Lietuvių moderniosios prozos pradžia
5 (100%) 1 vote

Lietuvių moderniosios prozos pradžia

Lietuvių moderniosios prozos pradžia

Lietuvių moderniosios prozos pradžia 1

JONAS BILIŪNAS (1879-1907) 2

BIOGRAFIJA. 2

KŪRYBA 3

KŪRYBOS YPATYBĖS 3

ESMINIAI BILIŪNO IR ŽEMAITĖS REALIZMO SKIRTUMAI 5

Moralės klausimai. „VAGIS“. 5

SKRIAUDOS IR KALTĖS: EGZISTENCINIAI IŠBANDYMAI 10

„LIŪDNA PASAKA“ 15

Apibendrinimas 21

Modernumo sąvoka susijusi su prancūzų kalbos žodžiu moderne, reiškiančiu naujumą, dabartiškumą, šiuolaikiškumą. Prancūzija yra pirminių meno ir literatūros modernumo idėjų tėvynė. Tačiau kiekvieno laiko modernumas yra kitoks.

Lietuvių modernioji literatūra prasideda XX amžiuje. Ji atsiskiria nuo ankstesnės literatūros, kaip praeities balso, ir siekia būti šiuolaikine, atitikti savo laiko žmogaus dvasią, santykį su aplinka. Į modernumą XX a. pradžios lietuvių prozą lenkė pokyčiai, įvykę Europos kultūroje, kur formavosi naujos kryptys (impresionizmas, simbolizmas), reiškėsi naujos filosofinės idėjos. Lietuvių menininkai su tomis idėjomis susipažino studijuodami, lankydamiesi Europos šalyse, skaitydami.

Lietuvių modernioji proza nuo XIX a. kūrinių skyrėsi palengva, visai nenutraukdama ryšių. Svarbiausi skirtumai buvo du: rūpinimasis meniškumu, teksto estetine kokybe ir didesnis dėmesys asmenybei, jos atskirumui, ypatingumui. Pagal šiuos akcentus keitėsi ir prozos tekstai. Pasakojimas darėsi sudėtingesnis ir subjektyvesnis, labiau priklausomas nuo pasakotojo būsenų, pozicijų. Būdingos modernaus prozos teksto žymės yra nenuoseklus laikas ir pasakotojo refleksijos (apmąstymai, tiesiogiai nesusiję su veiksmu). Moderniojoje prozoje pasakojimas nėra tik pasakojimas apie ką nors, bet tarsi ir pats pasakojasi, kalba teksto struktūra, stiliumi. Modernus tekstas yra tankus. Tą tankį sudaro daug ryšių, linijų, perėjimų, sankirtų. Jau ir Maironio eilėraštis „Vakaras“ yra modernaus teksto pavyzdys.

Modernioji proza siekia atskleisti žmogaus individualumą, ieško tokių pasakojimo būdų, kad žmogus ir pats apie save pasisakytų, save paliudytų. Todėl labai padidėja dėmesys asmeniškoms laiško, dienoraščio, autobiografijos formoms. XX a. pradžioje pasirodė pirmieji lietuvių romanai (pirmas modernus romanas – Julijono Lindės-Dobilo „Blūdas“), paįvairėjo apysaka (mažesnis už romaną, bet didesnis už apsakymą kūrinys, turįs platesnį veiksmą ir apimantis ilgesnį laiką). Pirmąja modernia lietuvių apysaka laikytina Šatrijos Raganos „Viktutė“ (1903). Joje dienoraščio forma atskleidžiamas jaunos dvarininkaitės gyvenimas, sekamas jausmų, kūrybingumo pabudimas.

Su bendromis prozos modernėjimo tendencijomis sietinas ir žymus XX a. pradžios lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas. Jo prozos pasaulis nuo XIX a. prozos pasaulio pirmiausia skiriasi tuo, kad jame dingsta pastanga viską paaiškinti, veikėjų skirstymas į blogus ir gerus. Biliūnas siekia paveikti, bet ne moralais, o pačiu kūriniu, jo situacijomis, žmonių likimais. Tarsi sako: gyvenimas yra įvairus, reikia stengtis jį suprasti.

JONAS BILIŪNAS (1879-1907)

BIOGRAFIJA. Anykščių krašte, davusiame Lietuvai K. Sirvydą, A. Baranauską, A. Vienuolį, yra ir Biliūno gimtinė – Niūronių kaimas. Šventoji – jo upė, Šventosios pakraščiai, Aukštaitija – mylimos erdvės.

