Lietuvių tapyba 1900 – 1919 metais
5 (100%) 1 vote

Lietuvių tapyba 1900 – 1919 metais

TURINYS

Įvadas…………………………………………………………………………………………………..3

1. Lietuvių meno dailės – tapybos aspektai………………………………………………………………..4

2. Lietuvių tapybos raidos bruožai XX amžiaus pradžioje……………………………………5

2.1. Istorinės tapybos raidos sąlygos…………………………………………………………..5

2.2 Estetinės pažiūros………………………………………………………………………….7

2.3. Realistinė tapyba Lietuvoje……………………………………………………………….8

2.4. Neoromantinė lietuvių kūryba……………………………………………………….…..10

3. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos bruožai…………………………………………..11

3.1. Biografiniai duomenys ……………………………………………………………………………………11

3.2. M.K.Čiurlionio tapybos bruožai………………………………………………………………………..13

Išvados……………………………………………………………………………………………………15

Panaudotos literatūros sąrašas……………………………………………….…………………………….16

ĮVADAS

Šiuo savo darbu norėčiau apžvelgti turtingos XX amžiaus pradžios lietuvių meno – tapybos raidą.

Taigi pasirinktas konkretesnis šio amžiaus laikotarpis – 1900-1919 metai, kuris reikšmingas šiandieninei mūsų tapybos istorijai. Todėl pasistengsiu aptarti, mano manymu, kelis svarbiausius šio laikotarpio kultūros momentus: vaizduojamojo meno, tapybos veiklą.

Bus apžvelgta to meto lietuvių tapybos raida, naujų meno krypčių, tokių kaip realizmas, estetizmas ir neoromantizmas, vyravusių Vakarų Europoje, įtaka Lietuvos tapytojams. Taip pat lietuvių tautos dailės genijaus Mykalojaus Konstantino Čiurlionio unikalios kūrybos, taip sužavėjusios pasaulį, pagrindinius bruožus.

Taigi toks ir būtų šio mano darbo tikslas.

1. LIETUVIŲ MENO DAILĖS – TAPYBOS ASPEKTAI

Suspindęs švyturys buvo ilgai lauktas ir tautos viltimis jam kelias nutiestas. Po tamsios lietuviškos spaudos draudimo nakties, 1904 metų balandžio 29 dieną atgavus teisę leisti ir vartoti lotyniškus rašmenis, kaip grybai po lietaus kilo naujos spaustuvės, kūrėsi redakcijos. Lietuviški knygynai tapo švietimo ir kultūros židiniais. Po suaižėjusios carizmo priespaudos žiebėsi nacionalinio savarankiškumo viltys, prasidėjo savojo identiteto paieškos. 1905 metų Rusijos revoliucija, Didysis Vilniaus Seimas kėlė kūrybines nuotaikas, kurias pajuto Lietuvoje buvę ir po kitas šalis siekti mokslų pasklidę dailininkai. 1904 metais Krokuvoje įkūrus „Rūtos“ draugiją, joje būrėsi ir menininkai. Iš ten Petras Rimša nusiuntė straipsnį į „Vilniaus žinias“, ragindamas burti lietuvių dailės draugiją, surengti parodą. Šiai minčiai iškart pritarė tuomet Paryžiuje gyvenęs Antanas Žmuidzinavičius, idėją rėmė dailininkas Antanas Jaroševičius, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Rengimo komitetui sutiko vadovauti Jonas Basanavičius, įsitraukė tokie šviesuoliai kaip broliai – inžinierius Petras, advokatas Jonas, gydytojas Antanas – Vileišiai. Prašant prisidėti kūriniais arba aukomis buvo išsiųsti kvietimai visuomenei ir dailininkams, kurių adresus pavyko surinkti. Be to, raginimas dalyvauti sumanytame reikale pateko į didžiausius užsienio laikraščius. Į Vilnių parodos komitetui pradėti siųsti kūriniai, iš kaimų plaukė tautodailės darbai. Dailininkai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Žmuidzinavičius, kiek vėliau ir Petras Rimša pasinėrė į rengimo darbus. Išaušo 1907 metų sausio 9-oji (pagal senąjį kalendorių – 1906 12 27), ir pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje, Vileišių rūmuose, buvo atidaryta.

