Lietuvos bankininkai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos bankininkai

Turinys

Įvadas 3

Tarpukario Lietuvos bankininkų gyvenimai ir darbai:

Lietuvos banko valdytojai 4

Žemės banko valdytojai 6

Taupomųjų valstybės kasų valdytojai 8

Lietuvos prekybos ir pramonės banko valdytojai 9

Ūkio banko valdytojai 13

Kredito banko valdytojai 14

Kooperacijos banko valdytojai 15

Centralinio ūkininkų banko vadovai 17

Išvados 19

Literatūros sąrašas 21Įvadas

Pirmojo pasaulinio karo metu sugriautos lietuviškos bankinės sistemos atkūrimas prasidėjo 1918 metais, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Esant nualintai krašto ekonomikai buvo labai sudėtinga ieškoti kreditinei veiklai reikalingų išteklių. Situaciją dar labiau sunkino didelė infliacija ir savos valiutos neturėjimas. Tokiu sudėtingu laikotarpiu ėmė kurtis komerciniai bankai. Pirmasis Lietuvos nacionalinis bankas – Prekybos ir pramonės – buvo įkurtas 1918 m. Iki Lietuvos banko įkūrimo, Prekybos ir pramonės bankas atliko valstybės banko funkcijas. 1919 m. įsteigtas Ūkio bankas, kuris buvo stambiausias tarpukario Lietuvos komercinis bankas. 1920 m. įsteigtas Komercijos bankas, kuris daugiausia vertėsi vekselių operacijomis bei prekybos ir pramonės kreditavimu. 1921 m. įkurtas Centralinis žydų bankas, finansavęs Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves. Tais pačiais metais veiklą pradėjo Tarptautinis bankas, įsteigtas JAV lietuvių kapitalu ir susijęs su pramone. Kredito bankas savo paskolomis rėmė pirmiausia metalo, mašinų, tekstilės, medžio perdirbimo, spirito gamybos šakas. Iki lito įvedimo visi Lietuvos bankai spekuliavo vokiškomis markėmis bei investavo lėšas į nekilnojamąjį turtą bei užsienio valiutą. 1922 metais įsteigus Lietuvos banką ir įvedus nacionalinę valiutą – litą – buvo užbaigtas nacionalinės kredito ir bankų sistemos pagrindo formavimas.

Antrojo pasaulinio karo metais nacionalizavus kredito įmones, jų aktyvi veikla sustojo, banko aktyvai ir pasyvai buvo perduoti įkurdintiems SSRS bankų padaliniams, kitos kredito įmonės buvo likviduojamos. Dauguma bankininkų, aktyviai dalyvavusių viso tarpukario periodo metu atkuriant nacionalinę kredito ir bankų sistemą, rusų invazijos metu buvo represuoti ir nužudyti.

Šio darbo pagrindinis tikslas – aptarti tarpukario Lietuvos bankininkų, labiausiai prisidėjusių prie nacionalinės bankinės sistemos sukūrimo po Pirmojo pasaulinio karo, gyvenimus bei darbus. Siekiant užsibrėžto tikslo, vykdysime tokį uždavinį: trumpai ir glaustai aprašysime svarbiausių tarpukario Lietuvos bankų (Lietuvos banko, Žemės banko, Taupomųjų valstybės kasų, Lietuvos prekybos ir pramonės banko, Kredito banko, Kooperacijos banko, Centralinio ūkininkų banko), valdytojų gyvenimus ir darbus.

