Lietuvių visuomenės požiūris į žydus xix a antroje pusėje
5 (100%) 1 vote

Lietuvių visuomenės požiūris į žydus xix a antroje pusėje

LIETUVIŲ VISUOMENĖS POŽIŪRIS Į ŽYDUS XIX a. ANTROJE PUSĖJE (laikotarpis tarp 1863 m. sukilimo ir 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo)

Literatūros sąrašas

1. Solomonas Atamukas. Lietuvos žydų kelias nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos.

V. 1998.

2. Augustinas Janulaitis. Žydai Lietuvoje/ Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos

15-19 amžiuose. K. 1923.

3. Egidijus Aleksandravičius, Antanas Kulakauskas. Carų valdžioje/ Lietuva XIX

amžiuje. V. 1996.

4. Julius Būtėnas. Vincas Kudirka. V. 1988.

5. Petras Šalčius. Auszros ir Szwiesos ekonomika. VDU teisių fak. K. 1932.

6. Mykolas Biržiška. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą. T. l. Los Angeles.

1952. ^

7. Rimantas Vėbra. Lietuvių tautinis atgimimas XIXamžiuje. K. 1992.

8. Antanas Alekna. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. 1922.

Periodika

a) Vygantas Vareikis. Nuo Šiaurės Jeruzalės iki Panerių. Šiaurės Atėnai. 1998 09 19

Nr. 36(430)

b) Vygantas Vareikis. Kodėl taip vertinami litvakai… Šiaurės Atėnai. 1997 09 06. Nr.

34 (378)

c) Vytautas Berenis. XIX a. nacionalinis judėjimas: lietuviai ir žydai. Metai. 1997 06

d) Leonidas Donskis. Apie šiandieninį antisemitizmą Lietuvoje. Akiračiai. 1995 06.

Nr6(270)

e) Nikolaj Berdiajev. Krikščionybė ir antisemitizmas. Krantai. 1990 11- 12.

Planas

1) Įvadas

2) Lietuvių ir žydų bendruomenes įtakojančios naujos aplinkybės

3) „Savo“ ir „svetimo“ principas- feodalizmo palikimas

4) Visiško bendruomenių atskirumo ir lėto modernėjimo priežastys

5) Lietuvių modernėjančios kultūros įtaka požiūriui į žydus

6) Lietuvių- žydų įtampos židiniai ekonominėje sferoje ir to atspindys spaudoje

7) Kapitalizmo modernumas, ar noras būti konkurentabilesniu?

a) Lietuviškosios ekonominės bazės kūrimo įtaka publikacijoms

b) Žydo naudingumo suvokimas

c) Kudirka- rasistinio ar ekonominio antisemitizmo reiškėjas?

d) Socialinis skirtumas tarp lietuvio ir žydo

e) Apibendrinimas

8) Katalikų bažnyčios vaidmuo- tradicinio antijudaizmo ar merkantilizmo apraiškos?

a) Blaivybės sąjūdis

b) Ekonominė priešstata

c) Atspindžiai M.Valančiaus požiūryje

8) Išvados

Religijai, kaip viduramžiais daugiausiai įtakojusiai krikščionių požiūrį į žydus, beveik visi istorikai skiria nemažai vietos. Anot daugumos, vėliau antisemitizmas tiek kitęs, „kad pasidarė aišku, jog religiniai akcentai nebevaidina pagrindinio vaidmens. Atsirado XIX amžiui būdinga antisemitizmo rūšis, kaip reakcija į modernizaciją, industrializaciją, stambios pramonės kūrimąsi, kuri suformavo visai naują žydo įvaizdį daugelio šalių žmonių akyse.1“ Toliau toks įvaizdis turi polinkį transformuotis į rasizmą. Tai ypač pastebima asmenų, ieškančių 19- ame amžiuje rasinio antisemitizmo, peraugusio į žydų holokaustą vokiečių okupacijos metais, užuomazgos. N.Berdiajev prieštarauja tokiems teiginiams. Pasak jo, pagrindinį vaidmenį iki šiol tebevaidina religijos skirtingumas: „žydų klausimas nėra vien tik politikos, ekonomikos, teisės ir kultūros klausimas. Jis kur kas gilesnis. Tai religijos klausimas… “ Pastarojo autoriaus nuomone, visos antisemitizmo formos išplaukia iš religinio pagrindo, kuris susiformavęs dar viduramžių pradžioje. Jo nuomonė diametraliai priešinga teigiantiems, jog ekonominis, buitinis ar emocionalus antisemitizmas gali peraugti į rasinį. Anot N.Berdiajev, tai yra du skirtingi reiškiniai, galintys egzistuoti lygiagrečiai, tačiau jokiu būdu negali išaugti vienas iš kito. Tokiu būdu pirmoji forma nėra tokia tragiška kokia ją norima paversti bei vaizduoti: „Buitinis bei emocionalus antisemitizmas vaidina nemažą vaidmenį antisemitiniuose judėjimuose, bet neturi jokios principinės reikšmės.3“

