Lietuvių religija pagonybės laikais
5 (100%) 1 vote

Lietuvių religija pagonybės laikais

Lietuviai, kaip ir visos tautos, turėjo savo dvasinę ir materialinę kultūrą. Dvasinė kultūra – tai visuomenės sukurtų dvasinių vertybių visuma tam tikru visuomenės raidos tarpsniu, o materialinė kultūra – materialinių vertybių visuma. Dvasinei kultūrai priklauso tikyba ir papročiai. Lietuviai buvo pagonys, tikėjo, kad žmogaus dvasia (siela), kūnui mirus, niekur neiškeliaujanti, o gyvenanti nematoma ir bendraujanti su gyvaisiais, kad dvasiai reikią tų pačių daiktų, kuriuos turėjo jos savininkas žemėje. Todėl mirusiems būdavo įdedamos įkapės : įrankių, ginklų, rūbų, papuošalų, net maisto, kartu su raiteliu užkasamas žirgas. Tikėta dvasių bendravimu su gyvaisiais, todėl buvo keliamos šermenys, o vėliau mirusieji prisimenami įvairiomis progomis, ypač per šeimų susibūrimo šventes.

Pagoniškosios religijos istorijos tyrinėjimas pastaruoju metu atgimė neokomparatyvizmo laiku. Tam metodui formuotis padėjo suaktyvėję etnosociologijos, kultūros ir lingvistikos tyrinėjimai, struktūralistinės mokslo metodologijos bei semantikos panaudojimas religijotyros problemoms aiškinti.

Baltų ir slavų religijotyrai pagal neokomparatyvistinį metodą sudarė pagrindus ir nustatė gaires tarybiniai mokslininkai: V. Ivanovas, V. Toporovas, S. Tokarevas bei užsienio – amerikiečiai R. Džakobsenas, E. Hange, prancūzas Ž. Dumezilas.

Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu – totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu – animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia zoomorfinio, vėliau ir antropomorfinio pavidalo moteriškosioms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.

Archeologų randamos įkapės labai daug pasako apie senovinę materialinę kultūrą. Aptinkama taip pat nemažai degintinių kapų. Mat mirusiųjų deginimas jau XIII a. pr. Kr. Buvo labai išplitęs Vidurio Europoje. Iš rytų Vokietijos, iš Lenkijos šis paprotys atėjo į Prūsus bei kitus baltų kraštus. Nuo V a. iki krikščionybės priėmimo XIV a. jo laikėsi ir lietuviai, labiausiai rytinėje Lietuvoje, kur degintinių kapų randama daugiausia.

Senovės lietuvių religija pagonybė formavosi daug šimtmečių. Jai darė įtakos gamta, klimatas ir ekonominės gyvenimo sąlygos. Pagonys tikėjo, kad javų derlių, gyvulių auginimo, apskritai visų darbų sėkmę ir žmonių sveikatą lemia dangaus šviesuliai saulė ir mėnulis ir gamtos jėgos, labiausiai perkūnas. Dievinamos gamtos buvo bijoma, jai buvo meldžiamasi. Gamtos jėgų garbinimas būdingas pradinėms pagonybės stadijoms.

Moteriškosios dievybės, atsiradusios ir besiplėtodamos matriarchato laikais per ilgus tūkstantmečius, patriarchate neteko pagrindinės savo reikšmės, nes jas sparčiai keitė vyriškieji dievai. Tačiau senosios deivės, tarp jų ir laumės, savo archaiškus bruožus išlaikė mitinėje tautosakoje, ritualinėse apeigose ir liaudies mene. Marksizmo klasikai nurodo, kad įvairūs antstato ideologiniai reiškiniai, turintys santykinį savarankiškumą, pakitus juos susikūrusiai naujai bazei, gali dar ilgai išlikti žmonių sąmonėje. F. Engelsas rašė ,,Religija, kartą atsiradusi, visuomet išlaiko tam tikrą vaizdinių atsargą, paveldėtą iš ankstesnių laikų, nes aplamai visose ideologijos srityse tradicija yra didi konservatyvi jėga”.

Moteriškų deivių lietuvių mitologijoje gana daug. Tačiau žinios apie jas labai lakoniškos, fragmentiškos, jų vardai iškreipti. Atsižvelgdami į tai, kad krikščionybė moterų deivių nepripažino, krikščionių autoriai, rašiusieji apie lietuvių pagoniškąją religiją, deives siekė vadinti vyriškai, t.y. dievais.

Arcgeologijos šaltiniai apie deives taip pat negausūs. Narvos kultūros sluoksniuose aptikta medinių, gintarinių statulų, apie kurių lytį kol kas sunku ką nors pasakyti. Greičiausiai jos buvo deivės, dar nemažai turinčios savo pirminio pavidalo – paukščio bruožų. Daugumos tyrinėtojų nuomone, šie seniausi žmonijos kultūros vaizduojamojo meno kūriniai – ankstesnės religijos stadios paminklai.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio davėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias ir t.t. Kita vertus, buvo deivių, nešančių visokias blogybes, ligas, mirtį, nelaimes, nesantaiką ir t.t. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos naikintojos. Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo sritimis.

Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais, ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi
gąsdinanti, pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 834 žodžiai iš 2583 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.