Lygindami su XIX a. lietuvių prozos pradininkais (Valančiumi, Žemaite), Biliūno kūryboje jaučiame aukštesnį, giedresnį dangų, šviesesnį mišką (pušynus), lyriškesnį, minkštesnį, kalbesnį, atviresnį žmonių būdą. Toks buvo ir Biliūnas, augęs senoviškoje aukštaičių šeimoje, mažiausias iš savo jau suaugusių brolių ir seserų, „pagrandukas“. Dėl silpnos sveikatos ir kaip jauniausiąjį tėvai leido jį mokytis, tikėjosi būsiant kunigu. Bet mokydamasis būsimasis rašytojas išgyveno tikėjimo krizę, ėmė kitaip žiūrėti į gyvenimą, tad kunigo keliu negalėjo eiti. Tėvai jau buvo mirę, broliai atsisakė „bedievį“ šelpti. Vertėsi kaip išmanydamas pats. Skaudžiai jausdamas žmonių nelygybę, socialines skriaudas, ryžosi kovoti už teisingesnį gyvenimą. Ne kartą dėl to nukentėjo, buvo pašalintas iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto. Tapo socialdemokratu, bet negalėjo paklusti daugumos valiai, kaip reikalauja partinis vieningumas, liko atskiras, kitoks.

Susirgęs džiova (kaip ir Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Petras Višinskis), tolo nuo partinės veiklos, ja nusivylė. Norėjo studijuoti tik literatūrą, atsidėti kūrybai. „Nieko nenoriu žinoti be savo literatūros“, – rašė draugui iš Šveicarijos. Niekur taip gerai nesijautė kaip bibliotekoje tarp knygų, tarp senų leidinių. Silpstant sveikatai vis daugiau domėjosi filosofija, skaitė klasiką, pirmuosius krikščionybės šaltinius. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Biliūnas grįžo prie savo vaikystės tikėjimo. Išėjo iš gyvenimo skaudžiai gailėdamasis, kad taip mažai tespėjo padaryti. 1907 m. laiške iš Zakopanės rašė bičiuliui: „Niekam nieko nepavydėčiau, kad galėčiau dirbti, rašyti. Medžiagos turiu daug, net sapnuoju nuolat apie tat, bet jėgų neturiu, tik erzinuos ir kremtuos“.

Trumpas Biliūno gyvenimas labai intensyvus, kupinas vidinės kaitos. Jis jautėsi tęsiąs V. Kudirkos tradiciją. Literatūrinę veiklą pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, skaudžius atsitikimus iš varguolių gyvenimo, gindamas skriaudžiamus ir
nelaimingus žmones: nuo darbo neradusiu darbininko iki gimnazisto, atsisakiusio eiti į kunigus. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, laimės trapumas, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė.

„Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė,“ – sakė Biliūnas. Ir pridūrė: „…savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju“. Sunki liga gilino rašytojo vienišumą. Tik jauna žmona Julija Janulaitytė buvo ištikima slaugytoja ir bičiulė iki paskutinės gyvenimo dienos. „Liūdnos pasakos“, paskutinio Biliūno kūrinio, kai kurie puslapiai rašyti diktuojant, žmonos ranka. Šio kūrinio pradžia „Baltasai šešėlis“ yra ir pokalbis su vienintele moterimi, mylimiausia ir artimiausia: „Tau tik vienai nebijau savo širdies atidaryti, jos skausmų ir apsivylimų parodyti. Tu tik mane supranti, moki mano klaidas ir silpnumą atleisti“.

Svarbiausios Biliūno gyvenimo datos:

Gimė 1879 balandžio 11 dieną. Keturiolikmetis neteko tėvų (1893). Mokėsi Liepojos gimnazijoje (1891 – 1899).

1900 įstojo į Dorpato (Tartu) universitetą, 1901 m. už anticarinę veiklą pašalintas. Gyveno Šiauliuose, Panevėžyje.

1901 susipažino su Julija Janulaityte.

1903 išvyko mokytis į Leipcigo aukštąją komercijos mokyklą, bet kitais metais perėjo į Leipcigo universitetą studijuoti literatūros.

Mirė 1907 gruodžio 8 d. Zakopanėje (Lenkija).

1953 rašytojo palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Anykščiuose.

KŪRYBA. Jono Biliūno kūrybos pradžia -1900 metai. Jis parašo publicistinių straipsnių, eilėraščių, bando ir prozą, kurioje kalba apie sunkią darbininkų padėtį, vaizduoja gegužės 1-osios streiką Liepojos mieste. Geriausius savo kūrinius parašo 1904-1907 metais ir juose jau kalba bendražmogiškomis temomis.

