Lietuvių muzikinio folkloro lobyne dainos karine istorine tematika užima reikšmingą vietą.Per Lietuvą – Rytų Europos kryžkelę amžiais vilnijo nesibaigiančios karų bangos.Lietuviai kariai garsėjo šauniomis pergalėmis: 1410 m. – Žalgiris, 1605 m. – Salaspilis (Kirchholmas), 1919 m. – Radviliškis, 1923 m. – Klaipėda.Deja, mūsų narsiai, bet mažai tautai kur kas daugiau teko pakelti sunkių išniekinimų, nelaimių, nelygioje kovoje patirti skaudžių, tragiškų pralaimėjimų kartėlį.Tai lemtingoji Vorskla, žiauri 1655-1661 m. Rusų ir švedų okupacija, nelaimingsi XIX a. Sukilimai, Vilniaus netektis 1920 m.,desperatiška ir tragiška pokario rezistencija.
Į karines-istorines dainas jau pirmųjų lietuvių liaudies dainų rinkėjų bei tyrinėtojų buvo atkreiptas išskirtinis dėmesis.Jose buvo ieškoma istorinės tikrovės atspindžių.XIX a. Pabaigos lietuvių nacionalinio sąjudžio dalyviai J. Basanavičius ir kiti, veikiami rusų istorinės mokyklos, istorinės detales, vardus, vietovių pavadinimus stengėsi tiesmukai susieti su tam tikru laikotarpiu.
Pagrindinės senųjų tradicinių karinių-istorinių dainų temos yra kario išvykimas į karą ir kario mirtis.Tarpinės, ne tokios ryškios temos yra kario dalia, nelaisvė, mūšis, kario sugįžimas namo.Tačiau griežtas ribas tarp vienos ar kitos tematikos dainų sunku išvesti.Pavyzdžiui, kario išrengimo ir išvykimo į karą motyvai kartojasi dainų tipuose, kur pagrindinis dėmesys sukaupiamas į kario mirties apdainavimą.Kario išvykimo ir žuvimo motyvai kartojasi to paties dainos tipo versijose.Visa tai suponuoja lyrinė karo dainų prigimtis.
Išvykimo į karąmotyvai nėra gausūs bei įvairūs. Tai šaukimas į karą, žinios davimas, sūnaus išsirengimas, atsisveikinimas ir palydėjimas, išsiskyrimas su mergele, kario našlaičio dalia, jojimas į karą. Šie motyvai kartojasi daugelyje dainų tipų, jie įvairiai susipynę. Užčiuopti istorinius momentus, aptikti užuominų apie koknkrečius karus čia labai sunku, nors poetizuotame, apibendrintame vaizdavime ir galima įžvelgti feodalinio kaimo valstiečių tikrovės bruožų.
Būsimas karys – valstietis bernelis, tėvo sūnelis – atitraukiamas nuo žagrės, plačių laukų, arimų; jų ilgesys ir prisiminimas jį lydi per visą karo laiką (bajorų luomas minimas labai mažai). Ir tą jutimą, žinojimą, kad reikės eiti į karą, lydi liūdna, gaili nuotaika. Tai pastebima net ramiose epiškose sutartinėse, kur emocinė įtampa labai objektyvizuota:
Dobilio, dobilio, dobilioj,
Girdžiu, kala patkavėles, dobilio,-
Dobilio, dobilio,dobilioj,
Reiks man joti ant vainelės, dobilio.
Ū-ū-ū!
Toliau seka kario išrengimas ir žirgo balnojimas. Į klausimą : ,,Ko dūsauja motulė svirnelyje?“ – atsakoma:
– Ne skryneles vožinau,
Ne drobeles vėdinau,
Ne dukrelę kitam pažadėjau.
Mandierėlį as siuvau,
Marškinėlius surinkau –
Reiks man leisti sūnelį į karą.
Daugumoje dainų minimi ir ginklai kaip kario nuosavybė.Tai liudija senesnį istorinį klodą – vadinamojo visuotinio bajorų šaukimo laikus, kai į karą kunigaikščiai ar stambesni feodalai turėjo pristatyti žmones su savo apranga.
