Lietuvių liaudies menas
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies menas

LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS

Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuviškas stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas.

M. K. Čiurlionis

LIAUDIES MENO KILMĖ IR REIKŠMĖ

Liaudies menas mus lydi nuo pat gimimo iki mirties. Persunktas giliausių žmogaus sielos jausmų jis gimsta ir auga stipriai veikiant aplinkai, socialinio gyvenimo reiškiniams bei techninėms priemonėms. Žmogus nuo seniausių laikų jaučia ritmą gamtoje: ritmingai plaka širdis, ritmingai keičiasi diena ir naktis, metų laikai… Todėl ritmingai pinasi prymityvus ornamentas, ritmingai derinasi architektūrinės formos.

Kokią reikšmę liaudies menas turi žmonijos ir tautos gyvenime? Prieš atsakydami į šį klausimą, užduokime sau keletą klausimų: kuo gyva tauta? Kas sudaro jos esmę? Kuo ji stipriausiai atsispiria prieš išnykimą ir nutautėjimą? Ir kuo viena tauta skiriasi nuo kitos? P. Galaunė, žymus menotyrininkas ir muziejininkas, atsako trumpai: “savo vidaus turiniu”. O šis turinys – tai tautos kuriamoji galia ir jos padariniai, dvasinės bei materialinės kultūros paminklai, kurie aiškiausiai išreiškiami meno formomis. Tautos dvasinės kultūros paminklai yra kalba, tautosaka – dainos, pasakos, patarlės, mįslės, padavimai – ir liaudies menas.

Tauta liaudies menu įneša savo indėlį į bendrą žmonijos kultūros lobyną. Būtent liaudies menas yra vienas reikšmingiausių įkvėpimo šaltinių ir dailininkams profesionalams.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pradėtas moksliškai tyrinėti mūsų liaudies menas.

Lietuvių tautos menas turi senas tradicijas. Per daugelį šimtmečių vystėsi įvairios jo rūšys, tobulėjo formos, pagražinimo elementai. Iš kartos į kartą ėjo šios tradicijos, meistriškai įkūnytos audiniuose, medžio ir geležies dirbiniuose, keramikoje, pastatuose. Mūsų liaudies kultūroje kryžiuojasi Rytų ir Vakarų Europos tautų kultūros elementai, taip pat ryškūs ir vietiniai regionų (Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija) savitumai.

Pagrindinės lietuvių liaudies meno sritys: gyvenamoji ir sakralinė architektūra, smulkieji memorialiniai ir sakraliniai statiniai, sakralinė tapyba, skulptūra, grafika. Buvo gaminami keramikos, tekstilės, metalo, medžio dirbiniai, baldai, marginami margučiai, daromos verbos ir kt. Visus liaudies dailės dirbinius galima suskirstyti į visos liaudies – tuos, kuriuos kiekvienas žmogus turėdavo pasigaminti (audimas, pynimas, nėrimas, mezgimas) ir į amatininkiškus (keramika, grafika, skulptūra).

Lietuvių liaudies ornamentai. Ornamentas (lot. ornamentum – papuošalas) – raštas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių elementų. Su ornamentu susiduriame kiekvienoje liaudies meno srityje. Juo yra papuoštos gyvenamojo medinio namo dalys, moliniai indai, medžio gaminiai, visi audiniai, tapybos kraitinės skrynios ir kiti baldai, geležies dirbiniai, margučiai. Ornamentą galima pamatyti lietuvių liaudies sakralinėje skulptūroje, grafikoje, tapyboje, taip pat ir memorialiniuose paminkluose.

Kaip ir bendrojoje meno istorijoje, taip ir liaudies mene, ornamentas užima svarbiausią vietą. Jis yra vienas iš seniausių elementų, kuriais žmogus išreiškia savo estetinius jausmus. Atsirado ornamentas labai seniai, pirmose akmens, kaulo kirviuose, senuose molio induose. Lietuvoje ornamento užuomazgų aptinkama III – II tūkst. pr. Kr. dirbiniuose. Ornamentą sutinkame senųjų civilizacijų mene, antikoje, viduramžių ir kituose dailės vystymosi etapuose. Jeigu senuosiuose dailės dirbiniuose ornamentas turėjo simbolinę ir informacinę prasmę, tai vėliau jis imtas naudoti tik kaip puošybos elementas.