KŪRYBOS YPATYBĖS

1. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jam būdinga:

a) Stengiamasi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų.

b) Kuriamas objektyvus, tikroviškas vaizdas, todėl perteikiamas ir regimasis, ir girdimasis pasaulis, kupinas etnografinių detalių, buities reikmenų, užfiksuotų papročių.

c) Tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, išorinių konfliktų, išryškinamų ekspresyviuose dialoguose.

d) Viskas dar pasodrinama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų portretais.

e) Kalbama trečiuoju asmeniu, nes pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę- jis visažinis.

2. Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu. Jam būdinga:

a) dėmesys vidiniam konfliktui. Dėl to skleidėsi dar viena literatūrinė naujovė – psichologizmas,

b) Dažna tokia kompozicija: novelėje plėtojamas tik vienas įvykis, bet pagrindinis dėmesys skiriamas vidinėms būsenoms, išgyvenimams.

c) aplinka ir gamta vaizduojama tik tiek, kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų pasaulį,

d) dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, dėl to susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis. Suprantama, pasakotojo ir autoriaus sutapatinti negalima, svarbu išsiaiškinti, ką suteikia tekstui subjektyvus kalbėjimo būdas, primenantis prisiminimą, išpažintį – tarsi skaitytojui, kaip ištikimam nuodėmklausiui, būtų norima patikėti paslaptį ar nepaprastą išgyvenimą.

e) toks pasakotojas vadinamas subjektyviuoju.

Štai kaip išryškėja objektyvaus ir subjektyvaus pasakotojo skirtumai aprašant daiktą. Žemaitės apsakyme „Petras Kurmelis“ vežimą pirmiausia vertina pasakotojas: „Vežimaitis dailus.“ Vienas iš veikėjų irgi vertina: „Kad ir dėdė įsitaisęs gražų vežimaitį.“ Kitas: „Argi nepažįsti Petro Kurmelio darbo?“ Zolys: „Kad nagai, tai nagai.“ Pasakotojo vertinimą, konkretų, daiktišką, pratęsia veikėjai, ir tik Zolio žodžiuose ryškesnis emocinis vertinimas – ne daikto, o jį padariusio žmogaus. Taip prasideda pažintis su pagrindiniu apsakymo veikėju. Vežimaitis vėliau nebeminimas.

f) Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.

g) Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Remiamasi Biblija ( Biblinis kontekstas).

h) Džiaugiamasi žmogaus sielos tyrumu ir šviesa, nėra moralizuojama, smerkiama ar teisiama. Skaitytojas nejučia akinamas pasižvalgyti po savo vidinio pasaulio labirintą ir atrasti tokius sielos slėpinius, kurių dar nebuvo pastebėjęs. Todėl jam paliekama daug erdvės apmąstymams, išvadoms – tai lemia dažniausiai atvira novelių kompozicija. Krikščioniškosios vertybės ne deklaruojamos ar primygtinai peršamos – jomis gyvenama ir vadovaujamasi. Žmogaus padarytas blogis sukrečia, bet netikėtos pasekmės priverčia iš naujo viską pervertinti. Biliūno prozos žmogus moka atjausti, kalba jautriai ir nuoširdžiai. Vienur tas žodis, paprastas, kasdieniškas, sakinyje greitai prasmunka, kitur jo prasmė išsiplečia, įgaudama gilų ir daugiareikšmį turinį.

i) Stiliaus ypatybės: mintys dėstomos glaustai, nuosekliai, išryškinami tik svarbiausi dalykai. Tikroviškam vaizdui sukurti ir reikiamai emocijai perteikti
parenkami kuo tiksliausi ir konkrečiausi žodžiai. Iš stilistinių figūrų būdingos inversijos, pakartojimai, sintaksiniai paralelizmai.

Kaip jau žinome, Biliūnas įtvirtino lietuvių literatūroje realizmo terminą, nusakė šios srovės ypatumus. Jo paties kūryba irgi artimiausia realistiniam vaizdavimo būdui, tačiau įsidėmėtina, kad ne viskas išsitenka realizmo rėmuose. Atidžiai skaitydami, atpažinsime ir impresionizmui būdingų dalykų, ir simbolizmo apraiškų. Vargu ar tikslu, pavyzdžiui, noveles „Kliudžiau“, „Ji ir jis“, „Laimės žiburys“, apysakos „Liūdna pasaka“ prakalbą „Baltasai šešėlis“ vadinti tik realistinėmis. Vadinasi, galime teigti, kad Biliūnas tęsė realistinio pasakojimo tradiciją, bet kartu ženklino mūsų literatūrą naujų krypčių požymiais.

ESMINIAI BILIŪNO IR ŽEMAITĖS REALIZMO SKIRTUMAI

Žemaitė Biliūnas

Pasakotojas 1. žmogus iš šalies 1. pats į viską reaguoja, pats kenčia, liūdi, prisiima kaltę

ir atsakomybę, daug ką pasako apie save.

2. Stebi, kas vyksta aplink,

kas žmonėms atsitinka 2. Pats dalyvauja įvykyje, dėl to pasakoja I

asmeniu, dažnai susitapatina su autoriumi.

Veiksmas Nuoseklus. Svarbiau įvykis Dažniausiai nuoseklus. Svarbiau ne įvykis,

o tai, kaip jis išgyvenamas.

Veikėjai Tipiški: geri ir blogi Individualizuoti. Skirstomi ne į gerus ir blo-

gus, bet į tai, kaip išgyvena kaltę ir skriaudą.

Tipas Epinis apsakymas Lyrinis apsakymas

Moralės klausimai. „VAGIS“. Biliūną iš mažens lavino gimtoji aplinka, etninė žemdirbių kultūra, tautosaka (motina sekė pasakas, dainavo), krikščionybė, tikėjimas. Iš patirties jis žinojo, kad žmogaus gyvenime daug lemia akimirkos, kai lemtingai susitinkama su kažkuo, ko anksčiau nebuvo ar nepastebėta. Tai gali būti išoriškai labai įspūdingas dalykas – dieną pasirodžiusi žvaigždė, „apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys“ („Žvaigždė“). Ji pakeičia piktą prievaizdą: „Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau“. Tos ypatingos akimirkos įstringa jaunam baudžiauninkui, sužadina jo smalsumą, stebėjimąsi Dievo galybe ir neapsakomomis prigimties grožybėmis.

Didelį išbandymą patiria jaunas stiprus žmogus apsakyme „Vagis“. Vienturtis, linksmas, kuriam gerai klostosi gyvenimas, sutinka ir savo mylimąją, iš karto pajunta kažką įvykus: patinka toji mergina. Bet pasakotojas staiga nukreipia dėmesį nuo moters, žmonos, su kuria yra išgyvenęs daug metų: „Ne apie ją aš noriu kalbėti: aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą, kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, kuris ir dabar labai dažnai dar nerimą mano širdyje gimdo…“

Koks tas vienas atsitikimas? Tai susitikimas su vagimi, kuris įsilaužęs naktį nori pavogti arklį, berno pasididžiavimą. Žmogus akimirksniu apsisprendžia ginti save ir savo turtą, užmuša vagį. Ne iš karto suvokia, ką padaręs,bet sąžinė ilgai lieka nerami („ilgai tasai žmogus mano akyse stovėjo“). Nerimą Biliūnas išreiškia savitu palyginimu: „kaip koks kirminas krūtinę man ėdė“. Ieškodamas nusiraminimo žmogus pasisako kunigui, žmonai, artimesniems kaimynams, yra suprantamas, guodžiamas, bet ramybės neranda, klausia savęs: „Gal geriau būčiau padaręs, jeigu atvirai valdžiai būčiau prisipažinęs, teismo rankosna atsidavęs“. Biliūnas leidžia žmogui teisintis: o kam bus geriau – išveš, uždarys į kalėjimą, kuris „juk nepataiso žmonių“. Bet sąžinė vis vien nerami.

Biliūnas pirmasis lietuvių literatūroje kalba apie sąžinę – svarbiausią žmogaus teisėją. Atimti kito gyvybę, net ginantis nuo vagies, yra labai sunkus nusikaltimas. Kad ir prieš savo valią nužudęs žmogų, veikėjas neatgauna ramybės: „O dėl to ir dabar dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tai Visagalis…“

IŠTRAUKOS ANALIZĖ .Detaliau nagrinėjama nuo ž. „Tat buvo po mano piršlybų“ iki „… atsitikimas ramumo neduoda“.

Pavadinimas

Pavadinimu „Vagis“ norima lyg pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas), tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė – dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas, dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi.

Teksto vieta ir situacija

Novelės vidurys.

Grįžęs iš savo paties piršlybų, žmogus, pajutęs nerimą, išėjo pažiūrėti gyvulių. Pamatęs svetimą žmogų išvedant mylimą arklį, trenkė su kūle ir užmušė vagį. Atsitokėjęs numirėlį nuvežė toliau nuo namų, išvertė jį pagriovin ir niekam nematant grįžo namo. Kitąryt atradę vagį bei supratę, ką jis padaręs, kaimo žmonės ir policija žmogžudžio labai ir neieškojo, tačiau pačiam šio įvykio kaltininkui dvasinė ramybė dingo visam gyvenimui.

