Lietuvių tautosaka
5 (100%) 1 vote

Lietuvių tautosaka

Viskas prasidėjo štai taip…

Pradėsiu nuo kaip ir kada užgimė daina. Archeologų

manymu, bei pirmykštės visuomenės istorikų teigimu buvo ištirta, kad: jau akmens amžiuje protingasis žmogus(homo sapiens) pradėjo kurti meną.Viena iš to meno žanro rūšių ir buvo dainos.Dainos sklido nerašytine forma.Dažnai sakoma,kad tai anoniminė,bevardė kūryba.Dainuojamąją tautosaką kūrė tauta(tai svarbus tautosakos bruožas).Kažkieno galvoje užgimė daina,kitas patobulino ją(pakeitė eilutę,posmą)ir taip sklido daina po kraštą.Kitas svarbus bruožas –tradiciškumas.Tai iš kartos į kartą perduodama kūryba(pvz:.lopšinės:mama dainuoja ją savo vaikui-vaikas savo vaikui).Taip perdainuojant atsiranda keletas variantų,bei pastebimi skirtingo laikmečio atspindžiai Daugelį amžių dainos lydėjo baltų genčių,vėliau lietuvių tautos gyvenimą.Todėl netgi žodžio”daina” kilmė gretinama su latvių kalbos žodžiu”diet”-dainuoti,šokti.Duomenų apie lietuvių dainas randame XVI a. kronikose,o domėtis jomis krašto tyrinėtojai ir keliautojai pradėjo tik XVII-XVIII a.Kylant pavojui šaliai imama žiūrėti į dainas kaip į esminę tautos dvasinio turto dalį,bei šalies prigimties reiškimo būdą.Dėl šios priežasties buvo išleistas pirmasis liaudies dainų rinkinys,Mažojoje Lietuvoje(L.Rėza 1825m.)Tačiau bene svarbiausiais leidinys buvo”Lietuvių kalbos ir literatūros instituto(seniau vadinamo taip) tautosakininkų išleistas leidinys”Lietuvių liaudies dainynas”,kurį sudarė keturi tomai:”Vaikų dainos”(1980),”Karinės-istorinės dainos”(1 tomas1985),”Vestuvinės dainos”(1 tomas1983,2 tomas 1988).Šis leidinys buvo paremtas rankraščiais.Dainos žanras atspindi kiekvieną istorijos tarpsnį,kurį nuspalvina lietuvių kalbos grožis.Todėl daina žavėjosi ne tik poetai,bet ir dailininkai.Štai M.K.Čiurlionis su kolegomis surengęs pirmąją dailės parodą garsiai dainavo lietuvių liaudies dainas,kurios vienijo tautos brolybę.Mūsų dainos nuramindavo,suburdavo,įkvėpdavo stiprybės tautiečius.

Tai pat žinodami,kad lietuvių tauta turi kelias tarmes todėl dainos turi tam tikrą to krašto atspalvį.Taigi vėliau apžvelgsime etnografinias sritis ir susipažinsime su to krašto būdingais bruožais.Be to,dainuojamoji tautosaka yra skirstoma į tam tikras grupes,pagal kurias tautiečiai sutikdavo ir palydėdavo įvairias apeigas,bei šventes.

Etnografinės sritys ir joms būdingi

bruožai

Lietuva-nors ir nedidelė šalis,bet labai įvairi.įvairi netik gamtos grožiu,turtu,bet ir tarmėmis,tautiniais rūbais,stalo tradicijomis ir žinoma,dainomis.

Aukštaičiai:Plačiausiai išsidriekusi ir bene didžiausią plotą užimanti sritis.Dauguma,derlingos lygumos,tačiau ne visur.Čia gausu kalnų kalnelių,ežerų,tai pat vinguriuoja Šventoji,Vyžuona irkt.Aukštaičiai atlapaširdžiai,draugiški,vaišingi,cholerikai.

