Liaudies menas – profesionaliojo meno pirmtakas – išreiškia tautos
pasaulėjautą, estetinį skonį ir meninės kūrybos galias. Civilizacija su
savo technika, masinėmis informacijos priemonėmis, statiniais, transporto
komunikacijomis, automagistralėmis, geležinkeliais, medžiagomis atkakliai
skverbiasi į pačius atokiausius, nuošaliausius planetos kampelius,
išsaugojusius priešistorinę senąją kultūrą. Liaudies menas, taip pat ir
lietuvių liaudies menas, kuris klestėjo daug amžių, nyksta metams bėgant,
retsykiais sužibėdamas kokio menininko, tęsiančio savitas liaudies meno
tradicijas, rankose ir sušildydamas šio meno mylėtojų širdis, lavindamas
estetinį skonį bei sukeldamas meninės kūrybos galias.
MARGUČIAI
Savita liaudies dekoratyvinės tapybos rūšis yra margučiai. Pagal
paruošimo techniką jie skirstomi į rašytinius ir skustinius. Margučių
raštuose vartojami rutuliukų, žvaigždučių, rūtų, snaigių motyvai.
Geometriniai raštai traktuojami labiau grafiškai, augaliniai – stilizuotai.
Margučių fonas dažomas viena spalva (ruda, juoda, mėlyna, raudona ir kt).
Raštai būna arba baltos, arba įvairių kitų spalvų.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės,
gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Tai vieni trapiausių liaudies
meno dirbinių. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a.
pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio
keramikoje, papuošaluose.
Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai
susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų,
Atvelykio ir kitomis pavasario šventėmis – Jurginėmis, Sekminėmis.
Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams ir
artimiesiems, dažniausiai vaikams. Margučiais keičiamasi, jie daužiami,
ritinėjami.
Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys – daug senesnis už
krikščionybę. Beveik visose senojo pasaulio tautose esama margučių puošimo
tradicijos. Margutis, kaip ir apskritai kiaušinis, buvo laikomas gyvybės
pradžios simboliu, pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu. Apie
margutį kalbama senuose sanskrito raštuose, juos mini ir Martynas Mažvydas.
Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais dažais: svogūnų
lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir
pan. Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Mėgstamiausi
įvairūs raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai.
Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas
dažytiniu. Dažnai juoda spalva tėra pagrindas, ant jo raudona, balta, žalia
spalvomis spalvinamos kompozicijos.
Margučiai puošiami dviem būdais:
1) išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku viena spalva
dažytų kiaušinių paviršiuose. Puošiant margutį skutinėjimo būdu, raštas
dažniausiai smulkus, ažūrinis, linijos – grafiškos, kampuotos. Kartais tie
raštai išplėtojami ir tampa puikiu grafišku marginiu, tiesiog grafikos
kūriniu;
2) išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytais
taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką. Raštas dengiamas
viena kuria nors minėtų medžiagų, paskui kiaušinis nudažomas. Norint gauti
įvairiaspalvį raštą, paviršius keletą kartų dengiamas vašku ir dedamas į
dažus, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsiausia spalva.
Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.
Labai dažna marginimo technika – batika, tam didelių įgūdžių nereikia.
Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan. Jais apdėliotas
kiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojamas siūlais ir verdamas
dažuose.
Naujausi, liaudiškų tradicijų neturintys margučių puošimo būdai –
spalvinimas specialiais, labai intensyvių tonų lakais, lipdukų klijavimas.
Vieni margučiai yra ryškių spalvų ir paprastų raštų, juose dominuoja
spalvos. Kitu atveju spalvingumui teikiama tik antraeilė reikšmė, tuomet
dominuoja raštai – vis sudėtingesni ir turtingesni. Yra raštų, bendrų
beveik visoms tautoms, kai kurie raštai būdingi tik tai apylinkei, kurioje
gaminamas margutis, yra ir tokių, kokius aptinkame ant priešistorinių laikų
kapuose randamų daiktų.
Sunku margučių raštą apibrėžti kokiomis nors kompozicinėmis schemomis,
nes kiekvieno juos kuriančio asmens skonis, margučių rašto ir jo išdėstymo
meninis suvokimas – individualus ir įvairus. Kompozicijai reikšmės turi ir
kiaušinio forma. Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug. Tai
saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės,
žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Tradiciškai komponuojant
simbolius ir ornamentus galimos 3 pagrindinės schemos:
• ornamentuojami simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijus jį išilgai;
• ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalijus jį skersai;
• ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai
Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną
galą plonėjančių brūkšnelių,
primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų dėliojami įvairiausi
raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Net menkas
rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją, todėl sunku
rasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšnių
išrašyti saulutes primenantys raštai. Jie kartais apvedžiojami taškučių
eilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesulių
simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yra
amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašių raštų esama
senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoks
šis motyvas aptinkamas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių
kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudies
motyvų. Vis dėlto esama specifinių, tik margučiams būdingų raštų.
Portretai, peizažai, tautiniai ženklai, krikščioniškosios
ikonografijos atributai tradicinio margučio puošybai nebūdingi.
Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių
– šviesesnės, jų margučiuose vyrauja raudona ir violetinė spalvos. Dzūkai
labiau pamėgę pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, jie ypač
mėgo saulutės, rečiau – rūtos ir eglutės motyvus. Skutinėja margučius
Žemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi – zanavykų margučiai.
Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kur
susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Joniškio,
Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir kituose Aukštaitijos rajonuose margučių
seniau nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba margindavo
dėmėmis.
TAPYBA
Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies
pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakos
turėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Tokiems kūriniams
būdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas,
subtilus spalvų pajautimas.
Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų yra keramika, pasižyminti
išradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybiniais
motyvais ir jų kompozicijomis, retkarčiais ir spalvomis.
Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro
buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai
(žalvaris ir sidabras buvo importuojami).
Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie
buvo vartojami drabužiams. Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžio
dekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono
apibrėžimo požymis. Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių
liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys.
Gražiausiomis moterys puošdavo galvas.
Gausiausia lietuvių tautodailės šaka yra skulptūra. Skiriama
apvalioji ir reljefinė (bareljefinė bei horeljefinė) skulptūra. Skulptūra
su memorialiniais paminklais plito visoje Lietuvoje.
XX a. pradžioje Lietuva buvo nusėta gražiai raštuotais mediniais
stogastulpiais ir kryžiais, kuriuos greta krikščioniškųjų puošė ir daug
sovietinių simbolių. Tokie mediniai stogastulpiai ir kryžiai stovėjo
kapinėse, kryžkelėse, aikštėse, priešais sodybas, galukaimėse, laukuose
prie šaltinių, vandens telkinių, giriose, atmintinose vietose. “Jie buvo
statomi sutuoktuvių proga, sunkiai susirgus, paminint staigią mirtį, kilus
epidemijai arba laukiant gero derliaus”. Medžio dirbiniai plito nuo seniausių laikų (išlikę daugiausia iš
XVIII a.–XX a. pr.). Jie glaudžiai susiję su liaudies buitimi, padaryti
sumaniai, pagražinti įvairiais raštais, kartais spalvomis.
Paprotiniai menai: verbos, margučiai, sodaiJUOSTOS
Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis
susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo
galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines
juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Dzūkų – daugiausia austos
rinktinės, raštai labai įvairūs. Žemaičių juostos esti trijų rūšių:
austinės, pintinės ir vytinės.
AUDINIAI
Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės