Lietuvių tautos identiteto išlikimo problema besivienijančioje europoje
5 (100%) 1 vote

Lietuvių tautos identiteto išlikimo problema besivienijančioje europoje

Planas

Įvadas

I. Tautinis identitetas ir tauta

II. Lietuvių tautos naikinimo politika iki XX amžiaus

III. Lietuvos “tautinės dvasios” sunkumai nuo 1918 m. iki 1940 m.

IV. Ar įmanoma išsaugoti lietuvių tautinį identitetą integruojantis į ES?

V. Tautinio išlikimo perspektyva

Išvados

Išnašos

Naudotos literatūros sąrašas

Įvadas

Europa šiandien vienijasi. Europos Sąjunga ar buvusi Europos bendrija yra darinys, kokio mūsų kontinente iki šiol nebuvo. Rodos, dar Vakarų Europos šalys nebuvo tokios solidarios ir taip suinteresuotos viena kitos gerove. Tikriausiai Europos vienijimasis dar niekada nebuvo toks viešas. Besivienijanti Europa kyla ten, kur praėjusiame šimtmetyje praūžė du pasauliniai karai. Karai beprecedentiniai savo griaunamąja galia sunaikino įvairių tautų kultūrinius palikimus, urbanistinius statinius, ekonomiką, sudarkė žmonių likimus, supriešino tos pačios tautos žmones. Tačiau nuolatinis žmonijos vystymasis verčia ieškoti išeities taškų iš susidariusių negatyvių istorinių pasekmių.

Šiuo metu Europos Sąjungos valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, “informacinės visuomenės” atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti europinė rinka, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis kelia nerimą dėl atsiradusios tautų “identiteto krizės”. Dabartinėje Europoje tautinio identiteto klausimas iškyla į pirmą vietą tarp reikšmingiausių problemų, ypač kalbant apie postkomunistinę erdvę – Vidurio ir Rytų Europą, kur sugriuvus sovietinei sistemai galingu srautu prasiveržė tautiniai interesai. Jeigu toks spartus pasaulio žmonijos vystymasis pakeis dabar vyraujančius tautų identitetus ar jų tvarką, tuomet nacionalizmo epocha gali virsti kosmopolitizmo ar internacionalizmo laikmečiu. Lietuvių tautos dvasinio identiteto išsaugojimas tai pat – ne išimtis.

Šiame referate bus trumpai bandoma paaiškinti tautinio identiteto sampratą, apžvelgiama lietuvių tautinė savimonė skirtingais Lietuvos valstybės istoriniais laikmečiais, taip pat Lietuvos perspektyvos integruojantis į Europos Sąjungą, besivienijančios Europos pokyčiai, tikimybė ir galimi padariniai lietuvių tautos identiteto išlikimui.

I. Tautinis identitetas ir tauta

Atsirandant Europinėms valstybėms įvairiai buvo bandoma aiškinti skirtingų tautų tautiniai ypatumai. Šie skirtumai siejami su genetiškai nulemtomis charakteristikomis, antropologinėmis bei fizinėmis žmonių ypatybėmis, geografinėmis, ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis istoriškai susiklosčiusiomis gyvenimo sąlygomis. Tautiniai ypatumai nėra amžini ir absoliutūs – jie kinta istorijos bėgyje.

Svarbus tautinis bruožas – psichinės sandaros bendrumas, pasireiškiantis per bendrą kultūrą, kuris dažnai įvardijamas kaip nacionalinis charakteris. Nacionalinis charakteris pasireiškia ne per atskirą individą, bet per grupę žmonių, t.y. tautą. Tautinio charakterio pastovumas, nepaisantis socialinės aplinkos pasikeitimų, yra sąlygojamas inercijos, kuri atsiranda iš kartos į kartą perduodant tradicijas, papročius, istorinį bei kultūrinį palikimą. “Tautinis identiškumas turi remtis simboliais. Santykis tarp individų ir specialių kultūros elementų, simbolių, yra pagrindinis kolektyvinės identiškumo sistemos bruožas … Be krašto ir kalbos simbolių, bendrosios identiškumo sistemos sudedamosios dalys dar yra muzika, šokiai bei herojai. Tarp to, kas sudaro sistemą iš identiškumo simbolių, racionalumo prasme nėra jokio loginio ryšio. Jų reikšmės suformuoja tam tikrą kompleksą, kuris yra svarbus su juo susijusiems žmonėms. Reikšmės pavirsta ir savo įvaizdžiu, ir taip būdavo nuolatos”[1].

Labai reikšminga tautos egzistavimo ir tobulėjimo dalis yra tautinė savimonė. Tautų savimonės formavimosi procesas susijęs su tautų lyginimu “mes – jie”. Tautinis identitetas – tai savojo “aš” priskyrimas, sutapatinamas su tam tikra grupe. Individo tautinė savimonė remiasi objektyviu individų bendrumu, ir ši savimonė reiškiasi per kultūrą. Tik galėdami dalyvauti bendrijos gyvenime kaip tikri jos nariai, individai įgyja konkrečios bendruomenės savimonę. Tautinis identitetas yra vienas svarbiausių veiksnių, vienijančių individus į grupes. Šis identitetas formuojasi įtakojamas dviejų veiksnių: tautos įvaizdžio, apie kurį susidarė kitos etninės grupės, bei istorinė tautos patirtis.