Šioje žemėje gyvena dainingi žmonės, galbūt todėl čia augo, gyveno daug poetų.Tai A. Baranauskas, K. Binkis, P. Širvys, B.Sruoga ir kt.

Aukštaičių dainos skirstomos į du “klodus”.Vienas iš jų tai-sutartinės,dar vadinamos giesmėmis.Jos stebina savo originaliais priedainiais,disonsais (nesiderinančių muzikos garsų skambesiai),polifonija (daugiabalsė muzika;vienalaikis savarankiškų melodijos linijų jungimas ir plėtojimas), dažnais sinkopiniais (muzikinio kirčio perkėlimas į silpnąją takto vietą)ritmais.Tai pat galime pastebėti,kad dainose esti pakaitinis kartojimas:kūrybingasis dainuoja,o pasyvesni atkartoja.Tai lakoniška,išoriška kūryba,bet kartu ir sielos gelmes “pajungianti”kūryba.

Kitas “klodas”-tai pat daugiabalsės dainos su pritarimu,gyvos.Jas pagyvina nepaprastai aukšti balsai,kuriuos protarpiais nustelbia žemi balsai.Šių dainų žavesys atsiskleidžia dainuojant jas būryje.Pagal šią tradiciją aukštaičiai nuo XX a. rinkdavosi į pulkelius dainuoti.

Dzūkai:dainingiausias Lietuvos kraštas.Neveltui dar vadinamas Dainavos kraštu.Gan dideli tačiau nederlingi smėlynai trukdė vystytis žemės ūkiui.Pagrindinis dzūkų maistas buvo grybai ir uogos.Šitokiu miškų turtu ir gausa nepasižymėjo,nei viena etnografinė sritis.Dzūkai-labai dosnūs,švelnūs,geros širdies,tačiau nelabai praktiški žmonės.Dainos apgaubtos melodingumu,švelnumu.Ryškiausiai iš kitų dainų išsiskiria melodingumu.Iki pat XX a. dainos buvo vienbalsės.Melodijos banguojančios,emocingai turtingos.Šiek tiek melodijos panašios į baltarusių ir kt.kaimynų.Tai lėmė geri santykiai senovėje.Seniau dzūkų krašto žmonės mokėjo šimtą,kai kurie net ir tris šimtus dainų.Tai dar vienas faktas liudijantis,kad tai dainingas kraštas.

Suvalkiečiai:kitaip vadinami vakarų aukštaičiais.Šio krašto žmonės praktiški.Daug prisidėjo kuriant mūsų gimtąją kalbą,bei Lietuvos nepriklausomybę atsikovojant.Galbūt dėl to “krito”visi nuopelnai šiam kraštui,kad iš šio krašto kilę žinomi visuomenės veikėjai.Mums gerai pažįstamas tautinės giesmės kūrėjas V.Kudirka.Taip pat daug nusipelnęs J.Basanavičius.

Dauguma suvalkiečių dainų panašios į dzūkų,bei žemaičių. Šis panašumas yra dėl to,kad šios sritys tarpusavy bendravo tiek sausumos tiek vandens keliais.Suvalkiečių dainos daugiabalsės.Tačiau melodijos pasižymi vienbalsių dainų laisvumu.Iš
melodijos požymių matome,kad melodijos bruožai panašūs į Dainavos krašto bruožus.

Žemaičiai:Šios srities atstovai kiek kitokie negu jau minėtų sričių.Tai atspindi ir dainose.Žemaičiai uždari,lėti,nedaug kalbantys žmonės.Manoma,kad prie to prisidėjo sunki krašto istorija(ilgalaikiai kryžiuočių puldinėjimai).Tai pat lėmė ir tai,kad Žemaitijoje žmonės gyveno gan atokiai(sodybos toli viena nuo kitos).Dėl šių nepatogumų jų dainynas kur kas skurdesnis,nei litų etnografinių sričių.