2. LIETUVIŲ TAPYBOS BRUOŽAI XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

Nuo XX amžiaus pradžios, augant lietuvių tautos socialinio bei nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, visų menų sričių kūrėjams, taip pat ir tapytojams, iškilo uždavinys suformuoti naują, su krašto kultūrinias poreikiais artimai susijusį bei savitą meną. Taigi amžiaus pradžioje savo veiklą pradėjo nauja Lietuvos meninikų karta, pasiryžusi realizuoti šį uždavinį.

Lietuvių dailininkai, kurių dauguma buvo kilę iš valstietijos, paveikti visuomeninių sąjūdžių, ėmėsi puoselėti naujuosius meno siekius ir idealus. Kurdami peizažus ir portretus, komponuodami fantastinius simbolinių potekscių vaizdus, jie reiškė savo mintis, lyrines nuotaikas. Tuo pat metu Lietuvoje ėmė kurtis įvairiataučių bei pačių lietuvių suburtos kultūrinės organizacijos. Šios organizacijos ne tik rengė dailės parodas, spektaklius, koncertus ir kitas viešo meno funkcionavimo formas, bet ir moraliai bei materialiai rėmė kūrybinę veiklą. Į meno plėtotės procesus aktyviai įsijungė ir periodika. Svarstydama ir vertindama meno kūrinius, meninio gyvenimo įvykius, spauda atkreipdavo į juos plačiosios visuomenės dėmesį, iš dalies koreguodavo jų raidą. Taip prasidėjo platus kultūros bei meno sąjūdis, glaudžiai susijęs su lietuvių tautos nacionaliniu
išsivaduojamuoju sąjudžiu, siekiąs realizuoti jo idejas.

2.1 ISTORINĖS TAPYBOS RAIDOS SĄLYGOS

1904 metų caro vyriausybės panaikintas lietuviškosios spaudos draudimas – labai svarbus lietuvių tautai laimėjimas, kurį atnešė revoliucinio ir nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio pakilimas. Šis įvykis turėjo labai didelę reišmę tolesnei lietuvių kultūros plėtotei: pradėjo eiti legalūs lietuvių laikraščiai ir žurnalai, susikūrė įvairios visuomeninės ir kultūrinės organizacijos, steigėsi lietuviškosios mokyklos, teatro megėjų kuopelės, chorai, buvo rengiami lietuviški spektakliai bei koncertai. Išsivaduojamasis sąjūdis įgavo ypač platų užmojį, apėmė įvairias visuomenės gyvenimo sritis, kutūros ir meno šakas, jo idėjos ir siekiai stiprino pažangias augančios nacionalinės kultūros bei meno tendencijas (o ypač patriotizmo idėjas ir siekiai).

Naujas reiškinys XX amžiaus pradžioje Lietuvos kultūriniame gyvenime – menininkų organizacijų atsiradimas ir jų veikla. Sekdami peterburgo, Maskvos ir kitų miestų dailininkais, Lietuvos dailininkai bei kiti kultūros darbuotojai steigė įvairias draugijas, sąjungas, būrelius. Vilniaus dailės pramoninis būrelis (1901-1904), Lietuvių dailės draugija (1908-1914) ir kitos organizacijos rėmė ir skatino kūrybinę veiklą, rengė parodas, spektaklius, koncertus, populiarino meno kūrinius, prusino visuomenę. Lietuvoje įvairių tautybių dailininkai, kaip ir kiti inteligentai, XX amžiaus pradžioje stengėsi susidaryti palankesnes kūrybos ir veiklos sąlygas, dalyvauti viešajame kultūriniame gyvenime. Tokį nacionalinį atsiribojimą lėmė to meto istorinė situacija. Tačiau tos organizacijos nebuvo izoliuotos viena nuo kitos, o priešingai, kiek tik galėdamos bendradarbiavo.

