Lietuvos advokatūra sistema uždaviniai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos advokatūra sistema uždaviniai

1121314151

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………. 2 p.

I. ADVOKATŪROS TEISINIO STATUSO UŽUOMAZGOS LIETUVOJE IR ISTORINĖS TEISINĖS IŠTAKOS ……………………………………………………………………………………………. 3 – 4 p.

II. ADVOKATŲ VIETA LIETUVOS TEISINĖJE SISTEMOJE.

PAGRINDINIAI VEIKLOS PRINCIPAI ……………………………………………………. 5 – 7 p.

III. ASMENS PRIPAŽINIMAS ADVOKATU ……………………………………………………… 8 – 10 p.

IV. TEISĖ VERSTIS ADVOKATO VEIKLA ……………………………………………………… 11 – 12 p.

V. ADVOKATŲ TEISĖS IR PAREIGOS.

ADVOKATŲ VEIKLOS GARANTIJOS …………………………………………………………….. 13 – 16 p.

VI. ADVOKATŲ SAVIVALDA ………………………………………………………………………….. 17 – 19 p.

IŠVADOS …………………………………………………………………………………………………………………… 20 p.

LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………………………………………………………………………………21 p.

ĮVADAS

Advokatūra – konstitucinės teisinės pagalbos funkciją atliekanti ir ypač svarbi teisinės sistemos stiprinimo grandis teisinėje valstybėje. Jos teikiamos aukščiausios kokybės teisinės pagalbos užtikrinimas ir žmonių pagarbos jai ugdymas apskritai, jos teisėtų lūkesčių apsauga ir veiklos stabilumas valstybėje turi būti įstatymo leidėjo akiratyje.

Advokatas dažniausiai yra privataus asmens atstovas ir gynėjas ne tik civiliniame, baudžiamajame ar administraciniame procese, bet ir kasdieniniame gyvenime tvarkant visus kitus teisinius reikalus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio šeštojoje dalyje teigiama, kad asmeniui, įtariamam padarius nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą.

Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnis įtvirtina gynėjo būtinojo dalyvavimo atvejus. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurią 1993 m. gegužės 14 d. pasirašė Lietuva (įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.), 6 straipsnio trečiosios dalies c punkte teigiama, kad kiekvienam asmeniui, kaltinamam padarius nusikaltimą, suteikiama teisė gintis pačiam ar per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, teisė gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai.

Advokatas yra reikšminga (privaloma) baudžiamojo proceso figūra. Pagrindinė jo funkcija yra padėti ir patarti savo klientui įvairiais teisiniais klausimais ir tuo garantuoti kvalifikuotą teisinę pagalbą asmeniui teismo procese ar kasdienėje komercinėje ar civilinėje apyvartoje.

Taigi advokatas padeda įgyvendinti teisingumą, kai kalbama apie teismo procesą, taip pat prisideda prie tinkamo galiojančios teisės realizavimo ir aiškinimo kasdieniniame visuomeniniame gyvenime. Advokatas turi veikti savo kliento naudai, tačiau naudotis gali tik teisėtomis priemonėmis.

Šiame darbe, remdamiesi tarptautiniais ir nacionaliniais advokatų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, pabandysime nustatyti pagrindinius advokatų veiklos principus, uždavinius, teises bei pareigas.

I. ADVOKATŪROS TEISINIO STATUSO UŽUOMAZGOS LIETUVOJE IR ISTORINĖS TEISINĖS IŠTAKOS

Advokatūra, kaip asmens teisių gynybos ir atstovavimo institutas, tam tikras advokatų visumos modelis, būdinga visoms demokratinėms ir teisinėms valstybėms. Šio modelio susiformavimo pradžia laikytina senovės Roma, romėnų teisės recepcijos metu pagrindiniai principai, perimti įvairių pasaulio valstybių, Lietuvoje rado atgarsį XVI–XVII a., besiformuojančiai advokatūrai nueinant ilgą evoliucijos kelią iki 2004 m. kovo 12 d. priimto Advokatūros įstatymo.