Seniau žmonės buvo įsitikinę,kad liaudies dainos yra begalo svarbios.Tai galime įrodyti pacituojant vieno krašto žymios dainorėlės žodžius”Dar tėveliai sakydavo,kad geriau poterių nemokėt,dainuot,šokt-nuodėmė nemokėt(Stefa Pladukienė)”.Taigi matome,kad liaudies daina vienijo šalį.Tai dar vienas paskatinimas nepamiršti mūsų tautos dainų.

Darbo dainos

Darbas bene pagrindinė šio ir ano meto žmogaus veikla.Dažnai darbas siejamas su nuobodžia,rutina primenančia veikla.Daina-priešingai.Todėl iškyla klausimas:kaip šie iš pažiūros visai skirtingi dalykai gali sietis?!

Daina-kaimo žmonės buvo pagalbininkė dirbant žemės ūkio ir netik darbus.Ja-galėjo išreikšti savo jausmus,emocijas,ūpą pakelti.Pradėjus dainuoti darbo metu,po jo ar pertraukų metu,daina tapo neatsiejama nuo darbo.Taigi skirtingiems darbams buvo pradėtos kurti skirtingos dainos,kurios buvo dainuojamos skirtingu metų laiku.Darbo dainose vyravo žaisminga,nerimta intonacija.Su šiais dainos atspindžiais darbas atrodė lengvesnis,žaismingesnis.Darbo dainose vyrauja sumaniojo artojo ir audėjos idealai,kurie yra neatsiejami.Štai dainos pavyzdys įsitikinimui:

Staklelės naujos, Žagrelė nauja,

Drobelės plonos, Jauteliai palši,

O mergužėlė- O bernužėlis –

Kaip lelijėlė.(2×2) Kaip dobilėlis. (2×2)

Staklės trinkėjo, Žagrė girgždėjo,

Drobės blizgėjo, Jučiai būbėjo,

O mergužėlė O bernužėlis

Gražiai dainavo.(2×2) Gražiai dainavo. (2×2)

Šilkų nytelės, Uosio medelis,

Nendrių skietelis, Plieno žagrelė,

O šaudyklėlė- O jaučiukėliai –

Kaip lydekėlė.(2×2) Kaip naružėliai. (2×2)

Šienapjūtės dainos. Tai pirmasis labai svarbus vasaros darbas. Šio darbo metu ruošiamas pašaras žiemai. Ūkininkai šiam darbui ruošdavosi iš anksto – susidėdavo dalgius ir kitus padargus.

Šio darbymečio dainos buvo palydimos “valiavimais” (žodžio “valio” įterpimu į priedainį). Šis spalvingas žodis šienapjūtės dainą paversdavo tarsi šio darbymečio himnu. Štai pavyzdys iš M.Virmausko dainuotos dainos:

”Valio, mano dalgelis,

Valio, valio.

Taip mes,jauni berneliai,

Pjaunam žalią šienelį.”

Rugiapjūtės dainos. Tai ne ką svarbesnės dainos už šienapjūtės. Šiame darbo laikotarpį žmogų kamavo nerimas ir rūpestis: ar užderės rugiai ar užteks duonelės iki kitų metų? Tai metas, kai žmogus išsivaduoja iš rūpesčių ir vilčių išsipildymo laikotarpio. Šį darbymetį buvo tai pat dainuojama. Tik dainavimas šiek tiek skyrėsi. Dainos buvo susietos su prietarais. Manoma, kad labai garsiai dainuojant rugiai geriau derės, o laukia kur labai garsiai dainuoja – buvo manoma, kad dainuoja stropūs žmonės. Melodijos nebuvo linksmos, labiau – liūdnos, kančios ir skausmo kupinos. Taip buvo todėl, kad rugiapjūtė buvo moteriškas darbas. Tai sunkus darbas, o dar kai tenka rūpintis namų židiniu, bei vaikais… Galbūt dėl to ir melodijų nėra daug. Daugybė tekstų dainuojami ta pačia melodija. Be to, dainose galime aptikti piršlybų, vestuvių fragmentų. Tai pat ir dainų tekstai ne daugiažodiniai. Posme vos penki ar šeši žodžiai! Tačiau kiekvienas vis atveria kitus vaizdus: išorinės tikrovės vaizdą, vidinį gyvenimą, vertinimus…