Tauta iš esmės yra istorinė kategorija, ji yra žmonių bendruomenė, kurią jungia politinės ir ekonominės gyvenimo sąlygos, vienodi papročiai, tradicijos, dažnai tikėjimas. Tautos būtis neapibrėžiama nei rase, nei kalba, nei religija, nei teritorija, nei valstybiniu suverenitetu, nors visos šios savybės yra daugiau ar mažiau svarbios tautos būčiai. Teisiausiais reikia laikyti tuos, kurie pagrindiniu tautos bruožu laiko iš amžių glūdumos einantį istorinio likimo bendrumą. Istorinio bendrumo suvokimas tautoje yra tautinė sąmonė. Tautinė sąmonė, jos gimimas kartu su tautos gimimu skendi vieningos ir nepakartojamos tautos istorijos gelmėse. Istorinės tautos yra sudėtingos rasių sąveikos padarinys. Pati rasė yra gamtinis biologinis, bet ne istorinis faktorius, kuris veikia istorinėse
struktūrose ir atlieka apibrėžiantį vaidmenį susidarant šioms struktūroms. Tarp biologinės rasės ir tautybės yra daug tarpinių pakopų, kurios veikia viena kitą. Tauta yra ta hierarchinė pakopa, kurioje labiausiai išreikštas istorinio likimo bendrumas.

II. Lietuvių tautos naikinimo politika iki XX amžiaus

Lietuvių tautos identiteto išlikimo problema istorijos sukūryje rašytiniuose metraščiuose siekia beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus “galinga” ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti”. Tai buvo baisi mūsų tautos naikinimo pradžia. Šių įvykių raidos programa buvo parengta “už mūsų nugaros”, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta.

Vėliau, nuo XVI a., vyko nesibaigianti agresija prie Baltijos. Rusija kartu su kitomis dviem valstybėmis dalijosi ilgaamžę kaimynę – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, o vėliau ir visą ją užgrobė. Jai buvo reikalinga žemė, mokesčiai ir jauni vyrai rekrutams. Ir, žinoma, visai nereikalinga lietuvių tauta. Ją trėmė į Sibirą, uždraudė lietuvių kalbą ir spaudą, rusifikavo kraštą, sunaikino aukštojo mokslo židinį, kliudė lietuvių inteligentijai darbuotis tarp savo tautiečių. Rusijos vyriausybė turėjo sukūrusi visą programą, kaip sunaikinti lietuvių tautos identitetą.

Po 1863 – 1864 m. sukilimo caro vyriausybė sustiprino tautinę priespaudą. 1864 m. M. Muravjovas lietuviškiems raštams vietoj tradicinio lotyniško raidyno įvedė kirilicą. 1872 m. buvo uždrausta leisti lietuvišką spaudą gotiškuoju raidynu. Tuo metu tautinė priespauda Lietuvoje buvo dvejopa. Pirma, lietuvių tauta buvo polonizuojama, antra – rusinama per prievarta. Caro administracija į Lietuvą kėlė rusų kolonistus, stengėsi, kad katalikų žemės atitektų stačiatikiams.

Caro valdžia ėmė labiau persekioti katalikų bažnyčią. Panaudodama visą galią, ji siekė Lietuvą sustačiatikinti bei surusinti. Žemaičių vyskupijoje 1832 – 1993 m. buvo uždaryti 46 vienuolynai. Matydamas, jog bažnyčia yra lietuvių religinio bei tautinio atsparumo centrai, caras pradėjo jas uždarinėti.

Katalikų bažnyčia aktyviai reiškėsi švietimo stityje. M. Valančius rūpinosi parapinių mokyklų steigimu Žemaičių vyskupijoje. Tačiau 1864 m. caro valdžia jas uždraudė. Buvo steigiamos valstybinės mokyklos, kuriose rusai mokytojai stengėsi nutautinti lietuvių jaunuomenę. Vyskupui M. Valančiui paraginus, kūrėsi slaptos mokyklos parapijose, dvaruose, kaimuose. Samdomas mokytojas – daraktorius, mokė lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti, Lietuvos istorijos. Nepaisydamos visų draudimų, bausmių, slaptos mokyklos veikė iki 1905 m.

Lietuvių inteligentija ėmė organizuoti draudžiamosios spaudos leidimą užsienyje. Daugiausia nelegalių lietuviškų leidinių buvo spausdinama Mažosios Lietuvos (esančios vokiečių valdžioje) spaustuvėse Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose, Priekulėje, Klaipėdoje. Iš ten spaudą organizuotai gabeno knygnešiai, kuriems teko sunkiomis sąlygomis pereiti sieną. Inteligentija suvokdama tautinio identiteto išlikimo svarbą, pradėjo kurti spaudos platinimo draugijas kaip Atgajos, Garšvių bendrovė, Artojų. Caro valdžia knygnešius persekiojo, kalino, trėmė.