Pirmą kartą Lietuvos teisės šaltiniuose asmens atstovas teisme, vadinamas prokuratoriumi, minimas 1529 m. Pirmajame Lietuvos Statute, kurio 9 straipsnis nurodė, kad „dėl dvarų, dėl nuostolių, dėl smurtavimų joks svetimšalis neturi prokuratoriumi būti nei kalbėti mūsų, valdovo, akivaizdoje nei žemės teisme, o tik kuris būtų įsikūręs Didžiojoje Kunigaikštystėje. O kai dėl garbės, jei kas kieno garbę apšmeižtų, tokioje byloje kiekvienas turi sau turėti prokuratorių, kokį įmanytų gauti, nors ir neįsikūrusį Didžiojoje Kunigaikštystėje. Remiantis Pirmojo Lietuvos Statuto nuostatomis, vienintelė galimybės būti kito asmens atstovu sąlyga buvo nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau, atsižvelgiant į bylos pobūdį, ir šis reikalavimas galėjo būti netaikomas. Prokuratoriaus išsilavinimo, kvalifikacijos, praktinės patirties ir kt. reikalavimai nebuvo keliami. Antrasis ir Trečiasis Lietuvos Statutai taip pat numatė atstovavimo institutą: detaliau negu Pirmajame statute reglamentuojama galimybė būti prokuratoriumi: juo negalėjo būti teisėjai, pateisėjai ir raštininkai, taip pat svetimšaliai, kurie negyveno Lietuvoje. Bylose, kuriose galėjo būti pritaikyta mirties bausmė, buvo leidžiama turėti ir svetimšalį prokuratorių. Teismas prašančiajam, jeigu jis
nesugebėdavo ginti savo teisių teisme, turėjo skirti prokuratorių. Sosto įžeidimo bylose prokuratorių skirdavo didysis kunigaikštis. Neturtingiems jo valdiniams,našlėms ir našlaičiams prokuratorius būdavo skiriamas nemokamai.

Kyla klausimas, ar tuometinį prokuratorių, iš kurio nebuvo reikalaujama ne tik teisinio, bet ir apskritai išsilavinimo, praktinės patirties ar atitinkamos kvalifikacijos, galima laikyti šiuolaikinio advokatūros instituto pirmtaku, ar tai tebuvo įstatyme įtvirtintas atstovavimas?

Mokslinėje literatūroje šiuo klausimu iki šiol nėra bendros nuomonės. S. Vansevičiaus, M. Apanavičiaus, S. Dvarecko nuomone, prokuratoriai (gynėjai) laikytini advokatais. Šiai nuomonei nepritaria I. Valikonytė, teigdama, kad prokuratorius klaidingai prilyginamas dabartiniam advokatui: nuo paprotinės teisės laikų Lietuvoje žinomas gynėjas dėl Magdeburgo teisės ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio teisminės praktikos įtakos pradedamas vadinti prokuratoriumi. Kartu minimu laikotarpiu iš Lenkijos buvo perimamas ir tapo populiarus prokuratoriaus sinonimas kalbėtojas.

Akivaizdu, kad neturėjusio išsilavinimo, patirties ir kvalifikacijos, nors ir atstovavusio kitiems asmenims ar ginančio jų teises, prokuratoriaus negalima tapatinti ir vadinti šiuolaikiniu terminu „advokatas“, tačiau neabejotinai prokuratoriaus instituto susiformavimasir įtvirtinimas Lietuvos Statutuose parodė, kad XVI a. visuomenė jau buvo subrendusi turėti daugiau galimybių ginti savo teises ir interesus, ir tai turėjo įtakos asmens interesų atstovavimo ir teisių gynybos instituto raidai ir jam tobulėti. Iš to, kas pirmiau pasakyta, darytina išvada, kad advokatūros, kaip tam tikrą išsilavinimą ir kvalifikaciją turinčių profesionalų, užsiimančių išimtinai teisine gynyba ir kita teisine pagalba, institutas nebuvo visiškai susiformavęs iki XX a. pradžios.

II. ADVOKATŲ VIETA LIETUVOS TEISINĖJE SISTEMOJE.

PAGRINDINIAI VEIKLOS PRINCIPAILietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis. Advokatų skaičius Lietuvos Respublikoje neribojamas.

Advokato veikla.

Lietuvos advokatai dalyvauja įgyvendinant teisingumą, atstovauja ir gina teisėtus savo klientų interesus teisme, valstybės arba savivaldybių institucijose ar kitose organizacijose.

Advokato teisę teikti teisines paslaugas gali riboti tik įstatymai. Kiekvienas asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus. Advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokato veikla nėra komercinė ūkinė. Advokatas taip pat turi teisę už atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka teikti bankroto, restruktūrizavimo, turto ir palikimo administratoriaus, lobisto, likvidatoriaus, kuratoriaus, testamento vykdytojo, turto patikėtinio, patentinio patikėtinio paslaugas, būti arbitru, tarpininku, taikintoju ar teisės ekspertu, kai sprendžiami komerciniai ginčai. Advokatas gali būti juridinio asmens valdymo ar priežiūros organo nariu, tačiau už tai negali gauti jokio atlyginimo, išskyrus tantjemas. Advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas nemokamai, t. y. teikti teisinę pagalbą.