Kasmetinių papročių dainos. Įvairios kasmetinės apeigos, šventės turi tam tikrus papročius, kurie yra neatskiriami nuo dainų. Tokių švenčių lietuvių tauta turi daug. Jas visas apžvelgti užimtų daug laiko…Todėl apžvelgsiu turbūt linksmiausią tautos šventę – Jonines.

Joninės. Visų pirma tai laikas, kai saulės kelias danguje pasiekia aukščiausią tašką. Dėl šios priežasties, ši diena tampa ilgiausia metuose, o naktis trumpiausia. Pagal mūsų papročius buvo gerbiama saulė – manoma, kad ji suteikia neįprastų savybių (gydomųjų, galios ir kt.) Dėl šios priežasties buvo
per naktį laužai. Šios šventės metu buvo atliekamos įvairios spėlionės (burtai). Labai buvo populiaru atlikti vedybų spėliojimus, ypatingai tai buvo paplitę tarp jaunimo. Be to, jaunimas ir vyresni žmonės mėgo žaisti įvairius žaidimus ir dainuoti. Dainose dominuoja ryškus žalumos, žolynų motyvas. Pabrėžiama saulės šviesa, jos galia. Kadangi, kiekviena apeiginė šventė turi patiekalus –jie dažnai minimi dainose. Deja, Joninių dainų daug neturime.

Piršlybų ir vestuvių dainos

Vestuvės – tai reikšmingas įvykis žmogaus gyvenime. Todėl nuo seno lietuviams vestuvės buvo labai svarbios. Reikėjo tinkamai jas ir atšvęsti. Lietuvių piršlybos ir vestuvės buvo sudėtingos ir iškilmingos.

Visa tai priminė teatrą. Vestuvių ir piršlybų papročius, apeigas, kad įsitikintume jų svarbumą, galime suskirstyti į šias dalis: I dalis – piršlybos (susipažinimas su jaunosios tėvais, piršlybos, žvalgytuvės, sutartuvės, sužadėtuvės, kvietimas į vestuves) ; II dalis vestuvės (mergvakaris, jaunojo išleistuvės, sutiktuvės, jaunųjų išvykimas, grįžimas įiš jungtuvių, vadavimas, dovanų rinkimas, kraičio išvežimas, išvažiavimas į jaunojo pusę, sugultuvėsprikeltuvės, pabaigtuvės ir kt.) III dalis-grįžtuvės. Ir visas šias dalis lydėjo dainos! Dainuojamojoje tautosakoje jų yra daugiau kaip 2100, o su variantais užrašyta net 1000000!!! Manoma, kad vestuvių dainos yra pačios gražiausios. Vestuvinėse dainose vyrauja šie personažai: bernelis, mergelė, močiutė, seselė, našlaitėle, vargo mergelė, brolelis ir kt. Pagrindiniu tuoktuvių simboliu buvo laikomas vainikas. Jis simbolizavo mergelės jaunystę, nekaltybę. Kiti mažiau svarbūs simboliai tai: paukščiai (gandras, balandis, antis…), gyvūnai (kiškis, žirgas ir kt.), medžiai (ąžuolas, klevas, vyšnia…) Visos dainos kupinos amžinos jaunystės, meilės, namų, kartais vargo, skriaudų. Dainose neretai atsiveria trokštamo bernelio portretas. Labiausiai mergužėlės norėdavo gero artojo, šienpjovio. Tačiau pagal senovės papročius tėvai rinkdavo jaunajai porą. Tėvai dažniausiai parikdavo nepatinkantį jaunikį mergelei, kurio portretą butų galima apibūdinti taip: senas, rūstus našlys ar turtingas, bet nuobodus ir senas kaimo inteligentas. Pagal senuosius papročius tekdavo netgi verkti per vestuvių ar piršlybų iškilmes… Tai mamos gailestis išeinančios dukros, jaunosios liūdesys – nenoras tekėti…

