tekstui.“ Šio tvirtinimo visai negalima taikinti lietuvių liaudies dainoms. Nors jose nerandam gilios išminties (kas gi jos ieško liaudies dainose?), tačiau čia viskas teisingai mąstoma, giliai jaučiama ir dorovinga. Sukauptas skausmas, švelni melancholija gaubia šias dainas palaimingu liūdesio šydu. Meilė čia nėra nesuvaldoma aistra, bet tasai pakilus, šventas gamtos jausmas, kuris leidžia nesugadintam žmogui nujausti, kad kažkas aukštesnio ir dieviško glūdi šiame nuostabiame sielos polinkyje. Osianas sako: ,,Tai laimė skausme, jei ramybė viešpatauja liūdinčių širdyje.“ Šis pasakymas visiškai tinka ir lietuvių dainoms. Iš jų dvelkia švelnus, elegiškas tonas, ir jis sklinda ne iš nesutramdomos, bet iš skaisčios, nekaltos, mylimo asmens skausmingai besiilginčios širdies. Palyginkim tiktai dainas 48, 52, 180, 296 psl. ir kitas nuotakos atsisveikinimo dainas: koks vidinis skausmas ir ilgesys jose išreikštas! Čia niekur neminimas bučiavimasis, rankos paspaudimas, žvilgsniai vogčiomis ir kiti meilės pareiškimo būdai, kuriuos leidžia kitų tautų išdailinta šnekamoji kalba; niekur neaprašinėjamas mylimosios grožis ir žavingumas. Pati meilė vos turi vardą, – ji dar tebėra toji šventa, žodžiais neišreiškiama gamtos paslaptis, kurios nekalta širdis nedrįsta ištarti. Labiausiai pažymėtina ypatybė, vyraujanti daugelyje dainų, yra senoji mitologija. Lietuvių tautoje krikščionybė buvo įvesta tik XV amžiaus pradžioje (1421 m. Žemaičiuose buvo įsteigtos pirmosios parapijos ir vyskupystė Medininkuose). Bet pagonybė laikėsi ilgai ir po reformacijos. Hercogas Albrechtas dar 1545 m. turėjo išleisti ediktą prieš pagoniškas apeigas Prūsijoje. XVII a. viduryje Pretorijus rado, – kaip jis rašo savo Prūsijos įdomybėse, – dar daug pagoniškų religinių apeigų Įsruties apylinkėje. Tik XVII-XVIII amžiaus pradžioje tuo energingai rūpinosi Fridrichas Vilhelmas I, kuris pats po Lietuvą dažnai važinėjo, steigė mokyklas ir tuo padėjo pamatus liaudies mokymui. Nieko nuostabaus, kad jei šiame, taip vėlai krikščionybės šviesos apšviestame krašte iki šių dienų išliko prisiminimas pagoniškųjų dievybių – Perkūno, Laimos, Giltinės, Bangpučio, Žemynos, apie kurias jau buvo užsiminta pastabose ir paaiškinimuose prie dainų. Jos tebegyvena tautos dainose ir priežodžiuose, paveldėtose iš senovės laikų. Neabejotina, kad dainos, kuriose vaizduojami mitologiniai įvykiai, pvz.: Mėnesio svodba (92 psl.), Aušrinė (220 psl.), yra sukurtos seniausiais pagonybės laikais. Kitos, kuriose mitologiniai įvaizdžiai minimi tarp kitko, pvz.: 272 psl. Laimė šaukė, 283, 291 psl. – apie saulę ir mėnesį ir jų dukteris, 300 psl. – apie Žemyną, žemės motiną, 113 psl. – apie Bangputį – bangų dievaitį, 95 psl. -apie Perkūną ir kitus, – yra neginčijamai naujos dainos su įpintais senaisiais įvaizdžiais. Gal būt, ir dažnas skaičiaus devynių vartojimas (kuriam krikščionybė neduoda jokio pagrindo). Juodas varnas, kaip liūdnos žinios perdavėjas (171 psl.), lemtingų gulbių pasirodymai 101, 131 psl. ir kitos liaudies pažiūros, kilusios iš prieškrikščioniškųjų laikų. Eilėdara, kuria sukurtos liaudies dainos, yra gana įvairios formos. Kai kurių dainų metras yra jambinis, kai kurių trochėjinis, kitų daktilinis, o dar kitų – mišrus. Norėčiau pabandyti visus šiame rinkinyje pasitaikančius eiliavimo būdus suvesti į vieną sistemą. I. Daugumoje dainų vyrauja jambinis eiliavimas, dažniausiai išplėstinis. Jis dalijasi į keturias grupes: 1. Trumpos dvipėdės jambinės eilės, susidedančios tik iš dviejų pėdų su vienu pridedamuoju moterišku skiemeniu. Dvi eilutės paprastai jungiamos kartu aiškiai prasmei gauti. Betgi į kiekvieną eilutę galima žiūrėti kaip į nepriklausomą ir savaimingą. Paskutinis skiemuo visuomet be kirčio ir švelniai užbaigia eilutę. Dvipėdis jambinis eiliavimas Ateik, mergytePavasarėly.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2403 žodžiai iš 7346 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.