PANEVĖŽIO JUOZO BALČIKONIO GIMNAZIJA
REFERATAS
Lietuvių liaudies dainos
Vadovė
lietuvių kalbos mokytoja L. Miliukaitė
Darbą atliko 8 b klasės mokinė
R. Susnytė
PANEVĖŽYS 2002
ĮVADAS
Lietuvių liaudies dainomis pradėta domėtis jau XVII- XIII a. Bet
pasaulinio pripažinimo jos susilaukė tik po 1745m.,vokiečių kalba išėjus
Pilypo Ruigio veikalui “Lietuvių kalbos tyrinėjimas”. Tuomet jomis
susidomėjo vokiečių rašytojai, filosofai ir mokslininkai G. E. Lesingas, J.
G. Herderis, J. V. Gėtė, F. Neselmanas. XIX- XX a. susirūpinta šių dainų
rinkimu, skelbimu ir išsaugojimu. 1825 m. Mažojoje Lietuvoje Liudvikas Rėza
išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį. Po trejų metų pačioje
Lietuvoje išėjo Simono Stanevičiaus “ Dainos Žemaičių”. Vis dėlto
reikšmingiausi yra brolių Antano ir Jono Juškų darbai. Beveik vien iš
Veliuonos apylinkių jų surinktos dainos yra skaičiuojamos tūkstančiais.
Vėliau į lietuvių liaudies dainų rinkimą įsitraukė daugiau įvairių
profesijų žmonių: Jonas Basanavičius, Vilius Kalvaitis, Adolfas
Sabaliauskas, Vincas Krėvė Mickevičius, Jurgis Dovydaitis, Augustas
Robertas Niemis, Teodoras Brazys ir kt. 1980 m. Lietuvos literatūros ir
tautosakos institutas pradėjo leisti “Lietuvių liaudies dainyną”. Jau
pasirodė dvylika iš daugiau nei dvidešimties planuojamų tomų.
Dainuojamoji tautosaka
Taigi dainuojamoji tautosaka- ryškiausia lietuvių tautosakos dalis, ypač
klestėjusi XVI a. pab.- XVII a. Senovės lietuviai savo gyvenimą giliai
siejo su dainomis. Aplinkybės, formavusios lietuvių tautos dvasią, buvo
labai svarbios ir vystantis dainuojamajai tautosakai. Liaudies muzikoje
atsispindi senovės žmonių būdas, pomėgiai. Paprastai balsu, melodijomis
jie išreikšdavo giliausius savo jausmus. Tad lietuvių liaudies dainų
ryškiausias bruožas yra lyrizmas. Deja, šiais laikais, nepaisant
entuziastų, kaupiančių mūsų tautos dainas, jos sparčiai nyksta.
Lietuvių liaudies dainose dominuoja mintys, būsenos, nuotaikos, jausmai,
vidiniai išgyvenimai. Retai kada tiesiogiai minimas karas, kovos. Be to,
jose nemaža tokių meninių priemonių kaip deminutyvai, nuolatiniai epitetai
( močiutė sengalvėlė, mergelė jaunoji,žirgelis bėrasis), savotiški
palyginimai. Tad spėjama, jog dainuojamąją tautosaką daugiausia kūrė
moterys.
Neginčytina yra tai, jog tautosakos kūriniai- kolektyvinė kūryba.
Paprastai dainą sugalvodavo vienas žmogus, paskui iš lūpų į lūpas ji
sklisdavo pas kitus. Taigi nenuostabu, kad panašių dainuojamųjų kūrinių
galime rasti, sakykim, ir Aukštaitijoje, ir pas Žemaitijoje. Kadangi
dainos plisdavo nerašytine forma, jos įgaudavo naujų žodžių, posmų. Tad
viena daina gali turėti dešimtis variantų. Pvz., jau minėtame “Lietuvių
liaudies dainyne” yra pateikiami 23 vaikų dainos “Žvirblytis” variantai.