Raudos

Raudojimo papročiai, raudos ir raudotojos. Neįžvelgiamoje laiko tėkmėje užgimęs, per epochas lydėjęs žmogų, šis muzikinis poetinis žanras pasiekė mūsų civilizacijos amžių kaip neįprastas, gerokai svetimas reiškinys. Pasaulio kultūros faktai mums sako, kad raudos atsirado labai seniai.

Pirmykštėje bendruomenėje jau būta sudėtingų laidotuvių apeigų, būta ir raudų. Antai Šiaurės Amerikos irokėzai arba Pietų Amerikos (Brazilijos) indėnai apraudodavo mirusiuosius. Raudos buvo žinomos senovės Egipte, Babilone, Graikijoje ir Romoje. Senovės Egipte raudojimo ceremonijoms vadovaudavo raudotojai profesionalai. „Iliadoje“ vaizduojama, kaip žuvusį Hektorą raudomis garbsto. Koks svarbus buvo apraudojimo paprotys, liudija ir Sofoklio drama „Antigonė“.

Pirmosios žinios apie baltų tautosaką ne vienu atveju liečia raudas. Eiliuotoje Livonojos kronikoje (1290-1296), užsiminus apie Lietuvos didiko Lengevino brolio žuvimą, sakoma: „Kam gaila, tas terauda jo Lietuvos žemėje; jis krito, gėdos nepadaręs. Lengevinas, naujieną išgirdęs, pradėjo labai raudoti“. Vokiečių istoriko Luko Davido kronikoje (XVI a.) pateikiama laidotuvių raudos nuotrupa. Apie Mažosios Lietuvos lietuvių vestuvių ir laidotuvių raudas užsimena, jas cituoja vokiečių etnografas Johanas Arnoldas Brandas (parašyta 1674 m., išspausdinta 1702 m.), Edhardas Vagneris, Motiejus Pretorijus, Teodoras Lapneris.

Iš XIX-XX a. Jau turime daug išsamių laidotuvių ir vestuvių, šiek tiek rekrūtų, piemenų raudojimo aprašymų, įvairių raudų tekstų. Ypač pažymėtinos brolių Jukšų ir Jono Basanavičiaus paskelbtos raudos. Kartu aiškiai matyti, kad Lietuvoje sparčiai nyksta raudojimo tradicijos. Pavyzdžiui, XX a. Pradžioje Aukštaitijoje laidotuvių ir vestuvių raudos dar šen bei ten buvo girdimos, o antrijoje amžiaus pusėje jų liko vos pavienių asmenų prisiminimuose. Laidotuvių raudos gyvos Dzūkijoje.

Raudojimo paprotį sunkiai supranta ir psichologiškai pateisina šiuolaikinės kultūros individas. Kai skausmas surakina burną, kai nebylūs kūkčiojimai ar verksmo konvulsijos drasko žmogų, kai liejasi ašaros ar jos suskmenėja akyse, atrodo, visiškai neįmanoma gražbyliauti apie velionį bei reikšti savo jausmus viešai, visų akivaizdoje. Šitokį keistumą ypač pajuto raudų neatmenantys žemaičiai, kai po Antrojo pasaulinio karo į ištuštėjusias sodybas buvo atkelta dzūkų, kurie ir atsinešė raudojimo paprotį. Ne vienas žemaitis yra stebėjęsis atsikėlėlių prigimtimi: „Galgi jiems negaila, kad gali prie karsto šitaip išsidirbinėti?“ Visa tai akivaizdžiai rodo, kad kultūrinė, psichologinė raudų dirva – ne nūdienoje.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 2348 žodžiai iš 6522 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.