Tema

Žmogaus, užmušusio arkliavagį, dvasinis gyvenimo kelias. Tai istorija, kurios prasmė užkoduota žmogaus veiksme, įvykių grandinėje. (Ši tema būdinga J. Biliūno kūrybai: „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“. Akcentuojama žmogaus dvasinė būsena iki nusikaltimo ir p o.)

Problema

Ar žmogus moraliai atsakingas už savo veiksmus, gyvenimą?

Kompozicija

Kūrinio ištraukoje išryškėja penki prasminiai teksto vienetai. Jų skirstymas atitinka veiksmo evoliuciją – linijinį laiką. Išorinis bei vidinis žmogaus veiksmas
pagrįstas priežasties ir pasekmės ryšiais:

1. Žmogaus būsena iki nusikaltimo;

2. Vaizdas atsikėlus;

3. Arkliavagio nužudymas;

4. Žmogaus veiksmai ir dvasiniai išgyvenimai po nusikaltimo;

a) arkliavagio apieškojimas;

b) lavono atsikratymas;

5. Žmogžudystės įvertinimas:

a) aplinkinių žmonių;

b) paties savęs.

Laikas

Pasakotojo gyvenimo istorija susijusi su objektyvia tikrove, nulemta tam tikro įvykio – susitikimo su arkliavagiu.

Susitikimo laikas -vėlus žiemos vakaras, šviesi naktis. Tačiau tekste nėra smulkaus to laiko aprašymo, jo detalės („mėnesiena“, „tyla aplinkui“, „traškėjo nuo šalčio tvoros“ ir kt.) atlieka pagalbinį vaidmenį.

Tekste ryškėja biografinis pasakotojo laikas, kuriame nėra sąstingio, jis nuolat einantis į priekį. Ištraukos pradžioje prisimenama jaunystė, grįžimas iš savo paties piršlybų, vėliau dramatiškas susitikimas su vagimi, o pabaigoje – sąžinės graužaties ir nerimo kupina senatvė. Gyvenimo istorija vertinama iš dabarties laiko pozicijų, tačiau svarbesnė yra praeitis, atskleidžiama retrospektyviniame plane. (Toks požiūris į praeitį būdingas lyrinei prozai). Žmogaus praeitis sąlygoja ne tik jo dabartį, bet susijusi ir su ateities perspektyvomis. Taigi svarbiausias ištraukos laikas- sąžinės graužimas visą likusį gyvenimą.

Erdvė

Ištraukoje minima įprasta realistinėje prozoje kaimo erdvė: namas, gurbas. Užmuštas nusikaltėlis vežamas kuo toliau nuo namų, t. y. 10 varstų ( 1 varstas – 1,067 km), ir išverčiamas pagriovin. Tuo būdu jam atimama galimybė būti saugioje, sukultūrintoje, civilizuotoje aplinkoje, nes jis pažeidė žmogaus sąmonės, žmonijos kultūros raidos dėsnius, nepakluso visuomeniškumo (santarvės) idėjai. Tą akivaizdžiai patvirtina ir ant veido uždėtas apynasris.

Sava ir svetima erdvė: Jokūbui sava erdvė padeda išgelbėti arklį, vagiui svetima erdvė pražūtinga.

Pasakotojo mintyse savas sodžius supriešinamas su svetima erdve (kalėjimas, katorga), kuri šiurpina, gąsdina žmogų.

Pasakotojas

Jis susitapatinęs su pagrindiniu novelės veikėju. Pasakotojo gyvenimo istorija, dvasinė evoliucija atskleidžiama dviem planais: fiziniu ir psichologini u, pastarasis svarbesnis, dominuojantis.

Fizinis planas

(Įvykiai) Psichologinis planas

(Jausmai)

1.Kasdieniai ūkio darbai grįžus vakare iš piršlybų. Ėjimas gulti.

Negalėjimas užmigti, nerimas (nors sąmonė tvirtino nesant jokio pagrindo: „žinojaus gerai gurbų duris užrakinęs“).

2.Pamatytas vaizdas (atidarytos durys) atsikėlus, išgirstas kumelio prunkštimas, geležinių pančių nuėmimas.

Drebėjimas iš išgąsčio ir iš džiaugsmo, kad spėjo ateiti, nes mylėjo kumelį, didžiavosi juo (kumelio aprašymas). Prisiminimai apie arklio nenorą eiti gurban, dvejonės dėl tolimesnių veiksmų.

3.Spontaniškas vagies užpuolimas („pamačiau… kūlę“, „akies mirksniu prišokau“, „nusitvėriau“, „laukiu“, „kaip daviau kūle“).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2886 žodžiai iš 9502 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.