Lietuviu literaturos zanrai ir savokos
5 (100%) 1 vote

Lietuviu literaturos zanrai ir savokos

Lietuvių Literatūros Terminų,

Sąvokų ir Žanrų Žodynas

Vytautas Lukšys 8c

Literatūros rūšys:

epas (epika);

lyrika;

drama.

Literatūros rūšių skirtumus lemia pasakotojo santykis su tikrove. Jei kūrinio pasakotojas tarsi iš šalies stebi įvykius, žmones, turime epinį kūrinį. Jei pasakotojas vienaip ar kitaip išreiškia savo vidinius nusiteikimus, laikome lyriniu. Kūriniai, kuriuose nėra pasakotojo, o veiksmo įvykiai perteikiami veikėjų poelgiais ir pokalbiais, yra draminiai.Kiekviena iš trijų literatūros rūšių skaidoma į porūšius, vadinamus žanrais. Tarp pagrindinių grožinės literatūros rūšių ir žanrų griežtų ribų nėra.

EPIKA

Epiniai kūriniai priklauso pasakojimo menui. Juose siekiama sukurti gyvenimo tikrumo, regimumo įspūdį (iliuziją). Žmones, įvykius, aplinką ir kita pasakotojas tarsi piešia iš šalies, tai yra objektyviai. Pasakojimo objektyvumas yra vienas esminių epinio kūrinio bruožų.

Labiausiai paplitusi pasakojimo forma – pasakojimas trečiuoju asmeniu, konkrečiai nenurodant nei pasakojimo aplinkybių, nei paties pasakotojo asmenybės. Jei pasakotojas yra konkretus asmuo, distancija tarp pasakotojo ir pavaizduoto pasaulio yra mažesnė. Šių laikų romane kartais pasakotojas – pagrindinis veikėjas (pasakojama I asmeniu).

Žmogaus poelgių, išvaizdos, kalbos ir psichologijos (tiesioginė psichologinė analizė, dialogas, monologas, vidinis monologas, tiesioginė menamoji kalba), taip pat jo aplinkos aprašymais (peizažai, interjerai, panoraminiai vaizdai) autorius sukuria ryškią pavaizduoto pasaulio tikrumo iliuziją (net tada, kai pasakojamos netikroviškos, atvirai sąlygiškos istorijos).

Epinių kūrinių apimtis būna labai įvairi – nuo vienos pastraipos dydžio miniatiūros iki daugiatomių epopėjų. Veikėjų skaičius priklauso nuo kūrinio apimties, tematikos, meninių tikslų. Trumpame vaizdelyje paprastai vaizduojama vieno veikėjo dvasinė būsena, o epopėjoje – daugybės žmonių likimai. Paprastai kūrinio centre būna vienas ar keli veikėjai, apie kuriuos sukasi visi įvykiai. Tokie išskirtiniai veikėjai vadinami herojais (ar antiherojais), o kiti, priklausomai nuo siužetinių funkcijų, – pagrindiniais, šalutiniais, epizodiniais veikėjais.

Pagal meninės kalbos pobūdį epiniai žanrai skirstomi į eiliuotus (herojinis epas, poema, pasakėčia…) ir prozinius (romanas, apysaka, novelė…). Eiliuoti žanrai vyravo Antikos, Viduramžių, Klasicizmo literatūroje: nuo Renesanso laikų populiaresni prozos žanrai.

Pagal apimtį epiniai žanrai skirstomi į mažuosius, vidutiniuosius, didžiuosius. Mažiesiems priklauso anekdotas, pasakėčia, parabolė, pasaka, sakmė, novelė, apsakymas, miniatiūra, impresija, esė, vaizdelis; vidutiniesiems – apysaka, poema, didiesiems – herojinis epas, romanas, epopėja. Mažųjų epinių žanrų siužeto pagrindas – vienas įvykis arba vienas herojaus gyvenimo epizodas, vidutiniųjų – įvykių grandinė arba keletas epizodų, didžiųjų – visas herojaus gyvenimas, didžiausiąjį (epopėjos, romanų ciklo) – ilgi tautos, žmonijos istorijos laikotarpiai.