Advokatų veiklos pagrindiniai principai:

1. Advokato veiklos laisvė ir nepriklausomumas. Daugelis advokatui nustatytų pareigų reikalauja visiško jo nepriklausomumo nuo bet kokios įtakos, ypač tokios, kuri gali atsirasti dėl jo asmeninių interesų ar išorinės įtakos. Siekiant pasitikėjimo teisingumo įgyvendinimu, toks nepriklausomumas yra būtinas tiek pat, kiek ir teisėjo nešališkumas. Todėl advokatas turi vengti bet ko, kas pakenktų jo nepriklausomumui, o siekdamas įtikti savo klientui, teismui ar tretiesiems asmenims, jis privalo stengtis nediskredituoti savo profesijos standartų. Atlikdamas profesines pareigas, advokatas turi būti visiškai nepriklausomas nuo bet kokios įtakos, ypač tos, kuri gali kilti dėl asmeninių interesų ar išorinio poveikio; advokatas neatsako drausmine tvarka už atliekant profesines pareigas geranoriškai pareikštą nuomonę; advokatui neturi būti taikomos baudžiamosios, administracinės, civilinės, ekonominės arba kitokios sankcijos už veiksmus, kurių jis ėmėsi kliento įsipareigojimams įvykdyti pagal įstatymų ar profesinės etikos reikalavimus; advokatas pagal sutartį turi teisę be jokių apribojimų dalyvauti savo kliento byloje ar jam atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis, išskyrus atvejus, kai advokatas yra visiškai ar laikinai išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

2. Advokatų tarpusavio santykių demokratiškumas, kolegiškumas ir sąžininga konkurencija.

3. Advokatų veiklos teisėtumas.

4. Kliento paslapties neatskleidimas. Advokato funkcijos esmė yra ta, kad klientas jam turėtų patikėti dalykus, kurių nepatikėtų kitiems, ir kad advokatas gautų kitą informaciją pasitikėjimo pagrindu. Be konfidencialumo užtikrinimo negali būti pasitikėjimo. Todėl konfidencialumas yra pirmiausia ir svarbiausia advokato teisė ir pareiga. Advokatas turi klientui garantuoti, kad suteikta informacija bus saugoma kaip advokato profesinė paslaptis. Advokato profesinę paslaptį sudaro kreipimosi į advokatą faktas, sutarties su klientu sąlygos, kliento suteikta informacija ir pateikti duomenys, konsultacijos pobūdis ir kliento
pavedimu advokato surinkti duomenys. Klientas gali leisti advokatui atskleisti tam tikrą informaciją. Konfidencialumo įsipareigojimams senatis netaikoma. Advokatas iš savo kolegų, advokato padėjėjų, kitų savo ar advokatų profesinės bendrijos darbuotojų, kitų asmenų, kuriuos pasitelkia teikdamas teisines paslaugas, turi reikalauti laikytis tokių pačių konfidencialumo įsipareigojimų ir už tai atsako.

5. Lojalumas klientui ir interesų konflikto vengimas. Tinkamai laikydamasis įstatymų ir profesinės etikos taisyklių advokatas visada privalo veikti atsižvelgdamas į savo kliento interesus ir teikti jiems pirmumą, palyginti su savo ar kolegų advokatų interesais. Advokatas negali konsultuoti, atstovauti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu toje pačioje byloje ar tuo pačiu klausimu, jeigu yra tų klientų interesų konfliktas arba didelė tikimybė jam atsirasti.

Advokatas turi nustoti veikti abiejų klientų vardu kilus tų klientų interesų konfliktui, taip pat visais atvejais, kai gali būti pažeistas konfidencialumas ar jo nepriklausomumas.

Advokatas taip pat turi atsisakyti atstovauti naujam klientui, jeigu rizikuojama atskleisti konfidencialią informaciją, kurią jam patikėjo buvęs klientas, arba jeigu advokato turimos žinios apie buvusį klientą suteiktų nepagrįsto pranašumo naujam klientui.

6. Nepriekaištingas elgesys.

Advokatas turi teisę pasirinkti teisės sritį, kurioje jis teikia teisines paslaugas (advokato specializacija).

Advokatų tarpusavio santykiai.

