Lietuvos baltų gentys vi x amžiuose
5 (100%) 1 vote

Lietuvos baltų gentys vi x amžiuose

Lietuvos baltų gentys VI–X amžiuose

Vidurinis geležies amžius kelia daug klausimų. Pirmiausia įdomu, kada jis prasidėjo ir kada baigėsi. Anksčiau buvo sakoma, kad tai laikotarpis tarp V ir IX a., dabar amžiaus pradžia siejama su V a. po Kr. viduriu. Kaip tik tuo metu visoje Lietuvoje pakito materialinės kultūros bruožai. Kebliau nusakyti laikotarpio pabaigą. Čia vieningos nuomonės nėra. Daugelis manė, kad tai turėtų būti VIII ir IX a riba. Pastaraisiais metais A. Tautavičius teigia, kad pokyčiai, rodantys kito laikotarpio pradžią, ima ryškėti tik X a. viduryje. Tada turtingieji visuomenės nariai atsiskiria nuo gentainių ir apsigyvena tik jiems skirtuose mažuose piliakalniuose. Apie šį laiką atsiranda stambūs žemių centrai, piliakalniuose statomi galingi gynybiniai įtvirtinimai.

Vidurinis geležies amžius dar vadinamas tautų kraustymosi arba karinės demokratijos laikotarpiu. Kalbant apie tautų kraustymąsi, pirmiausia norima pabrėžti laikotarpio išskirtinumą dėl Europoje vykusios genčių ir tautų migracijos. Antruoju apibūdinimu nusakoma baltų genčių socialinės organizacijos pakopa. Viduriniame geležies amžiuje sujudo visa Europa: tai ir hunų bei avarų įsiveržimai, ir germanų tautų kraustymasis, ir slavų veržimasis į Dniepro baseiną. VI–VII a. vyksta smarki slavų migracija į didelę Europos teritoriją. Slavų migracija į Dniepro baseiną lėmė rytų baltų likimą. Dalis jų nuo VI iki VII a. asimiliuojasi su slavais, o kita dalis migruoja arčiau baltų žemių branduolio. Pasikeičia etninis Europos žemėlapis: susikuria Polocko ir Volynės kunigaikštystės, Lenkijos valstybė, Kijevo Rusios valstybė. Atrodytų, kad Lietuva atsidūrė kiek labiau į šiaurę ir į rytus nuo tautų kraustymąsi lėmusių įvykių ir tiesiogiai juose nedalyvavo. V. Šimėnas pagrįstai teigia, kad ir Lietuvos baltų gentis šis procesas bus palietęs. Yra tiesioginių liudijimų, kad mūsų žemėje lankėsi karingieji klajokliai. Klajoklių strėlių gausu Aukštadvario, Kernavės, Vilniaus piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose, o štai VI a. keturgubame Plinkaigalio kape Nr. 162 rasta klajoklių nužudyta keturių asmenų šeima – vyras, žmona ir 2 vaikai. Moters šlaunikaulyje įstrigęs klajoklių vartotos tribriaunės strėlės antgalis. Mirusiųjų kaukolės sutrupintos ir deformuotos – matyt, žmonės buvo nukauti bukais ginklais. Be to, V–VI a. atsiranda vadinamieji „kunigaikštiški“ kapai Krikštonyse, Taurapilyje, Plinkaigalyje, Vidgiriuose. Dalis juose rastųjų ginklų ir papuošalų buvo pargabenti iš Padunojo arba Padnieprės. O tai jau daugiau nei akivaizdus tiesioginio baltų dalyvavimo tautų kraustymosi procesuose liudijimas. Nuo VI–VII a. visa Europa pajuto vikingų jėgą. Neaplenkė jie ir baltų kraštų. VII–X a. kuršių ir žiemgalių žemių gyventojai patyrė vikingų antpuolius.

Socialinės organizacijos požiūriu Lietuvos baltai, be jokių abejonių, gyveno karinės demokratijos (besikuriančios etninės valstybės požymis) sąlygomis. Karinei demokratijai būdinga paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Tokioje visuomenėje svarbiausioji valdžios institucija yra liaudies susirinkimas, kuriame renkami kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji. Perduoti valdžios paveldėjimo keliu kunigaikščiai dar negalėjo. Jau pats pavadinimas rodo, kad šioje visuomenėje itin reikšmingas kariaunos ir karo vadų vaidmuo. Karinę demokratiją liudija ir anksčiau minėti „kunigaikštiški“ kapai. Beje, pastarųjų metų tyrimai leidžia teigti, kad vakarų baltai – prūsai, Vakarų Lietuvos, Nemuno žemupio kultūrų žmonės – karinėje demokratijoje gyveno jau II–III a.