Darbe naudojamasi Vlado Terlecko ir Vytauto Vaškelaičio knygomis bei moksliniais straipsniais, internetinių svetainių informacija, Lietuvos respublikos vyriausybės teikiama informacija.Tarpukario Lietuvos bankininkų

gyvenimai ir darbai

Lietuvos banko valdytojai

Vladas Jurgutis (1885-1966), neturtingų tėvų sūnus, įstengė puikiai baigti Peterburgo dvasinę akademiją ir Miuncheno universitetą. Šiame universitete 1910-1914 m. studijavo ekonomiką. Universiteto profesorių, populiarios istorinės ekonomikos mokyklos atstovų įtaka V.Jurgučiui buvo tokia didelė, kad jai liko ištikimas visą gyvenimą. Baigęs universitetą, V.Jurgutis profesoriavo kunigų seminarijose, 1920 m. buvo išrinktas į Lietuvos Steigiamąjį Seimą, 1922 m. pradžioje tapo užsienio reikalų ministru, o 1922 m. rugsėjo 28 d. paskirtas vadovauti ką tik įkurtam Lietuvos bankui (centriniam bankui). Sumania pinigų politika V.Jurgutis su bendradarbiais sugebėjo stabilizuoti litą ir išsaugoti jo paritetą. Todėl pagrįstai vadinamas lito tėvu. 1929 m. pasitraukęs iš Lietuvos banko vadovų, profesoriavo Kauno universitete, labai įdomiai dėstė finansų ir bankininkystės disciplinas, parašė ir išleido 3 dideles monografijas (“Finansų mokslo pagrindai”, “Pinigai ir bankai”). Jos – pirmieji tokio pobūdžio darbai lietuvių kalba.

Vladas Stašinskas (1874 – 1944), baigęs Mintaujos gimnaziją, o 1902 m. – Maskvos universiteto teisės fakultetą, 1906 m. išrinktas į II Valstybės dūmą nuo Lietuvos socialdemokratų. I Augustino Voldemaro (1918 11 11 – 1918 12 26) Ministrų kabinete buvo Vidaus reikalų ministras bei laikinai einąs Maitinimo ir darbų ministro pareigas. O gruodžio mėn. pabaigoje, A. Voldemarui išvykus į užsienį, pavadavo jį ministro pirmininko poste. Vėliau buvo valstybės kontrolierius. XVIII Vlado Mirono (1938 03 24 – 1938 12 05) Ministrų kabinete buvo Teisingumo ministras, Tautos pažangos partijos narys. Bendradarbiavo „Teisėje“. Lietuvoje buvo advokato padėjėjas, vėliau advokatas Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metais vertėsi advokato praktika Vilniuje. Po karo dirbo advokatu Kaune, buvo Kauno miesto savivaldybės , Lietuvos banko bei kitų įstaigų juriskonsultu, o 1930 – 1938 m. – Lietuvos banko valdytoju. Dalyvavo kuriant Lietuvos šaulių sąjungą. Buvo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas. Dalyvavo nuolatiniame tarptautinio teisingumo teisme Hagoje.

Juozas Tūbelis (1882 – 1939) dalyvavo judėjime už Lietuvos laisvę nuo mokyklinių metų, vadovavo įvairioms ministerijoms nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo iki 1920 metų, dalyvavo įvairių valstybinių struktūrų kūrimo
procesuose. 1920 – 1927 metais, palikęs viešąjį politinį gyvenimą, jis aktyviai įsitraukė į kooperatyvinių ekonominių organizacijų centrų kūrimą ir vadovavimą, rūpinosi žemės ūkio produkcijos modernizavimu. Vėliau ėmėsi vadovauti Vyriausybei ir Finansų ministerijai, turėjo didelę įtaką nacionalinės ekonomikai, finansams ir monetarinei politikai. J. Tūbelis siekė konservatyvios, pragmatiškos politikos siekiant nacionalinio biudžeto subalansavimo ir užsienio prekybos optimizavimo, išlaikant lito paritetą ir išvengiant valstybės skolos. Tūbelio, kaip premjero, epocha sutampa su ekonomikos, mokslo, kultūros pakilimo laikotarpiu. J. Tūbelis – trečiasis Lietuvos banko valdytojas. Į šias pareigas jis buvo paskirtas 1938 metais. Bankui vadovavo vienus metus, iki savo mirties.