Pagal motyvus Lietuvoje ornamentą skiriame į geometrinį, augalinį ir į gyvūninį. Geometrinis ornamentas yra pats archaiškiausias, randamas ant seniausių lietuvių, prūsų ir kitų tautų kultūros paminklų. Jis sudarytas iš tiesių, lenktų linijų ir taškų. Lietuvoje geometrinio ornamento kai kurie elementai buvo tokie populiarūs, kad įgavo savus pavadinimus: eglutė, dantukai, langučiai, kryputė, lankeliai. Šiuos motyvus dažnai aptinkame audiniuose, medžio drožiniuose, keramikoje. Iš bendro geometrinio ormamento reikia išskirti šešiakampę žvaigždę apskritime, dažnai matomą liaudies medžio dirbiniuose (verpstėse ir prieverpstėse). Augalinis ornamentas – tai įvairių formų augalų pasaulis. Dažniausiai vaizduojamos tulpės (lelijos), kurios savo pirmykšte forma žinomos Lietuvoje jau žalvario amžiuje. Augalinis ornamentas mėgiamas liaudies audiniuose, skrynių tapyboje. Gyvūninis ornamentas, populiarus Rytų tautų dailėje, Lietuvoje – mažiau paplitęs. Stilizuotais gyvūnų motyvais dažniausiai vaizduojamos arklio ir paukščių galvos. Paukštis kartais vaizduojamas ir visas. Šiuos motyvus aptinkame namų ir klėčių užbaigimuose, skrynių tapyboje, kryžiuose (čia dažnas yra ir žalčio motyvas).

Lietuvių liaudies kūryboje naudoti simboliai. Simbolis dailėje, tai yra sutartinis ženklas, išreiškiantis tam tikrą savoką ar idėją. Patys seniausi išlikę lietuvių liaudies ornamentai visi turėjo simbolinę prasmę. Kadangi Lietuvoje prieinamiausia medžiaga buvo medis, seniausi dirbiniai išlikę tik iš XVIII amžiaus. Tačiau ir čia mes
galime surasti daug ornamentinių simbolių, kuriem būdingas ikikrikščioniškas pobūdis. Daugiausiai simbolių išliko memorialinėje medinėje architektūroje (stogastulpiuose, kryžiuose) taip pat verpstėse, kraičio skryniose, kultuvėse, rankšluostinėse, velykinių margučių raštuose. Simboliniai ženklai yra labai seni, nes priešistoriniais laikais panašiai sąvokai išreikšti buvo naudoti tie patys simboliai. Tą pačią esmę ir panašiai atvaizduotų simbolių galime pamatyti ir slavų, norvegų, indų ir kitų tautų senajame mene.

Dangaus simboliai. Senovėje buvo tikima, kad besisukančiame danguje paslaptingai keliauja saulė, žvaigždės, mėnulis. Šie dangaus kūnai liaudies dailėje vaizduojami ratais, svastikomis, kryžiais, spiralėmis. Tokie ženklai būdingi daugelio šalių mene. Į apskritimą įkomponuotas kryžius (ikikrikščioniškais laikais reiškęs pasaulio šalių modelį, vėliau saulės simbolį), segmentinė žvaigždė turėjo sukurti besisukančios rate po dangų saulės įvaizdį. Mėnulis vaizduojamas jaunas, nes toks turėjo ypač didelę reikšmę gyvūnų ir augalų gyvenimui. Dangaus – dievybės jėgą simbolizavo kirvio ženklas, paplitęs senovės Egipto, Kretos, graikų mene. Kirvis priskiriamas dangaus dievui Perkūnui. Tai gyvybę skatinanti jėga, sugebanti apginti nuo piktųjų dvasių. Dažniausiai jis vaizduojamas kirvelinės formos kryželiais. Dangaus simboliai ypač dažnai sutinkami kryžiuose.

Ropliai ir jų simboliai. Senovės lietuviai didelį dėmesį skyrė ropliams. Buvo tikima, kad jie turi ne tik gyvybės jėgų, bet ir, kad juose gyvena protėvių sielos. Nuo XIV a. metraščiuose dažnai minimi žalčiai ir rupūžės. Roplius laikydavo namuose, po gultu arba kampe, maitindavo pienu. Dažnai iš abiejų stogastulpių, kryžiaus pusių būna prigludę žalčių ar roplių figūros. Žaltys buvo laimės simbolis, nešantis laimę ir gerovę. Jį taip pat galime pamatyti prieverpstėse ir margučių raštuose. Roplių motyvai išliko Kuršių nerijos žvejų senųjų kapinių krikštuose.