Dėl bendrų savo profesijos vertybių ir interesų advokatai klientų labui turi puoselėti tarpusavio pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, elgtis sąžiningai, draugiškai, taktiškai ir mandagiai. Advokatai taip pat privalo vengti nereikalingo tarpusavio bylinėjimosi ir kitokių, profesijos reputacijai žalingų poelgių.

Advokatas visus advokatus privalo laikyti kolegomis ir, jeigu tai nekenkia kliento interesams, padėti profesinėje veikloje.

Apie ketinimą priimti pavedimą atstovauti klientui, ginti jį advokatas privalo pranešti kitam advokatui, kuris turi ir vykdo tokį patį pavedimą.

Advokatas apie pavedimą atstovauti kliento interesams byloje prieš kitą advokatą privalo pranešti Advokatų tarybai, savo kolegai ir jam pasiūlyti (jeigu tai nekenkia kliento interesams) ginčą baigti taikos sutartimi. Nesudarius taikos sutarties, advokatai neturi gadinti tarpusavio santykių.

Negalėdamas atvykti į teismo posėdį arba ketindamas prašyti teismą pakeisti ar nustatyti kitą teismo posėdžio laiką, advokatas privalo informuoti savo kolegą ir suderinti abiem priimtiną bylos nagrinėjimo datą ir laiką.

Advokatas negali niekam mokėti už tai, kad jam klientas buvo rekomenduotas.

Manydamas, kad kolega pažeidė Lietuvos advokatų etikos kodeksą, advokatas turi atkreipti į tai jo dėmesį.

Bet kokį tarpusavio ginčą advokatai privalo pirmiausiai stengtis išspręsti abipusiu sutarimu.

Advokatui negalima pradėti jokių procesinių veiksmų ar kitų formalių procedūrų prieš savo kolegą iš anksto nepranešus advokatūrai siekiant suteikti galimybę padėti advokatams susitarti.

III. ASMENS PRIPAŽINIMAS ADVOKATU

Pastarajame dešimtmetyje Lietuvos teisininkų visuomenėje įvyko pokyčių – nemažai buvusių teisėjų, prokurorų, kitų teisininkų tapo advokatais. Natūralu, kad teisininkai susidūrė su adaptacijos advokatūroje problemomis, o kai kurie jų grįžo į ankstesnes pareigas. Ne vienas aukštos kvalifikacijos teisininkas pripažįsta, kad advokato darbas yra sunkus, sudėtingas, reikalaujantis didelės erudicijos, ištvermės, stropumo, kantrybės ir kitų svarbių savybių. Pripažinimas advokatūroje ateina negreitai, klientūra formuojasi sunkiai, o profesinio meistriškumo paslaptys atsiveria itin lėtai. Todėl kiekvienas pageidaujantis tapti advokatu teisininkas turi realiai ir sąžiningai įvertinti savo galimybes ir asmenines savybes – ar jis tinka šiai profesijai, kokių įgūdžių turi, kur, kaip ir per kokį laikotarpį perims specialias žinias, kad nepatirtų asmeninio nusivylimo ir neapviltų kliento.

Reikalavimai tapti advokatu siekiančiam asmeniui.

Fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu jis:

1) yra Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos valstybės narės pilietis;

2) turi teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą);

3) turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą arba atliko ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką. Teisiniu darbu laikomas darbas, nurodytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame teisinių pareigybių sąraše. Teisinio darbo stažas skaičiuojamas nuo to laiko, kai asmuo įgijo teisės bakalauro arba teisės magistro, arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą) ir pradėjo dirbti teisinį darbą;

4) yra nepriekaištingos reputacijos;

5) moka valstybinę kalbą;

6) išlaikė advokato kvalifikacinį egzaminą;

7) neturi sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėtų atlikti advokato pareigų. Pareiškėjų ir advokatų sveikatos reikalavimus bei sveikatos tikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

2. )
laikyti advokato kvalifikacinį egzaminą nereikia asmenims, kurie turi ne mažesnį kaip septynerių metų teisėjo stažą arba yra teisės krypties socialinių mokslų daktarai ar habilituoti daktarai.

Nepriekaištinga reputacija.