Ši teorinė įžanga, mano nuomone, yra būtina norint atsiriboti nuo predestinacijos principo ir apžvelgti kuo objektyviau 19-ojo amžiaus antrosios pusės lietuvių požiūrio į žydus kategorijas, nesiejant jų su Antrojo pasaulinio karo metų ekscesais. Tokiam mano nusistatymui pritartų ir V.Berenis: „Akivaizdu, kad ši koncepcija yra pritempta.4“ Privalu pažymėti, kad šia tema nėra publikuotų monografijų, išskyrus pakankamai išsamų, nuo XIV a. iki pat šių dienų apimantį Solomono Atamuko darbą „Lietuvos žydų kelias“ (šiame referate bus remiamasi 1998 metų leidimu, kaip papildytu ir išsamiau nušviečiančiu padėtį). Be šio veikalo teks remtis periodinėje spaudoje publikuotais straipsniais, atrinktais ne tik pagal dominančią temą, bet ir pagal tai, ar argumentuotas autoriaus požiūris toje publikacijoje (nes gana daug jų yra paremta emocijomis) bei cituoti kitas to meto

‘ L.Donskis. Apie šiandieninį antisemitizmą Lietuvoje. Akiračiai. 1995 06.

2 N.Berdiajev. Krikščionybė ir antisemitizmas. Krantai. 1990 11-12

3 Žr. ten pat

4 V.Berenis.^YLYa. nacionalinis judėjimas: lietuviai ir žydai. Metai. 1997 06

problemas nušviečiančias knygas su įterptais skyriais apie žydų įtaką nagrinėjamai problemai.

XIX amžius Lietuvos istorijoje žinomas kaip lietuvių tautinio atgimimo amžius. Po 1863-1864 metų sukilimo šio krašto tolimesnę istorijos raidą lėmė dvi pagrindinės aplinkybės. Pirmoji aplinkybė buvo sustiprėjusi lietuvybės pozicija. Tą patvirtina ne tik rusų valdžios rodomas jai dėmesys, bet ir besikeičiantys santykiai su kitų tautų vietiniais gyventojais. Šiuo
laikotarpiu lietuviai dar nebuvo pribrendę etnopolitinių tikslų kėlimui- juk būta per mažai intelektualų lietuvių, įsitraukusių į tautinį sąjūdį. Tačiau kaip baudžiavos panaikinimo pasekmė visu aiškumu ryškėja etniškumu pagrįsti ekonominiai motyvai. Antras šį laikmetį daug įtakojęs faktorius etninėje Lietuvoje buvo rusinimo („rusų pradų atkūrimo“) politikos pradžia, atitinkamai keitėsi ir lietuvių tautinio sąjūdžio etnopolitinės orientacijos. Tą liudija „Aušros“ atsiradimas 1883 metais, katalikų kunigų veikla, LSDP įkūrimas 1896 metais. Šiuo trumpu laikotarpiu praktiškai atsiranda bei gausėja lietuvių inteligentija. Ji kaupia idėjinį bei kultūrinį potencialą būsimai valstybei. Minėtos aplinkybės 19 amžiaus antroje pusėje formavo ne tik tautinį sąjūdį, bet ir nemažai įtakojo lietuvių ir kitataučių santykių pobūdį. Tuo tarpu žydų bendruomenė (kaip teigiama knygoje