V–X a. yra naujas laikotarpis ūkiniame gyvenime. Pilami nauji arba perstatomi jau apgyvendinti piliakalniai, gilinami grioviai, aukštinami pylimai (kai kada jie siekia net 6 m), pastarieji stiprinami akmenimis ir moliu. Ant pylimų statomos tvirtos dvigubos stulpinės konstrukcijos sienos, kurios dar glaistomos moliu. Tarp sienų paliekamas 1,5–2 m tarpas. Manoma, kad tokia siena buvusi dviaukštė. Jos pirmasis aukštas naudotas ūkiniams reikalams, antrasis – gynybai. Į pilies kiemą patekdavo per vartus, į kiemą vedė 3 m pločio akmenų kelias (Apuolės, Įpilties piliakalniai). Galimas daiktas, kad virš vartų taip pat buvo gynybinė siena.

Piliakalnio aikštelės pakraščiais stovėjo ilgi į nedideles kamaraites padalyti pastatai, kuriais naudojosi žmonės, pavojaus metu subėgę į pilį. Čia jie laikinai gyveno, susikraudavo savo turtą. Šių pastatų aklina išorinė siena kartu buvo ir pilies gynybinė siena. Aikštelės viduryje likdavo kiemas, kuriame tilpo gyvuliai, pašaras. Kiemas 500–2000 kv. m. Kai kur pasieniais riogsodavo krūvos akmenų, kuriais įgula pasitikdavo užpuolikus.

Kodėl to laikotarpio pilaitės buvo stiprinamos? Visų pirma padaugėjo genčių tarpusavio susidūrimų, atklysdavo ir visai svetimų žmonių, gerėjo karinė organizacija, tobulėjo ginklai. Šio laikotarpio piliakalnių funkcija buvo gynybinė. Tačiau taikos metu juose galėjo rinktis apylinkių ir visos genties vyrai bendruomenės reikalų aptarti, ginčų tarp bendruomenių spręsti. Čia galėjo būti saugomos visos bendruomenei priklausančios grūdų atsargos ar kitas turtas. Galimas daiktas, kad čia buvo genties kulto centras, vyko
genčių sąjungos šventės ir kita.

Žmonės gyveno piliakalnių papėdėse, dažnai upių slėniuose, kur daugiau vietos ir vanduo arčiau. Kai kurios gyvenvietės buvo apsuptos grioviais, aptvertos rąstų tvoromis. Pastatai nedideli, atskirti vienas nuo kito. Tai daugiausia lėmė statybos lygis: mažesnius pastatus lengviau statyti. Gyvenamieji namai statyti toliau nuo ūkinių. Namai jau ne tik stulpinės konstrukcijos, bet ir renčiami iš kertėse sunertų sienojų. Trobesiai be pamatų. Stogai dvišlaičiai, naudota suneriamų gegnių stogo konstrukcija. Gyvenamuosiuose pastatuose buvo židiniai. Kaimelyje gyvendavo apie 6–10 šeimų.

Ūkio pagrindas – žemdirbystė ir sėsli gyvulininkystė. Iki VI a. vyraujanti žemdirbystės forma – lydiminė žemdirbystė, vėliau įsigali dvilaukė sistema. Augino miežius, kviečius, žirnius, pupas, soras, linus, ropes. To laikotarpio piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose randama daug trinamųjų girnų, o kapuose – derliaus nuėmimo įrankių: peilių palenkta įkote, pjautuvų aukštyn riestu smaigaliu ir išlenktomis geležtėmis.

Pagal piliakalniuose randamų gyvulių kaulų kiekį sprendžiama, kad tuo laikotarpiu naminių gyvulių mėsa sudarė 83–93% visos maistui vartotos mėsos. Daugiausia auginta stambiųjų raguočių (42%), antrą vietą užėmė kiaulės (26%), trečią – smulkūs raguočiai (ožkos ir avys). Vienai šeimai reikėjo apie 16–20 ha dirbamos žemės ir tiek pat ganyklų bei pievų. Todėl ir buvo gyvenama nedideliais kaimeliais.