Juozas Paknys (1883 – 1948), pasiturinčio ūkininko sūnus, aktyvi 1905 metų revoliucijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos figūra. Baigė Komercijos institutą Sankt Peterburge, turėjo patirties komercinėje bankininkystėje. Jau 1922 metais buvo išrinktas Lietuvos banko valdybos nariu, 1926 metais paskirtas valdytojo pavaduotoju, 1939 metais – banko valdytoju. Iš visų Lietuvos bankų valdytojų J. Paknys buvo vienintelis, nepertraukiamai dirbęs 18 metų, palaipsniui užimdamas visas valdymo pareigybes. Jis išgarsėjo savo pasipriešinimu Sovietų Sąjungai, reikalavusiai perleisti Banko aukso atsargas jiems ir nacių intencijai likviduoti Lietuvos banką. Savo vadovavimo tęstinumu, Paknys užtikrino kredito ir monetarinės politikos tęstinumo galimybę. Jis buvo didelis infliacijos ir lito devalvacijos priešininkas. Jo, kaip Lietuvos banko valdytojo, didžiausi laimėjimai yra cirkuliuojančios valiutos skaičiavimo procedūrų pakeitimas, lito pagrindimas aukso atsargomis, monetarinės reformos Vilniaus teritorijoje 1939 metais inicijavimas.

Povilas Kopustinskas (1902 – 1966), kilęs iš ūkininkų šeimos, gavęs aukštesnįjį ekonominį išsilavinimą, 1929 metais pradėjo bankininko karjerą Lietuvos banko skyriuje nuo žemiausios pozicijos. 1935 metais paskirtas Lietuvos banko Kretingos skyriaus direktoriumi, 1940 m. – Lietuvos banko valdybos nariu ir Kauno skyriaus direktoriumi. Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, suformuota Sovietų invazijos pasipriešinimui 1941 metais, paskyrė Kopustinską Lietuvos banko valdytoju. Jo ryškus indėlis pasireiškė Lietuvos banko priešokupacinio statuso, kredito, atsiskaitymų, apskaičiavimo procedūrų atkūrimu. Nematydamas jokių galimybių sustabdyti nacių planus likviduoti Lietuvos banką, 1941 metais jis atsistatydino iš pareigų. Po karo Kopustinskas dirbo mokytoju Kauno vidurinėse mokyklose, vėliau – dėstė ekonomikos disciplinas Vilniaus universitete. Nepriklausomybės metais išleido keletą vertingų straipsnių apie Lietuvos banko monetarinę politiką lito atžvilgiu, jo padėties pokyčius, autarkinį ir planinį ūkį. 1940 metais išspausdintame straipsnyje „Dabartinė Lietuvos pinigų rinka“ jis pritarė valdžios finansų politikai, atmetusiai eksperimentus finansų rinkoje. Ankstesniuose straipsniuose teigiamai vertino didėjusį Lietuvos valstybinį kredito reguliavimą, kritikavo paskolų teikimą pagal kreditingumo metodą ir siūlė jį keisti, atsižvelgiant į paskolos reikalingumą. Taip pat kėlė Lietuvos bankų suvalstybinimo idėją, kad taip būtų sudarytos prielaidos planingai tvarkyti ūkį. Tačiau jis atmetė sovietinį bankų nacionalizavimo būdą, pasisakydamas už tai, kad valstybė išpirktų bankų akcijas.