v

„Carų valdžioje“) užėmė „ypatingą vietą Lietuvos socialinės sandaros raidoje…“ Šios bendruomenės išskiriami pagrindiniai bruožai buvo jos gausumas bei įtaka krašto ekonominiam gyvenimui, ir labai didelis žydų bendruomenės izoliuotumas, nes pastarasis bruožas iki pat 18 a. pabaigos buvo įtvirtintas teisiškai5 ir todėl negalėjo greitai išnykti. Taigi, Daugiausiai požiūrį įjuos lėmusios aplinkybės buvo pačios bendruomenės izoliuotumas ir imperinės valdžios oficialiai vykdomas antisemitizmas.

„Abi bendruomenės aktyviai dalyvavo modernizacijos procese. Formaliu požiūriu ir žydai, ir lietuviai pradėjo nelengvą kelią iš skirtybės į bendrybę, nuo aiškius kontūrus turinčias bendruomenės į dar nenusakomą, tik įsivaizduojamą bendriją.6“

KULTŪRA Panašias išvadas pateikia ir S.Atamukas: „Svarbiausia priežastis, skatinusi priešiškumą žydams- religinis nepakantumas ir religiniai prietarai… daug ką

5E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas. Carų valdžioje/ Lietuva XLX amžiuje., 218 p.6 L.Donskis. Apie šiandieninį antisemitizmą Lietuvoje. Akiračiai. 1995 06.

lėmė žmonių tamsumas.“7 Toks paaiškinimas taikomas ne tik valstietijai, bet iš dalies ir gausėjančiai inteligentijai, deramai nepažįstančiai žydų kultūros.

„Lietuvių požiūris į žydus nebuvo unikalus- tai antropologams pažįstamas „savo ir svetimo“ išskyrimas (kitos tikybos, kitos socialinės grupės, kitos tautybės atstovo, kad ir kas jis būtų- žydas, vokietis, rusas ar lenkas). Tačiau žydai nuo lietuvių skyrėsi visais minimos klasifikacijos požymiais- lingvistiniu, antrpologiniu (rasiniu), religiniu, paprotiniu, klasiniu- profesiniu atžvilgiu. Galima pasakyti, jog egzistavo stipri kultūrinė alienacija, suformuota dar ir to fakto, kad žydai ir lietuviai gyveno tradicinėse bendruomenėse, mažai paliestose modernizmo.8″ Tačiau tai nebuvo griežtas ideologinis pamatas, o veikiau ksenofobijos forma. Bendruomenių alienacija (feodalinės visuomenės bruožas) leido ilgai sugyventi lietuviui ir žydui. Lietuviams buvo būdingas emocionalus antisemitizmas bei su juo susiję pasišaipymai, komiškas žydo tipo vaizdinys, panieka (žemaičių patarlė sako: „ką ten iš žydo norėsi, juk jis ne žmogus“). Iš kitos pusės, žmonėmis nebuvo laikomi taip pat nei kunigai, nei ponai, nei bajorai, taigi tai nebuvo nukreipta konkrečiai prieš žydus, o reiškia- nesiejama su jokia ideologija. 19-ojo a. antroje pusėje ta pati priešstata išliko, tačiau gerokai sumodernėjusi, perkelta į kitą lygį: Bundant tautiškumui, „katalizuojantį vaidmenį atliko nacionalinė ideologija, kuri ekonominį, politinį, ideologinį budrumą grindė “ vis tuo pačiu, „svetimo“ principu. Tačiau žydų bendruomenės buvo išsaugojusios savo kalbą, religiją, raštą, kultūrą, o tautiškumo antisemitizmas vis dar nesirėmė jokia konkrečia ideologija, tačiau buvo grynai merkantilistinio pobūdžio, donskis „Antisemitizmasvis labiau psichologizavosi: iš religinio reiškinio virto vis labiau psichologiniu.“

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1363 žodžiai iš 4437 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.