Piliakalniuose ir gyvenvietėse randama nemažai geležies šlako, geležies sodrinimo krosnelių. Geležį gamino kiekviena bendruomenė, įrankius ir ginklus kalė kalviai. Vis daugiau ir įvairesnių darė geležinių ar plieninių dirbinių. Manoma, kad jų būta bent 30 rūšių. V–X a. labai padaugėjo iš spalvotojo metalo padarytų papuošalų. Daugiausiai naudotas žalvaris, rečiau dirbta su alavu, sidabru. Mūsų krašte auksas naudotas labai retai. Tiesą sakant, jis dengdavo tik atvežtinių dirbinių paviršius. V–VI a. gana gausiai naudotas sidabras. Dažnai ant žalvarinio dirbinio priklijuodavo sidabro lapelį arba daiktą darydavo iš gryno sidabro. Nuo V a. neberandama emalio, jį išstumia mėlyno stiklo akutė. Dirbinio paviršius puošiamas išimtinai geometriniu ornamentu. Baltų juvelyrams buvo žinomos Europos mados ir ten paplitusios technologijos. Kai kurie apdirbimo būdai ir technologijos perimti iš Europos, kiti naudoti savitai. Vyko prekyba tarp genčių ir su Vidurio Europos kraštais. Įveždavo ir spalvotuosius metalus, ir gatavus dirbinius: papuošalus, ginklus, stiklo karolius. Prekiavo su germanais, Padunojo avarais, finougrais. Už gaunamas prekes atsiskaitydavo kailiais, vašku, odomis, žemdirbystės produktais, gintaru.

Kintant ūkio sistemai, gausėjant gyventojų, bendruomenės turėjo labiau telktis, kad apgintų savo interesus. Todėl stiprėjo genčių organizacija, formavosi valdžios institucijos. IV–V a. senosios kultūrinės sritys suskilo į mažesnius genčių vienetus, iš jų susidarė genčių sąjungos, kurios išliko iki pat Lietuvos valstybės susidarymo. Nors visos šios gentys vertėsi žemdirbyste ir sėslia gyvulininkyste, naudojosi panašiais įrankiais ir nešiojo panašius papuošalus, jos išlaikė ir nemaža savitų kultūros bruožų. Skyrėsi kai kuriais mirusiųjų laidojimo papročiais, papuošalų kompleksu, jų nešiosena. Lietuvos teritorijoje tuo laikotarpiu skiriame devynias gentis – tai kuršiai, lamatiečiai, žemaičiai, žiemgaliai, skalviai, sėliai, aukštaičiai, jotvingiai-sūduviai ir lietuviai.

Kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje nykstant kapų su akmenų vainikais kultūrai. Lietuvos teritorijoje yra tik pietinė visų kuršių dalis. Šiaurėje jie siekė Ventos žiotis bei jos intaką Abavą, vakaruose – Ventą, Telšių bei Žarėnų apylinkes, pietuose – Medingėnų, Endriejavo bei Klaipėdos apylinkes. Pietuose kuršiai ribojosi su lamatiečiais, rytuose su žemaičiais bei žiemgaliais. Ankstyvąją kuršių kultūrą pažįstame iš tyrinėtų kapinynų Anduliuose, Aukštakiemiuose, Genčuose, Kiauleikiuose, Laistuose, Laiviuose, Lazdininkuose, Palangoje, Ramučiuose. Tyrinėti ir kuršių piliakalniai Apuolėje, Įpiltyje, Eketėje, Imbarėje.

Ankstyvieji kuršiai savo mirusiųjų nedegino. Juos laidodavo pailgose duobėse, kurios nuo VIII a. sudaro tvarkingas eiles. Laidojo su gausiomis įkapėmis. Vyrams prie šonų guldė dvi ietis, vienašmenius kalavijus medinėse geležimi kaustytose makštyse, prie kairiojo peties – žirgo kamanas. Darbo įrankius: dalgį (ar jo miniatiūrą) bei dažnai miniatiūrines vedegas, kaplius, kirvelius, galąstuvus – dėjo galvos ir pečių srityje. Vienas iš būdingiausių kuršių įkapių yra diržas, dažniausiai su puošnia sagtimi, apkaustytas žalvarinėmis plokštelėmis ir padabintas kutais. Paplitęs vyro aprangos elementas ir papuošalas – segė. Prie segės retkarčiais prikabindavo žalvarinį pincetą. Ankstyvosios kuršių kultūros metu vyrai beveik nenešiojo apyrankių ir labai retai puošėsi antkaklėmis. Savotiška kuršio vyro įkapė buvo gintarinis šukų formos kabutis.