Bet yra ir dainų, kuriuose sakoma, kad karalius duos kepurėlę, ,,šoblelę‘‘.Tai jau vėlyvesnės karinės organizacijos forma – samdytos kariuomenės (algininkų) laikai.
Su kario išrengimu siejasi ir atsisveikinimo, palydėjimo motyvai. Čia iškyla našlaičio, kurio nėra kam palydėti, tema. Kaip ir vestuvinėse ar našlaičių dainose, šis motyvas ypač supoetintas, pasiremiant klsiškąja formule: mėnuo tėvelis, saulė močiutė,- tik šių dainų variantuose ši formulė keičiama karine atributika: motinėlė – šoblelė, brolelis – būgnelis, seselė – trimitas ir pan.
Daugiausia dainų tenka atsisveinkinimo su mergele motyvui (47 dainų tipai). Tai pačios lyriškiausios ir, atrodo, vėlyviausios dainos (senosios dominuoja seserų motyvais).Jose daug sentimentalumo.Skaudžios skyrimosi sukeltos emocijos čia dažnai nepajėgiamos atplėšti nuo buities, paversti menu. Mergelė išvykstantį karį palydi vieškeliu iki girelės, verkia.Bernelis ją ramina, tikisi sugįžti, aptverti jai darželį, ją vesti.Būdingiausiuose dainų tipuose ,,Einu per dvarelį“, ,,Augino tėvelis tą vieną sūnelį“ ir kt. Šie motyvai susipynę, keliauja iš vienų tipų į kitus.Labai dažnai čia kartojamas ,,gromatėlės“ motyvas.Bernelis žada iš karo mergelei parašyti gromatėlę, kurią ji turinti laikyti atsiminimui, ,,prikalti prie skrynios antvožėlio“:kiek kartų skrynią vers, tiek jį atmins.Kalbama ir apie dovanas: mergelei karys parneš ,,aukso žiedelį“ , ,,šilko skarelę“ , ,,Sviesius galionėlius“ , ,,šilkų kasnyką“. Šalia realių mergelės papuošalų randame ir simbolinių: mergelei karys parneš ,,rūtų kvietkelį“.
Kai kuriose dainose mergelė prašosi keliausti drauge: ,,Močiute mano, širdele mano“, ,,Einu per dvarelį“, ,,Oi Jonai Joneli, kam šėrei žirgelį“ , ,,Teka upė, teka“ ir kt. Šios dainos žinomos visoje Lietuvoje, o labiausiai paplitusios pietinėje ir vakarinėje jos dalyje. Iš atskirų detalių galima spręsti, kad tai Prūsų kariuomenės dainos.
Apskritai šios dainos
žaismingos, vaizduoja meilės santykius.Kai kurios jų primena meilės romansus.
Su išvykimu į karą siejasi ir mirties nujautimo motyvas, išreikštas poetiška ,,niekados“ formule, kuria atsakoma į artimūjų klausimą: ,,Kada sugrįši?“
Ši formulė populiari ir kitų žanrų dainose bei pasakose. Turtingiausiai ji atsiskleidžia vestuvių dainoje ,,Ką, močiutę, padarei“. Karo dainose ši formulė nėra labai paplitusi. Ji pasitaiko tik pietų Lietuvoje ir rytiniuose Lietuvos pakrasčiuose – Veliuonos, Šakių, Prienų, Kapsuko, Lazdijų, Ukmergės, Zarasų, Švenčionių apylinkėse – gyvuojančiose šio žanro dainose. Atsakymas čia yra tarsi teigiamas, paremtas neįmanomais dalykais: sūnelis sugįš, ,,kad akmenėliai, kad pilkuonėliai viršuj vandens liūliuos, kad lelijėlės, kad linguonėlės ant vartužių žydės“.Einant į mūsų laikus, formulė vis labiau netenka savo poetinio rūbo, kol pavirsta tiesioginiu išsakymu: sūnelis atlankys tėvelį, ,,Kaip nukirs galvelę Šviesusis kardelis Ir ši švino kulkelė. Galvelė upely, Liemuoant vejelės, Kardelis prie šakelės“.