Siekiantis tapti advokatu asmuo nelaikomas esąs nepriekaištingos reputacijos ir negali būti pripažintas advokatu, jeigu jis:

1) yra teistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne, taip pat teistas už kitą nusikalstamą veiką, kol teistumas neišnykęs;

2) yra atleistas iš teisėjo, prokuroro, advokato, advokato padėjėjo, notaro, kandidato į notarus (asesoriaus), notaro atstovo, teismo antstolio, antstolio, antstolio atstovo, antstolio padėjėjo pareigų už profesinės ar tarnybinės veiklos pažeidimus arba atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų pritaikius tarnybinę nuobaudą ar iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir nuo atleidimo nepraėjo treji metai;

3) piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu;

4) neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti advokatams Lietuvos advokatų etikos kodekse ir kurie būtų taikomi pareiškėjui, jeigu šis taptų advokatu.

Pripažinimo advokatu tvarka.

Sprendimą dėl pareiškėjo pripažinimo advokatu priima Lietuvos advokatūra ne vėliau kaip per keturiasdešimt penkias dienas nuo Advokatūros įstatymo 9 straipsnyje nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Lietuvos advokatūra išsiunčia pareiškėjui priimto sprendimo kopiją ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos.

Sprendimas atsisakyti pripažinti pareiškėją advokatu turi būti motyvuotas. Pareiškėjas turi teisę per trisdešimt dienų nuo sprendimo atsisakyti pripažinti pareiškėją advokatu įteikimo dienos šį sprendimą apskųsti Vilniaus apygardos teismui.

Pareiškėjas yra laikomas advokatu nuo sprendimo pripažinti jį advokatu priėmimo dienos.

Sprendimo pripažinti asmenį advokatu pripažinimas negaliojančiu.

Sprendimas pripažinti asmenį advokatu pripažįstamas negaliojančiu:

1) jeigu po sprendimo priėmimo paaiškėja anksčiau buvę faktai, dėl kurių asmuo nebūtų pripažintas advokatu;

2) jeigu po sprendimo priėmimo išnyksta bent viena iš Advokatūros įstatymo 7 straipsnyje išvardytų sąlygų;

3) jeigu po sprendimo priėmimo atsiranda bent viena Advokatūros įstatymo 8 straipsnyje išvardytų sąlygų;

4) advokato prašymu;

5) Advokatų garbės teismo sprendimu.

Dėl sprendimo pripažinti asmenį advokatu pripažinimo negaliojančiu į Lietuvos advokatūrą taip pat turi teisę kreiptis Lietuvos Respublikos teisingumo ministras (toliau – teisingumo ministras). Jeigu Lietuvos advokatūra atsisako patenkinti teisingumo ministro prašymą arba per keturiasdešimt penkias dienas nepriėmė sprendimo, teisingumo ministras per trisdešimt dienų turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos advokatūrą pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu.

Advokatas netenka advokato vardo nuo sprendimo pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu priėmimo dienos. Sprendimas pripažinti negaliojančiu sprendimą pripažinti asmenį advokatu gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per trisdešimt dienų nuo jo įteikimo dienos.

IV. TEISĖ VERSTIS ADVOKATO VEIKLA

Teisė verstis advokato veikla

Teisę verstis advokato veikla turi į advokatų, turinčių teisę verstis advokato veikla, sąrašą (toliau – Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašas) įrašyti advokatai, kurie turi Advokatūros įstatyme nurodytą liudijimą. Teisės verstis advokato veikla liudijimo išdavimo diena laikoma advokato teisės verstis advokato veikla suteikimo diena.

Advokatas įrašomas į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą, kai:

1) jis prisiekė įstatymo nustatyta tvarka;

2) yra apdrausta advokato ar advokatų profesinės bendrijos profesinė civilinė atsakomybė;

3) jis yra pasirengęs verstis advokato veikla viena iš jos formų;

Lietuvos advokatūra ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo sprendimo įrašyti advokatą į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą priėmimo dienos advokatui išduoda teisingumo ministro nustatytos formos teisės verstis advokato veikla liudijimą (jo kopija saugoma advokato asmens byloje) ir advokato pažymėjimą. Jeigu Lietuvos advokatūra nesilaiko šioje dalyje nustatyto termino, advokatas turi teisę per trisdešimt dienų kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įpareigoti Lietuvos advokatūrą išduoti teisės verstis advokato veikla liudijimą ir advokato pažymėjimą.

Užsienio valstybių advokatai verstis advokato veikla Lietuvoje gali tik pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos, išskyrus Advokatūros įstatymo numatytus atvejus.

Advokatų veiklos formos

Advokatai gali veikti:

1) individualiai;

2) partnerystės pagrindais, neįsteigę juridinio asmens;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2813 žodžiai iš 5613 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.