Moterų kapuose darbo įrankių nedaug: geležinis peiliukas, yla, molinis ar gintarinis verpstelis. Užtat kuršių moterų kapuose gausu papuošalų. Galvos apdangalas prie dešiniojo
smilkinio susegamas sege, o nuo IX–X a. – trikampio pavidalo smeigtuku. Moterys dažnai nešiojo antkakles, po kelias masyvias apyrankes, kurias mūvėdavo ant abiejų rankų. Būdingas moterų papuošalas – stambus (20–45 cm ilgio) smeigtukas, papuoštas mėlyno stiklo akutėmis. Į smeigtuko adatą įverdavo klevo sėklos arba pusmėnulio formos kabutį.

Kuršiai dėdavo ir papildomas įkapes: molinį puodelį, geriamąjį ragą. VIII–IX a. kuršiuose ėmė plisti kremacijos paprotys. Iš pradžių kapų duobės, įkapės ir jų išdėliojimo tvarka nieko nesiskyrė nuo nedegintų kapų.

Apie VI a. į pietus nuo kuršių susiformavo nedidelė lamatiečių gentis. Ji užėmė rytinį Kuršių marių krantą tarp Klaipėdos ir Nemuno žiočių. Žinomiausi lamatiečių kultūros laidojimo paminklai yra Vėžaičiuose, Jurgaičiuose, Rubokuose, Vilkų Kampe.

V–VII a. lamatiečiai kapus apdėdavo akmenų vainikais. Mirusiuosius laidojo nedegintus, dėdavo daug įkapių. Vyrus laidojo su darbo įrankiais, ginklais, brangiais papuošalais. Peties srityje ar prie kojos įdėdavo įmovinį kirvį, prie galvos – dalgį, galąstuvą, peiliuką, prie šono – siaurą kovos peilį arba trumpą kalaviją. Vyrai nešiojo masyvias storagales apyrankes. Dažnai prie vienos kojos pridėdavo ir pentiną. Vyrų kapuose randama žirgų kaukolių ar kitų griaučių liekanų, tačiau žirgų aprangos detalių nedaug.

Moterų kapuose darbo įrankiai nėra įvairūs. Tai verpstukai, ylos, peiliukai. Karoliais ir įvijomis puošė galvos apdangalus. Čia mėgti apskriti, pupelės-širdies formos kabučiai, kuriais puošdavo kepurėlės kraštus. Plaukus ar galvos apdangalą susegdavo ilgu virbalo formos smeigtuku. Dažniau nei kur kitur nešiotos įvijėlių ir gintaro karolių apvarėlės. Puošdavosi antkaklėmis. Drabužį susegdavo dviem smeigtukais ar sege. Mūvėdavo įvijines, storagales apyrankes. Ir vyrų, ir moterų kapuose randami pavieniai gintaro karoliukai, prie galvos padėti moliniai puodeliai, geriamųjų ragų apkalai.

VII–VIII a. keičiasi laidosena: plinta mirusiųjų deginimas, tačiau dar IX a. randama ir griautinių kapų. Sudegintų mirusiųjų kapai įvairūs – kasamos tokio pat dydžio duobės kaip ir nedegintiems mirusiesiems, o duobės viduryje supilami kauliukai ir degėsiai. Įkapės tokiuose kapuose išdėstomos kaip ir griautiniuose. Kastos ir ovalo formos duobės, įkapės sudedamos kapo dugne, o ant jų supilami deginti kauliukai. Įkapės ir apdegusios, ir neliestos ugnies. Daiktai tokie pat kaip ir nedegintiniuose kapuose.

Skalvių gentis išsiskyrė jau V a. Jos gyventa teritorija apėmė Jūros žemupį, Nemuno dešinįjį krantą ir Tilžės apylinkes kairiajame Nemuno krante. Pietuose jos ribojasi su prie Priegliaus buvusia Nadruva, rytuose – su aukštaičiais, Šilalės apylinkių pietuose siekė žemaičius, o šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus. Žinomiausi paminklai – Greižėnų, Sodėnų, Vidgirių kapinynai ir Rambyno bei Ragainės piliakalniai.