Tautinį atgimimą skatino ir lietuvių klojimo teatras – lietuviškieji vakarai. Nuo 1892 m. legalūs lietuviški spektakliai buvo vaidinami Peterburge, kiek vėliau Mintaujoje, Rygoje, Liepojoje. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje įvyko pirmasis legalus lietuviškas spektaklis: mėgėjai suvaidino A. Vilkutaičio-Keturakio komediją “Amerika pirtyje”.

Nuo XIX a. devintojo dešimtmečio pradžios kovoje dėl tautinės priespaudos pastebimas nemažas kokybinis šuolis. 1882 m. susiformavo daugiausia iš liberalių ir klerikalinių pažiūrų inteligentų, kilusių iš valstiečių ir dvarininkų, politinė grupuotė – aušrininkai, kurie veikė iki 1886 m. Jie siekė sukurti Rusijoje ir Prūsijoje legalią lietuvišką periodinę spaudą. Į šią grupuotę įėjo J. Basanavičius, P. Vileišis, J. Šliūpas, J. Spudulis ir kt. Aušrininkai savo leidžiamuose laikraščiuose reiškė nepasitenkinimą carine priespauda, reikalavo teisių lietuvių kalbai ir kultūrai, gvildeno liaudies švietimo rūpesčius. “Aušra” propagavo tautinį sąmoningumą, pasisakė prieš prievartinę asimiliaciją, polonizaciją. “Aušra” ugdė supratimą, jog lietuviai ir Lietuva yra viena tauta, vienas kraštas. “Aušra” lietuvių tautinį sąjūdį bei tautinį atgimimą išjudino iš naujo. Tik jo socialinis pagrindas buvo kitoks negu iki 1863 m., – grynai liaudiškas, valstietiškas. Dalis istorikų ligi šiol “Aušros” pasirodymą laiko tikrojo lietuvių atgimimo pradžia.

Kita varpininkų politinė grupė, kuriai priklausė V. Kudirka, kritikavo caro valdžios tautinio engimo politiką, reikalavo lygių teisių lietuviams su kitais Rusijos imperijos piliečiais, smerkė lietubių nutautinimą. Varpininkai realiai žiūrėjo į visuomenės gyvenimą, daugiau dėmesio skyrė vidiniam tautos stiprinimui, stengėsi kelti švietimo bei ūkio lygį.
varpininkų tikslas – budinti tautą. 1902 m. suvažiavime varpininkai pasivadino Lietuvių demokratų partija.

XIX a. pabaigoje tautinio atgimimo idėjas pradėjo suprasti vis daugiau lietuvių. Tautinis sąjūdis tapo masinis. Tada jis suskilo į kelias socialines-idėjines grupuotes ir sroves. Jos kūrė savus politinių – valstybinių programų metmenis, ieškojo kelių valstybingumui atkurti.

“Rusų karine jėga primesta nelaisvė, sukėlusi aiškų lietuvių pasipriešinimą (S.Daukantas yra naujųjų laikų Lietuvos idėjos tikrasis autorius, M.Valančius – pirmas tos Lietuvos visuomenininkas), padėjo atriboti ir nuo lenkiškos kultūros besąlygiškos įtakos ir sustabdyti galutinį lietuvių nutautėjimą. Sukilimai prieš rusus vyko dar iš esmės po lenkų vėliavomis, tačiau dvasinis gyvenimas jau orientavosi į lietuvių savarankiškumą, iš kurio – jau tiesus kelias į politinį savarankiškumą ir tautą”[2].

Tuo pačiu metu Mažojoje Lietuvoje vyko kitos lietuvių tautos dalies dvasinis naikinimas – germanizacija. XIII Kryžiuočių ordinui duotas nurodymas sunaikinti prūsus buvo įvykdytas. Žiūrint iš šių dienų atstumo atrodo, kad Vakarų Europa ir Rytų Europa mūsų tautos likimo atžvilgiu buvo labai vieningos. Tačiau lietuvių tauta iškopė iki 1815 m. Vienos kongrese sukurtos to meto politinės Europos ir 1918 m. net sukūrė naujovišką valstybę.

Atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo taip pasinerta į savo vidaus politinį, kultūrinį ir ūkinį gyvenimą, kad net nemanyta, nepastebėta, jog didžiosios Europos valstybės neužmiršo nei XIII a. grobikiškų užmojų, nei Lietuvos bei Lenkijos valstybės pasidalijimų, nei Vienos kongrese numatyto tautų teisių paskirstymo. Pasirodė, kad ne visoms tautoms leista turėti savo valstybę, garantuoti jo integralumą. Lietuvos valstybė tapo įsimintinu tarptautinio nihilizmo pavyzdžiu. Jos integralumą per 22 metus šešis kartus pažeidė ekspansionistines programas puoselėjusios Rusija, Lenkija, Vokietija. Tai buvo valstybės, kurių vyriausybių veiklos programos numatė žmonių, tautų ar kitų valstybių sunaikinimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1835 žodžiai iš 6063 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.