Verta paminėti, jog taip sklindant dainuojamajai tautosakai vykdavo ir
savotiška atranka- negražūs bei nevertingi kūriniai užsimiršdavo.
Norint suprasti liaudies dainas pravartu išmanyti lietuvių papročius,
etnografiją. Lietuvių, kaip ir daugumos šiauriečių, liaudies dainose yra
santūriai minima meilė, nedaug tėra humoristinių dainų, bet gausu simbolių.
Dažniausiai dainuojamoje tautosakoje realus gyvenimas perteikiamas labai
netiesiogiai, o užuominom, per detales.
Sakoma, jog lietuvius dainų gausumu ir įvairove aplenkia tik kinai. Juk
viena daina skirta dainuoti vakare, pavargus po dienos darbų, kita-
išlydint brolį į karą, trečia- ištekant… Tad lietuvių liaudies dainos,
pagal tai, kaip, kur, kada ir kodėl jos atliekamos, yra skirstomos į
temines grupes. Kaip teigia Leonardas Sauka (Lietuvių tautosaka. 1998. P.
154.), didžiąją dalį dainų būtų galima suskirstyti į tris kategorijas:
1. Asmens ir šeimos gyvenimo dainos.
2. Kasmetinių darbų ir papročių dainos.
3. Visuomenės gyvenimo dainos.
Prie išvardintų grupių dar priskiriamos žaidimų, šokių, vaišių dainos ir
talalinės.
Asmens ir šeimos gyvenimo dainos sudaro didžiąją dalį lietuvių liaudies
dainų. Pagal temines grupes jas dar būtų galima išskirstyti į jaunimo,
vestuvių, vaikų, meilės, krikštynų ir kt. dainas. Vestuvių dainos- pačios
gražiausios, turtingiausios ir įvairiausios lietuvių dainuojamoje
tautosakoje. Jos giliai susijusios su senosiomis vestuvėmis. Kiekvienai
ceremonijos daliai buvo skirtas tam tikras dainų žanras. Vestuvinėse
dainose atsispindi švelnūs santykiai tarp šeimos narių, žmonos
akos pagarba namiškiams. Nemažai yra vestuvėms skirtų jumoristinių
dainų. Pačiose seniausiose vestuvėse būdavo atliekamos ir sutartinės.
Būdingiausi vestuvinių dainų bruožai- hiperbolizmas, komizmas ir
emocionalumas.
Kasmetinių darbų ir papročių dainos susijusios su metų laikais. Kasmet
žmonės eidavo pjauti šieno, javų, rauti linų, grikių. Tad juos lydėdavo
šienapjūtės, javapjūtės, rugiapjūtės ir kt. dainos. Šalia kalendorinių
darbo dainos yra laikomos seniausiomis iš lietuvių dainuojamosios
tautosakos. Paprastai tokių dainų tik pradžia skirta darbui. Likusioje
dalyje ryškėja lyrizmas, dainininko svajonės, troškimai. Skiriamos dvi
pagrindinės darbo dainų grupės- namų ir lauko darbų.
Kalendorinės šventės- svarbi kaimo žmogaus gyvenimo dalis. Tai proga
džiaugtis, linksmintis. Tad šventes dažniausiai lydėdavo ir dainos- Kalėdų,
Joninių, Užgavėnių ir kt. Šiose dainose ypač išsiskiria švenčių simboliai.
Pvz. Joninių dainoms būdingi gamtos, šviesos motyvai. Labai įdomios yra
advento dainos. Jos turtingos specifiniais priedainiais, tokiais kaip
aleliumai, leliumoj, aleliuma loda, aleliuma rūta ir pan.:
Žaliam sode obelėlė, Tai ji gražiai žydėjo,
Aleliuma rūta, obelėlė. Aleliuma rūta, žydėjo.
Kalendorinių apeigų dainos ypatingos tuo, kad atsirado dar tada, kai žmonės
išpažino pagoniškąjį tikėjimą, taigi jose ryškiausia įvairūs pagoniški