V–VI a. mirusieji laidoti nedeginti, tačiau apie tą patį laiką ima skverbtis ir kremacijos paprotys. Buvo manoma, kad deginimo paprotys atėjo iš Rytų Lietuvos. Tačiau III–IV a. gretimoje Nadruvoje mirusiuosius degino, ir labiau tikėtina, kad iš čia deginimo paprotys pasiekė ir skalvių žemes. VII–VIII a. buvo laidojama ir deginant, ir nedeginant. Tik nuo IX a. įsigali mirusiųjų deginimo paprotys.

Skalvių įkapės V–V a. gana gausios, o nuo VII a. dar pagausėja. Vyrams į kapus dėjo darbo įrankius (dalgį, peilį), ginklus (ietis, kovos peilius ar siauraašmenius kalavijus). Moterų kapuose taip pat randama darbo įrankių. Dažniausiai tai peiliukas, rečiau – verpstukas. Kai kada ir vyrų, ir moterų kapuose randami lipdyti moliniai puodeliai, rago apkalai. Papuošalus nešiojo ir vyrai, ir moterys. Puoštasi įvairių formų antkaklėmis. Drabužį ir vieni, ir kiti susegdavo segėmis. Dažnai jas nešiojo po dvi. Moterys storagales apyrankes mūvėjo ant abiejų rankų, vyrai – ant vienos. Savitai moterys puošė galvos apdangalą. Prie jo būdavo tvirtinamas plonas žalvarinės juostelės lankelis, ant kurio kabinami gintaro karoliai, kibirėlio formos žalvariniai ar sidabriniai kabučiai. Nešioti ir apgalviai iš kelių įvijų eilių ir jas jungiančių skersinių plokštelių. Galvos apdangalą susegdavo ilgu žalvarinio virbo formos smeigtuku.

Jotvingių-sūduvių gentis išsiskyrė pietinėje Užnemunės dalyje ir Nemuno dešiniajame krante – tarp Merkio pietuose ir Strėvos šiaurėje bei Aukštadvario apylinkių šiaurės rytuose. Jotvingių-sūduvių paminklai išsiskiria dar IV a. antroje pusėje ir žinomi iki VII a. Žinomiausi tyrinėti laidojimo paminklai – Vilkiautinis, Papiškis, Eitulioniai, Migoniai, Maisiejūnai, o iš piliakalnių – Kaukai, Punia, Kunigiškis-Pajevonis.

Mirusiuosius laidojo pilkapiuose. Be apskritų sampilų, žinomi ir pavieniai ilgieji sampilai. Sampilus juosia stambių akmenų vainikas. Nesudeginti mirusieji dažniausiai laidoti po vieną. Tik retkarčiais vienoje duobėje randama kelių mirusiųjų griaučių. Nuo V a. antros pusės įsigali mirusiųjų deginimo paprotys. Degintiniams kapams kasamos stačiakampės duobės, kurių viduryje supilami kauliukai, o ant jų dedamos įkapės. Dažniau sudegintų mirusiųjų palaikai randami negiliose duobutėse ant pilkapio pagrindo, o kartais,
akmenimis, ir pačiame sampile. Įkapės negausios.

VII–IX a. jotvingių-sūduvių arealo šiaurės rytinėje dalyje, Nemuno dešiniajame krante, paplinta Rytų Lietuvos tipo pilkapiai su smėlio sampilu ir sudegintų mirusiųjų kapais. Iš akmenų sukrautus pilkapius su degintų ir nedegintų mirusiųjų kapais paliko viena iš jotvingių genčių, greičiausiai dainaviai.

Žemaičių gentis išsiskyrė V a. buvusios Pilkapių kultūros vakarinėje srityje tarp Dubysos ir Šušvės rytuose, Jūros bei Varduvos vakaruose, Ventos vidurupio šiaurėje. Žinomiausi laidojimo paminklai – Sauginiai, Maudžiorai, Pagrybis, Šarkai, Požėrė, Kaštaunaliai, o piliakalniai – Šatrija, Biržuvėnai, Laponys.

Šiuo metu Jūs matote 66% šio straipsnio.
Matomi 2558 žodžiai iš 3889 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.