Paukščiai ir jų simboliai. Paukščių motyvas liaudies kūryboje siejamas su nuolatine gamtos dinamika. Paukščiai buvo laikomi dangaus ir žemės tarpininkais. Tikima, kad juose gyvena mirusiųjų sielos. Dievo paukšteliai: gegutė, balandis, lakštingala, gulbė, gandras, gaidys. Vieni turėjo pranašiškų galių, kiti – vaisingųjų jėgų. Paukščiai vaizduojami kryžiuose, stogastulpiuose, ant kraičio skrynių, durų, langų, kultuvių. Kaip ir ropliai paukščiai neša visokeriopą gėrį.

Arklys simbolizavo dieviškąją galią. Tai vienas seniausių motyvų priešistorinėje Europos dailėje. Arklių galvos gyvenamųjų namų ir klėčių užbaigimuose gina nuo ligų, skurdo, gaisro – nuo pikto.

Augalai ir dangaus simboliai. Augalo medžio ir gėlės motyvas yra daugelio Europos tautų kapų paminklo dalis. Lietuvoje ypač mėgiamas augalinis motyvas. Kiekvienas augalas ar gėlė turi gyvybinės energijos, jis gydo ir saugo nuo nelaimių. Seniausi augalų simboliai Lietuvoje yra krikštuose. Net pats medis, iš kurio buvo daromas antkapis, buvo naudojamas simboliškai: vyrams – ąžuolas, moterims – liepa arba eglė. Žydinčios gėlės ant skrynių simbolizavo nuotakos laimę ir turtą. Pumpurų turintis augalas – žemės vaisingumo simbolis. Tai – “gyvybės medis”. Dažnai jį saugo iš abiejų pusių ožiai, arkliai, gulbės.

LIETUVIŲ LIAUDIES ARCHITEKTŪRA

• Kaimai. Liaudies architektūros istorinė raida yra sena ir susijusi su visuomenine ekonomine liaudies buitimi, vietinėmis gamtinėmis sąlygomis bei tradicijomis. Valstiečiai gyveno sodybose, o iš sodybų buvo formuojami kaimai. Padriki kaimai yra pačios seniausios gyvenvietės Lietuvoje. Čia sodybų nedaug. Kiekvienos sodybos trobesiai stovi bet kaip, arčiau prie įvažiavimo buvo statomas gyvenamasis namas bei klėtis, toliau – kiti pastatai. Nuo XVI a. buvo formuojami gatviniai kaimai. Juose yra viena gatvė, prie kurios iš vienos ar abiejų pusių buvo išdėstytos sodybos. Prie gatvės galu arba šonu stovi gyvenamasis namas arba klėtis. Tarp jų – švarusis kiemas, toliau nuo gatvės tvartai, daržinės, kluonai ir kiti pastatai. Viensėdiniuose kaimuose sodybos laisvai išskirstytos kaimo žemės plotuose. Tokie kaimai buvo paplitę visoje Lietuvoje.

• Valstiečių gyvenamieji ir ūkio trobesiai. Vieno valstiečio sodyba susidėjo iš gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, daržo, sodo, žemės sklypo. Pagrindiniai trobesiai lietuvių sodybose – gyvenamasis namas, klėtis, kluonas, tvartas, pirtis, daržinė. Visi statiniai susiję su želdiniais, tvoromis, sakraliniais paminklais. Sodybos aptvertos tvoromis, apsodintos medžiais. Svarbus sodybų komponavimo elementas buvo kiemas. Pagrindinis kiemas jungė gyvenamąjį namą, klėtį, sodą, darželį. Prie antrojo kiemo (vadinamo diendaržiu) stovėjo tvartai. Trečiajame dideliame kieme, užžėlusiame veja buvo kluonas ir kiti trobesiai, susiję su derliaus valymu ir laikymu. Sodybos pastatai buvo nesudėtingi, organiškai tarpusavyje susieti ir darniai įjungti į gamtinę aplinką. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis, o svarbiausi darbo įrankiai – kirvis ir kaltas. Medinės, natūralios spalvos sienos ir šiaudinis stogas padėdavo pastatui geriau įsilieti į visos sodybos ir gamtos spalvų derinį. Spalva architektūroje buvo
saikingai, tik pajūrio žvejų namai dažomi ryškiomis spalvomis.

Gyvenamasis namas. Pats seniausias išlikęs gyvenamojo trobesio tipas buvo namas su ugniaviete. Jis buvo skirtas žmonėms gyventi ir kartu gyvuliams laikyti. Taip vadinamas žemaičių “numas” buvo suręstas iš gulsčių rąstų, be lubų, keturšlaičiu stogu, su dviem čiukurais dūmams išeiti. Vėliau Lietuvoje susiformavo trys regioniniai gyvenamųjų namų tipai: žemaičių troba, aukštaičių pirkia ir suvalkiečių stuba. Ryškiausiai tarp savęs skirėsi žemaičių troba ir aukštaičių pirkia. Dzūkų gyvenamieji namai mažai kuo skyrėsi nuo aukštaičių, tik jie mažesni, kuklesnis jų interjeras. Žemaičių troba didesnė negu aukštaičių pirkia, joje iki 10 patalpų, o priemenėje buvo virenės (kaminai), skirtos valgiui ruošti, gyvulių pašarui virti, mėsai rūkyti. Išorėje žemaičių trobas prezentuoja monumentalūs stogai, gilios pastogės, kurios saugojo nuo lietaus.

Aukštaičių pirkių fasaduose dominuoja sienos, statomi prieangiai, ryškiau pabrėžiama simetrija, daugiau dėmesio skiriama dekorui. Suvalkiečių stubų išorinis vaizdas ir vidaus išplanavimas panašus į aukštaičių pirkią.

Klėtis. Tai pats seniausias ūkinis pastatas. Buvo skirtas grūdams supilti bei įvairiam podėliui (drabužiams, audiniams laikyti). Vasarą ir žiemą čia miegodavo jaunimas, buvo vaišinami svečiai. Nuo lietaus įėjimą į klėtį saugojo profiliuotomis kolonėlėmis papuoštas prieklėtis. Kartais šoninės sienos būdavo pratęsiamos, taip atsirado uždaras prieklėtis, kuris vėliau jau gyvenamajame name pavadintas priemene. Stogo viršus puošiamas lėkiais. Tarp klėties ir gyvenamojo namo buvo švarusis kiemas.

Kluonas. Didžiausias savo tūriu sodyboje buvo kluonas, su žemomis rąstų sienomis ir aukštu stogu. Jis buvo skirtas javams krauti ir kulti. Senieji kluonai turėjo apšildomas patalpas – jaujas, kuriose buvo iš molio ir akmenų išmūrytos didelės krosnys. Reikalui esant čia buvo džiovinami javai. Kluonas buvo statomas atokiau nuo kitų statinių.

• Medinė sakralinė architektūra. Visas kaimo žmonių gyvenimas buvo susietas su Bažnyčia. Daugelį metų sakralinis pastatas buvo pagrindinis ir vienintelis žmonių dvasinio gyvenimo centras. Medinės bažnyčios, statomos bažnytkaimiuose ir miesteliuose, buvo reikšmingas jų komponavimo akcentas. Architektūros ansamblis, susidėjęs iš bažnyčios, varpinės ir memorialinių paminklų, aptvertas medine ar mūro tvora, dominavo kiekviename miestelyje. Bažnyčios buvo statomos ant akmens mūro pamatų, suręstos iš aptašytų sienojų. Liaudies bažnyčių išorė yra paprasta, lakoniška, dėmesys skiriamas pastato siluetui, santykiui su gamta, proporcijoms, o ne puošybai ar kompozicijos sudėtingumui. Seniausi Lietuvoje sakraliniai pastatai buvo pradėti statyti XV amžiuje, tačiau iki mūsų dienų neišliko. Spėjama, kad tai buvo nedideli, stačiakampiai, uždengti aukštu stogu pastatai. Mūsų dienas pasiekė nedidelė dalis XVIII a. antrosios pusės bažnyčių. Pastatytos iš pušies rąstų, beveik visada išorėje apkalamos lentomis. Žemaičių bažnyčios, panašiai kaip trobos, stambios, monumentalios, aukštais stogais. Aukštaičių – mažesnės, lengvesnių proporcijų. Stogus puošė du ar net trys įvairaus dydžio bokšteliai. Fasade ryškiai aksentuojamos durys: apkaltos eglute ar rombų raštu. Bažnyčių viduje dominuoja iš baroko bažnyčių nužiūrėtos formos: banguojančios linijos, sugrupuotos kolonos, laužyti antablementai. Altorius puošė angeliukų skulptūros, vazos, ornamentiniai drožiniai. Seniausias išlikęs medinis sakralinis pastatas Lietuvoje yra Stelmužės bažnyčia (Zarasų raj.). Ji pastatyta apie 1650 m., kiek vėlesnė yra Palūšės bažnyčia (1757 m.).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2226 žodžiai iš 7360 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.