XX amžaiaus pradžios lietuvių dailės plėtotei ypač reikšminga buvo naujosios jaunųjų lietuvių dailininkų kartos kūrybinė ir visuomeninė veikla. Tuos dailininkus, kurių dauguma buvo kilę iš kaimo, socialiniai ir dvasiniai ryšiai, glaudžiai siejo su tuo visuomenės sluoksniu, kuris XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje reiškėsi kaip svarbiausioji augančio lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio jėga. Jie gerai suvokė, kad lietuvių nacionalinio meno raidą varžo daugiau negu šimtmetį viešpataujanti carizmo priespauda, kad lietuvių meno nacionalinį savitumą slopina tam tikruose visuomenės sluoksniuose (dvarininkų, dvasininkų, miestiečių) paplitusios lenkų kultūros tradicijos, ir todėl pirmiausia užsibrėžė tikslą plėtoti lietuvių kultūra bei meną, kad kultūra būtų lygiateisė su kitų tautų kultūromis. Tačiau sąlygos tuos siekius realizuoti atsirado tik po 1905 metų revoliucijos.

1906 metų pabaigoje – 1907 metų pradžioje Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje buvo eksponuojami sąmoningai stojusių į nacionalinės kultūros bei meno ugdymo darbą dailininkų kūriniai. Tai: M. K. Čiurlionio, A. Jaroševičiaus, P. Kalpoko, P. Rimšos, K. Sklėriaus, A. Žmuidžinavičiaus ir kitų darbai.siekiant pabrėžti savo dvasinį ryšį su liaudimi, buvo nuspresta ekspozicijose parodyti ir lietuvių liaudies meną: audinius, juostas, prijuostes, medžio drožinius. Toks liaudies meno demonstravimas kartu su dailininkų profesionalų darbais vėliau tapo visų amžiaus pradžios lietuvių dailės parodų tradicija, kuri turėjo programinę reikšmę.

1907 metais buvo įkurta Lietuvių dailės draugija – visuomeninė-kultūrinė organizacija, kuri vienijo ne tik dailininkus, bet ir jų veiklai pritariančius visuomenės narius. Iki Pirmojo pasaulinio karo LDD buvo svarbus organizacinis lietuvių meninio gyvenimo centras. Lietuvių dailininkai, kurių dauguma mokėsi arba dirbo įvairiuose Rusijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių miestuose, gaudavo iš jos materialinę paramą, paskatinimų kurti. LDD ypač rūpinosi kasmetinių dailės parodų organizavimu. 1907-1904 metais įvyko 8 lietuvių dailės parodos (įskaitant ir pirmają). Visos tos parodos skatino lietuvių dailininkų kūrybinę veiklą, demonstravo jų laimėjimus, įjungė juos į bendruosius nacionalinės kultūros plėtotės procesus.

2.2. ESTETINĖS PAŽIŪROS

Aktyvėjant dailininkų veiklai, iškilo įvairių teorinių bei praktinių dailės plėtotės problėmų. Tačiau XX amžiaus pradžios Lietuvoje dar nebuvo rimtesnės dailėtyros, niekas negvildeno meno problemų specialiose studijuose ar monografinjuose. Įvairius meno gyvenimo klausimus paliesdavo tik periodinė spauda.

XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių spaudoje daugiausia diskutuota dėl lietuvių dailės tradicijų ir jos tolesnės ateities. Nors Lietuvoje buvo daug įvairių epochų architektūros ir dailės paminklų, lietuvių dailininkams teko iš naujo pradėti lietuvių profesinės dailės kūrimo darbą. Ankstesnių epochų dailės tradicijomis jie nelabai galėjo remtis, nes dėl sustiprėjusios carizmo priespaudos XIX amžiaus antrojoje pusėje tos tradicijos beveik sunyko. Be to daugumai dailininkų teko įsijungti į kitų tautų (rusų, lenkų, prancūžų) meno gyvenimą, kadangi gimtajame krašte jie tiesiog negalėdavo rasti sau darbo bei neturėdavo galimybių viešai demonstruoti savo darbus. Taip nuo gimtųjų tradicijų nutolę buvo ne vienas Lietuvos dailininkų. Kita vertus, kadangi praeities dailė buvo kuriama
dvarininkų užsakymais, o didesnioji dalis dvasininkijos ir bajorijos buvo sulenkėjusi, tad lietuvių dailės didelės įtakos turėjo lenkų kultūros įtaka. Tuo tarpu dailininkų kartai, išaugusiai kovų už nacionalinės kultūros autonomiją epochoje, reikėjo kitų kūrybos stimulų, savų tradicijų. Todėl ji ir ieškojo savo prigimčiai bei siekiams artimesnių meno pagrindų.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1508 žodžiai iš 4550 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.