Lietuvių liaudies menas
5 (100%) 1 vote

Lietuvių liaudies menas

Liaudies menas – profesionaliojo meno pirmtakas – išreiškia tautos

pasaulėjautą, estetinį skonį ir meninės kūrybos galias. Civilizacija su

savo technika, masinėmis informacijos priemonėmis, statiniais, transporto

komunikacijomis, automagistralėmis, geležinkeliais, medžiagomis atkakliai

skverbiasi į pačius atokiausius, nuošaliausius planetos kampelius,

išsaugojusius priešistorinę senąją kultūrą. Liaudies menas, taip pat ir

lietuvių liaudies menas, kuris klestėjo daug amžių, nyksta metams bėgant,

retsykiais sužibėdamas kokio menininko, tęsiančio savitas liaudies meno

tradicijas, rankose ir sušildydamas šio meno mylėtojų širdis, lavindamas

estetinį skonį bei sukeldamas meninės kūrybos galias.

MARGUČIAI

Savita liaudies dekoratyvinės tapybos rūšis yra margučiai. Pagal

paruošimo techniką jie skirstomi į rašytinius ir skustinius. Margučių

raštuose vartojami rutuliukų, žvaigždučių, rūtų, snaigių motyvai.

Geometriniai raštai traktuojami labiau grafiškai, augaliniai – stilizuotai.

Margučių fonas dažomas viena spalva (ruda, juoda, mėlyna, raudona ir kt).

Raštai būna arba baltos, arba įvairių kitų spalvų.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės,

gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Tai vieni trapiausių liaudies

meno dirbinių. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a.

pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio

keramikoje, papuošaluose.

Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai

susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų,

Atvelykio ir kitomis pavasario šventėmis – Jurginėmis, Sekminėmis.

Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams ir

artimiesiems, dažniausiai vaikams. Margučiais keičiamasi, jie daužiami,

ritinėjami.

Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys – daug senesnis už

krikščionybę. Beveik visose senojo pasaulio tautose esama margučių puošimo

tradicijos. Margutis, kaip ir apskritai kiaušinis, buvo laikomas gyvybės

pradžios simboliu, pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu. Apie

margutį kalbama senuose sanskrito raštuose, juos mini ir Martynas Mažvydas.

Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais dažais: svogūnų

lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir

pan. Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Mėgstamiausi

įvairūs raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai.

Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas

dažytiniu. Dažnai juoda spalva tėra pagrindas, ant jo raudona, balta, žalia

spalvomis spalvinamos kompozicijos.

Margučiai puošiami dviem būdais:

1) išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku viena spalva

dažytų kiaušinių paviršiuose. Puošiant margutį skutinėjimo būdu, raštas

dažniausiai smulkus, ažūrinis, linijos – grafiškos, kampuotos. Kartais tie

raštai išplėtojami ir tampa puikiu grafišku marginiu, tiesiog grafikos

kūriniu;

2) išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytais

taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką. Raštas dengiamas

viena kuria nors minėtų medžiagų, paskui kiaušinis nudažomas. Norint gauti

įvairiaspalvį raštą, paviršius keletą kartų dengiamas vašku ir dedamas į

dažus, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsiausia spalva.

Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Labai dažna marginimo technika – batika, tam didelių įgūdžių nereikia.

Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan. Jais apdėliotas

kiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojamas siūlais ir verdamas

dažuose.

Naujausi, liaudiškų tradicijų neturintys margučių puošimo būdai –

spalvinimas specialiais, labai intensyvių tonų lakais, lipdukų klijavimas.

Vieni margučiai yra ryškių spalvų ir paprastų raštų, juose dominuoja

spalvos. Kitu atveju spalvingumui teikiama tik antraeilė reikšmė, tuomet

dominuoja raštai – vis sudėtingesni ir turtingesni. Yra raštų, bendrų

beveik visoms tautoms, kai kurie raštai būdingi tik tai apylinkei, kurioje

gaminamas margutis, yra ir tokių, kokius aptinkame ant priešistorinių laikų

kapuose randamų daiktų.

Sunku margučių raštą apibrėžti kokiomis nors kompozicinėmis schemomis,

nes kiekvieno juos kuriančio asmens skonis, margučių rašto ir jo išdėstymo

meninis suvokimas – individualus ir įvairus. Kompozicijai reikšmės turi ir

kiaušinio forma. Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug. Tai

saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės,

žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Tradiciškai komponuojant

simbolius ir ornamentus galimos 3 pagrindinės schemos:

• ornamentuojami simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijus jį išilgai;

• ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalijus jį skersai;

• ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai

   Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną
galą plonėjančių brūkšnelių,

primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų dėliojami įvairiausi

raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Net menkas

rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją, todėl sunku

rasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšnių

išrašyti saulutes primenantys raštai. Jie kartais apvedžiojami taškučių

eilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesulių

simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yra

amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašių raštų esama

senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoks

šis motyvas aptinkamas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių

kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudies

motyvų. Vis dėlto esama specifinių, tik margučiams būdingų raštų.

Portretai, peizažai, tautiniai ženklai, krikščioniškosios

ikonografijos atributai tradicinio margučio puošybai nebūdingi.

Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių

– šviesesnės, jų margučiuose vyrauja raudona ir violetinė spalvos. Dzūkai

labiau pamėgę pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, jie ypač

mėgo saulutės, rečiau – rūtos ir eglutės motyvus. Skutinėja margučius

Žemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi – zanavykų margučiai.

Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kur

susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Joniškio,

Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir kituose Aukštaitijos rajonuose margučių

seniau nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba margindavo

dėmėmis.

TAPYBA

Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies

pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakos

turėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Tokiems kūriniams

būdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas,

subtilus spalvų pajautimas.

Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų yra keramika, pasižyminti

išradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybiniais

motyvais ir jų kompozicijomis, retkarčiais ir spalvomis.

Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro

buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai

(žalvaris ir sidabras buvo importuojami).

Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie

buvo vartojami drabužiams. Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžio

dekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono

apibrėžimo požymis. Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių

liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys.

Gražiausiomis moterys puošdavo galvas.

Gausiausia lietuvių tautodailės šaka yra skulptūra. Skiriama

apvalioji  ir  reljefinė (bareljefinė bei horeljefinė) skulptūra. Skulptūra

su memorialiniais paminklais plito visoje Lietuvoje.

XX a. pradžioje Lietuva buvo nusėta gražiai raštuotais mediniais

stogastulpiais ir kryžiais, kuriuos greta krikščioniškųjų puošė ir daug

sovietinių simbolių. Tokie mediniai stogastulpiai ir kryžiai stovėjo

kapinėse, kryžkelėse, aikštėse, priešais sodybas, galukaimėse, laukuose

prie šaltinių, vandens telkinių, giriose, atmintinose vietose. “Jie buvo

statomi sutuoktuvių proga, sunkiai susirgus, paminint staigią mirtį, kilus

epidemijai arba laukiant gero derliaus”.        Medžio dirbiniai plito nuo seniausių laikų (išlikę daugiausia iš

XVIII a.–XX a. pr.). Jie glaudžiai susiję su liaudies buitimi, padaryti

sumaniai, pagražinti įvairiais raštais, kartais spalvomis.

Paprotiniai menai: verbos, margučiai, sodaiJUOSTOS

Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis

susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo

galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines

juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Dzūkų – daugiausia austos

rinktinės, raštai labai įvairūs. Žemaičių juostos esti trijų rūšių:

austinės, pintinės ir vytinės.

AUDINIAI

Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1457 žodžiai iš 4822 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.