Apsakymas – nedidelės apimties epinis kūrinys, paprastai vaizduojantis viena pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodą, gyvenimo etapą. Apsakyme nekaitaliojama veiksmo vieta, ji gana apibrėžta, vaizduojama palyginti neilga laiko atkarpa. V. Krėvė “Skerdžius”,

Apysaka – tarpinis žanras, užimantis tarpinę vietą tarp apsakymo ir romano, (apysaka paprastai būna 50-100 puslapių apimties kūrinys). Apysakoje dažniausiai išryškėja 2-3 veikėjų paveikslai, pavaizduojami lemtingi tų veikėjų gyvenimo tarpsniai, bet ne visas gyvenimas – kaip neretai būna romane. Apysakos siužetą sudaro kelių epizodų, įvykių grandinė, perteikianti gyvenimo vaizdą kuriais nors aspektais. Bet viskas perteikiama vieni, pagrindinio veikėjo akimis, neleidžiant atsiverti kitiems veikėjams, todėl sukuriamas dalinis, nevisaapimantis, nors gana platus, gyvenimo vaizdas. S. Šaltenis “Riešutų duona”, Šatrijos ragana “Sename dvare”

Dienoraštis – kasdieniai autoriaus užrašai apie save, įvykius, aplinką. Tai žanras, pagrįstas tikrais faktais, dokumentika. Savo prigimtimi jam būdingi žanrai – biografija, memuarai, autobiografija. Dienoraštis buvo labai populiarus XIX a. Vakarų Europoje. Dienoraščių yra palikę ir lietuvių rašytojai – A. Baranauskas, S. Nėris. Ne visai autentiški (pirmiausiai dėl to, kad skirti viešai skaityti) yra G. Petkevičaitės-Bitės “Karo metų dienoraštis”, Justino Marcinkevičiaus “Dienoraštis be dantų” ir kiti. XX a. literatūroje dienoraštis neretai vartojamas kaip pasakojimo forma, ne kaip savarankiškas žanras. Šia forma pasirėmė Šatrijos Ragana apysakoje “Sename dvare”, toks yra Sju Tounsend “Slaptas Adriano Moulo dienoraštis” bei jo tęsinys.

Epas – plačios apimtie, dažniausia eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių herojų žygius. Tai iš principo yra praeities laikų žanras. Epas gali būti mitologinis, aiškinantis pasauliu sandarą, gamtos reiškinius – taip, kaip juos suprato senovės žmogus, arba herojinis, istorinis, vaizduojantis tauros istorijai esmingus periodus, aiškinantis žmonių (ne dievų, ne antgamtinių būtybių), herojų poelgius,
nuopelnus – tačiau ne jausmų pasaulį. Neretai mitologinio ir herojinio epo bruožai būna susipynę.

Epas dažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vaisius, liaudie kūrinys, tačiau kartais siejamas su išskirtinų gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokėjusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio vardu. Pavyzdžiui “Iliada” ir “Odisėja” priskiriama Homerui. O apskritai senovės epų kilmę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes… Tiesa naujaisiais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai. Indų “Mahabharata” (VI-IV a. Pr. Kr.), prancūzų “Rolando giesmė” (XI a.)

Epopėja – (graikiškai epopoiia < epos – žodis ir poieo – kuriu) – didelės apimties kūrinys, paprastai susidedantis iš kelių knygų, tomų, vaizduojantis istoriškai reikšmingus įvykius, svarbų istorijos tarpsnį. Pavyzdžiui, L. Tolstojaus “Karas ir taika” vaizduoja 1812 metų karą, V. Hugo “Vargdieniai” – prancūzų XVIII a. revoliuciją.

Kai kurie mokslininkai siūlo atsisakyti epopėjos termino, vartoto romanų ciklo sąvoką ir panašiai. Kiti teigia, jog epopėjos savitas bruožas – “visuminis vaizdas”, tai yra visapusiškas kurių nors reiškinių atskleidimas.

Impresija – įspūdis, subjektyvus išgyvenimas.

Legenda – (lotyniškai legenda – tai, kas skaitytina) yra ir folkloro, ir literatūros žanras. Legendos kūrinys paprastai apibendrina esmingus, lemtingus praeities reiškinius, taip pat vaizduoja Dievo ir šventųjų gyvenimus. Legendos vaizduojamajam pasauliui būdingi fantastiniai, antgamtiniai elementai, tačiau skaitytojas skatinamas patikėti pasakojimo tikrumu. Legendai dažniausiai būdingas poetiškas stilius, pakilios intonacijos, apibendrinimo mostas. Jai artimi sakmės ir padavimo žanrai. V.Krėvė “Milžinkapis”

Miniatiūra – mažos apimties, maksimaliai glaustas literatūros (taip pat dailės, muzikos) kūrinys.

Novelė – vienas iš pagrindinių epikos žanrų. Tai nedidelės apimties prozos kūrinys, kurio veiksmas glaustas, o pradžia ir pabaiga labai išryškinta. Novelei nebūdingi šalutiniai epizodai, antraeiliai personažai, taip pat platesni aprašymai, komentarai. Novelėje vaizduojami tik svarbiausieji herojaus likimui įvykiai, atsiskleidžiantys per palyginti trumpą laiką. Tie įvykiai sparčiai artėja prie aukščiausio įtampos taško – kulminacijos, kada sprendžiamas herojaus likimas. Pabaiga, arba atomazga, paprastai būna netikėta. Noveles kūrė J.Savickis, J.Aputis.

