Lietuvių liaudies instrumentai
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies instrumentai

Pasaulyje yra daug skirtingų instrumentų, tačiau bendras jų bruožas visada išlieka- tai galimybė skleisti nuostabią muziką. Šiame referte rašysiu apie daugiau ar mažiau žinomus instrumentus, todėl tikrai sužinosite kažką naujo.

Lietuvių liaudies instrumentai.

Pirmieji lietuvių liaudies instrumentai- medinės dūdelės ir tuščiavidurės dėžės su ištemptomis žarnomis vietoj stygų.Senovėje buvo paplitę ir šie instrumentai: kanklės, birbynės, skudučiai, skrabalai, kelmas, daudytės, lumzdeliai, ragai.

Skudučiai- tai vienas iš seniausių liaudies instrumentų. Jie mediniai, 10-30 cm ilgio vamzdeliai. Vienu skudučiu galima išgauti tik vieną garsą, todėl dažniausia grojama keliais.

Kanklės-tai grakšti medinė dėžė su metalinėmis stygomis. Grojama pirštais arba specialiu brauktuku. Senovinės kanklės turėjo 5,7 arba 12 stygų, šiuolaikinės- 22 arba 23. Nors šie instrumentai ir seni ( žinomi nuo XVI a.), bet dar neužmiršti. Jais etnografiniai ansambliai pritaria liaudiškoms dainoms, reprezentuoja mūsų šalį.

Birbynės- tai medinis 30 cm pučiamasis instrumentas- vamzdelis su užmautu ant galo karvės ragu.

Skrabalai, tai mušamasis instrumentas. Jį sudaro medinės dėželės, pritvirtintos prie rėmo. Kartais dar pritvirtinamas kelmas- būgną primenanti dėžė. Grojant skrabalais, garsas išgaunamas medine lazdele suduodant į dėželes ar kelmą.

Daudytė- tai 1,4 m, 2 m arba 3 m ilgio trimitas, apvyniotas beržo tošimi. Viena daudyte, kaip ir vienu skudučiu galima išgauti tiktai vieną garsą.

Styginiai instrumentai

Styginiai instrumentai yra orkestro pagrindas, todėl jų orkestre- daugiausia, net apie du trečdaliai. Jie gali groti labai įvairiai- apima beveik visą žmogaus girdos diapazoną, taigi yra lengvai pritaikomi bet kuriai muzikai.

Styginiai instrumentai yra žymiai pranašesni už kitus. Stygininkai beveik nepavargsta lyginant muzikantais, grojančiais pučiamaisiais instrumentais. Taip pat styginiai labiau nei kiti instrumentai primena žmogaus balsą ar kalbos ir dainos moduliacijas. Jie perteikia aistrą ar džiaugsmą, gali dūsauti ar čiauškėti. Stryko judesiu violončelininkas ir smuikininkas išgauna įniršį ir švelnumą, pasipūtimą ir kuklumą.

Styginiai instrumentai turi keletą tik jiems būdingų savybių:

1. Atskirą natą galima tęsti ilgai, tai padidinant, tai pritildant garsą.

2. Galima pagyvinti ar pasodrinti garsą kairiosios rankos pirštais virpinant stygas ( vibrato ). Vibrato gali būti „siauras ir greitas“, arba „sodrus, sklindantis lyg nuostabiausia šviesa“.

Styginių rūšys:

1. Smuikas. Tai medinė švelnių formų dėžutė su dviem pagaliukais išilgai jos, tarp kurių galų ištemptos keturios stygos. Jo ilgis svyruoja nuo 30 iki 80 cm, priklausomai nuo smuikininko. Tai pats populiariausias styginis, amatininkų tobulumo pavyzdys. Patys geriausi jų „gimė“ italų smuikų meistrų Amačių, Stradivarijų, Gvarnerių dirbtuvėse. Iki šiol jiems niekas neprilygo, nors ir kaip nuodugniai buvo tyrinėjami medis, klijai ir lakas, kuriuos jie naudojo gamyboje. Pradžioje, tik atsiradus smuikui, visos keturios stygos buvo daromos iš gyvulių žarnų, bet vėliau dviem apatinėms stygoms imta naudoti metalą, siekiant išgauti skaidresnį ir stipresnį garsą. Nors atrodo, kad muzikantas smuiką prilaiko kairiąja ranka, tačiau iš tikro jis laikomas smakru prispaustas prie raktikaulio. Kairiąja ranka tik stabdomos stygos, taip išgaunant įvairaus aukštumo garsus. Vidutinio dydžio orkestre smuikininkai skirstomi į pirmuosius ir antruosius.

2. Altas. Jis panašios formos, tik kiek didesnis už smuiką ir skamba kvinta žemiau nei jis. Alto skambesys santūresnis ir ilgesingesnis už išraiškingojo smuiko. Ilgą laiką altas laikytas prastesniu smuiko giminaičiu, o tikro pripažinimo sulaukė tik šiame amžiuje, daugiausia talentingo muzikanto Lejonelio Tertiso dėka. Kadangi altas sunkesnis ir jo stygos ilgesnės, tai ir altisto ranka turi būti didesnė ir stipresnė už smuikininko, nes grieždamas altu muzikantas pavargsta labiau. Simfoniniame orkestre gali būti dvylika ir daugiau altų.

3. Violončelė. Dėl savo skambaus ir vibruojančio tembro violončelė yra pats lyriškiausias instrumentas. Ji laikoma kaklelį atrėmus į muzikanto kairįjį petį, o metalinę kojelę- į grindis. Violončelė skamba oktava žemiau už altą. Jos paskirtis- pritarti orkestrui- beveik taip pat svarbi kaip ir pirmojo smuiko- vesti pagrindinę melodiją. Violončelės skamba itin išraiškingai, kai grojama pizzicato (virpinant stygas pirštais), pavyzdžiui, Bramso simfonijos Nr. 2 allegreto dalyje. Orkestre griežiama mažiausiai dešimčia violončelių.

4. Kontrabosas. Dėl nepaprasto kontraboso dydžio (kartu su koja apie 2m.) muzikantas turi arba stovėti, arba sėdėti ant aukštos kėdės. Savo forma šis milžiniškas orkestro instrumentas skiriasi nuo kitų styginių instrumentų, nes jo pečiai, užuot apvalėję, prie kaklo siaurėja ir smailėja, kaip senovinių violų. Jis vienintelis iš visų orkestro styginių derinamas ne kvintų, bet kvartų intervalais. Kontrabosas dažnai griežia unisonu su violončele, tik oktava žemiau. Postklasicizmo kūriniuose šis kūrinys dažniausiai turi visiškai nepriklausomą nuo violončelės partiją. Šiuolaikiniame simfoniniame orkestre griežia maždaug aštuoni
kontrabosai. Dar kontrabosai labai populiarūs džiaze. Klasikiniame džiazo trio, kurį paprastai sudaro fortepijonas, mušamieji ir kontrabosas, kontrabosininkas paprastai stygas gnaibo pirštais.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 836 žodžiai iš 2616 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.