Padavimas – aiškina konkrečių istorijos ar gamtos paminklų, ypatingų vietovių kilmę. Padavimų paskirtis – aiškinamoji, pažintinė.

Parodija – (graikiškai parodia < para – prie + ode – giesmė) pamėgdžiojimas, pajuokiamasis sekimas. Parodija, tam tikra prasme nesavarankiškas, “nelaisvas” kūrinys: jis privalo turėti savo pirmtaką, pamėgdžiojamąjį kūrinį, ir tik žinodamas tą pirmtaką, skaitytojas gali iki galo suprasti parodiją. Parodijos esmė yra neatitikimas tarp stiliaus, vaizdų, motyvų, primenančių, imituojančių mėgdžiojamą kūrinį, ir idėjų, minčių, teiginių, vertybių nuostatų, kurios parodijoje yra visai kitokios (paprastai demaskuojančios, deformuojančios) negu pirmtako. Parodija gali būti laikoma komiškosios literatūros žanru. Tačiau dažnai parodija yra tik daliniai kito žanro elementai, fragmentai. Į parodiją galima žiūrėti ir kaip į stilizacijos atmainą.

Pasakėčia – trumpas, pasakojamasis, dažniausiai eiliuotas kūrinys, turintis pamokomąją (didaktinę) arba kritinę mintį. Pasakėčia paprastai susideda iš pasakojimo ir pamokymo (moralo). Pasakojime dažniausiai vaizduojami gyvūnai (šis žanras ir atsirado iš pasakojimų bei pasakų apie gyvūnus) arba augalai, daiktai, žmonės. Pasakojimo turinys – alegorinis. S.Stanevičius, K.Donelaitis

Poema – eiliuotas, pasakojamasis kūrinys. Šio žanro kilmė siejasi ir su epu, tačiau poema paprastai būna trumpesnė už epą, glaustesnė, veiksmas turi aiškią pradžią ir pabaigą, mažiau atsišakojimų. Eiliuota kalba poemai suteikia pakilumo, padeda labiau atskleisti emocinę įtampą. Šiuolaikinė poema gali perteikti ne tik įvykius, bet ir jausmo istoriją, taip priartėdama prie lyrikos. Dėl to poemos žanrinis apibrėžimas neretai patikslinamas: epinė poema, lyrinė poema, didaktinė, herojinė…

Riterinis Romanas – susiformavo viduramžiais, XII amžiuje, Prancūzijoje, vaizdavo feodalų tarpusavio kovas, riterių papročius. Riteriai – tam tikras feodalų karių luomas. Riteris turėjo būti kilnus, ištikimas savo idealams ir tarnauti moterims, ypač savo išrinktajai širdies damai, privalėjo ją šlovinti, garsinti. Todėl riterinio romano siužetui būtinas idealios riteriškos meilės motyvas, kuris jungia atskirus kūrinio epizodus.

Romanas – epikos žanras, šiuolaikinėje literatūroje užimantis itin svarbią vietą. Romane gana įvairiapusiškai vaizduojama tikrovė, tai yra labai talpus žanras ir nuolat besikeičiantis. Todėl mokslininkai nesiima pateikti bent kiek griežtesnio romano apibrėžimo. Bendriausia prasme romanas yra privatus epas, tai reiškia, kad romanui būdinga vaizduoti sąlyginai eilinio žmogaus gyvenimo vingiuos, problemas, istorijas, o ne dievų, mitinių herojų, antgamtinių būtybių. Nors ir šie vaizdavimo objektai romanui neuždrausti. Romaną lengva atpažinti iš didelės apimties, tačiau gali būti ir
nedidelės apimties romanų, tuomet sakome, kad jie yra labai kondensuoti, kompaktiški, “mažieji romanai”. Paprastai romane veikia daug veikėjų, kurie neišvengiamai skirstomi į pagrindinius, antraeilius, epizodinius. Romanui būdingos kelios, įvairiai tarpusavyje susijusios siužetinės linijos. Romano veiksmas paprastai vyksta keliose vietose. Romano veiksmo laikas tradiciškai trunka ilgai, gali apimti visą herojaus gyvenimą, bet gali formaliai tęstis ir vieną dieną. Vis dėlto įvairiais būdais – pasakotojo ar veikėjo prisiminimai, svajonės ir panašiai – tas laikas dažniausiai išplečiamas. Analogiškai nukeliama ir į kitas vietas, jeigu tarkim, veikėjas per visą knygą sėdi tame pačiame kambaryje. Taigi romanas pasitelkęs įvairių formų gudrybių, turi galimybę pavaizduoti platų ir įvairiapusišką gyvenimo kontekstą, nupiešti gyvenimo vaizdą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1649 žodžiai iš 5493 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.