Aleksandras Drobnys (1912 – 1998) kilęs iš vargingo ūkininko šeimos. Studijavo ekonomiką Vilniaus ir Kauno universitetuose. Prieš paskyrimą Lietuvos banko valdytoju (1940 metais), Drobnys dirbo šiame banke ir Finansų Ministerijoje. Jis vadovavo Lietuvos bankui iki karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pradžios, vėliau prisidėjo prie Banko nacionalizavimo ir jo darbuotojų perkėlimo, taip pat prie lito naikinimo. Karo metais gyveno ir dirbo Rusijoje. 1944 – 1957 dirbo Lietuvos LSSR Finansų ministru, vėliau – Planavimo komiteto valdytoju bei LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nuo 1956 metų – LKP CK narys. 1972 m. Drobniui suteiktas LSSR nusipelniusio ekonomisto vardas, 1983 m. paskirta LSSR valstybinė premija. Jam priskiriamos kelios propagandinės brošiūros, dalis kurių parašyta su kitais autoriais. Nuo 1981 m. pirmininkavo „Lietuvos TSR atlaso“ redakcinei kolegijai.

Juozas Bergas – sulietuvėjęs vokietis, baigęs aukštuosius mokslus Rusijoje ilgus metus dirbo Ūkio banko Marijampolės skyriaus direktoriumi, priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai. Apie Bergo likimą okupacijos metais pateikiama prieštaringa informacija, tačiau pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, jis buvo kalinamas Marijampolėje, vėliau perkeltas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, iš kur sugebėjo ištrūkti dėl vokiškos kilmės ir repatrijuoti į Vokietiją, iš kur karo metais grįžo į Lietuvą. 1942 metais vokiečių okupacinės administracijos buvo paskirtas komisariniu Lietuvos banko valdytoju, jau vykstant banko likvidavimo procesui. Bergui teko vykdyti nacinių okupantų sukurtos institucijos – Lietuvos bankų reorganizavimo ir balansų sureguliavimo įgaliotinio nurodymus. Iš Lietuvos banko buvo perimami ir perduodami vokiškosioms kredito įmonėms klientai, aktyvai ir pasyvai. 1943 metais
16d. Lietuvos bankas buvo priverstas nutraukti savo operacijas. 1944 metais Bergas pasitraukė į Vokietiją.

Žemės banko valdytojai

Kazys Radušis (1891 – 1966) kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, baigęs Berlyno aukštąją komercijos mokyklą ir tarnavęs Diskonto banke (Vokietijos), tapo aukštos kvalifikacijos profesionaliu bankininku. Į Lietuvą jis grįžo apie 1919 m., dirbo Ūkio banko direktoriumi, 1925 m. paskirtas prieš metus įsteigto Žemės banko vadovu. 1926 m. kairiųjų valdžios atleistas iš šių pareigų, 1927 m. vėl grąžintas į jas, vadovavo šiam bankui iki 1940 m. sovietinės okupacijos. Žemės bankas buvo šalies didžiausias, vienintelis žemės ūkio ilgalaikio kreditavimo bankas. Jo paskolomis buvo pasiekta didelė žemės ūkio pažanga, sukurti prekiniai pavyzdiniai ūkiai, įsitvirtinta Europos rinkoje. Žemės banko veikloje buvo pritaikyta nemaža analogiškų Vokietijos bankų patirties. K.Radušis turėjo įtakos ne tik Žemės banko, bet ir Vyriausybės finansų politikai.

Petras Karvelis (1897 – 1976) daugiau pasižymėjo kaip valstybininkas, politikas, mažiau kaip bankininkas. 1919 m. jis pradėjo valstybės mokslų studijas Miuncheno universitete, vėliau jas tęsė Berlyno ir Breslau universitetuose. 1923 m. studijas baigęs, apgynė valstybės mokslų daktaro disertaciją. Grįžęs į tėvynę, dirbo finansų ministro patarėju, Finansų ministerijos Mokesčių departamento direktoriumi, finansų ministru. Nemažai prisidėjo prie mokesčių sistemos kūrimo, jų administravimo gerinimo. Buvo vienas žymiausių Lietuvos krikščionių demokratų partijos veikėjų, 1924 m. išrinktas į Seimą. Jam buvo patikėta atlikti parengiamuosius Žemės banko steigimo darbus, nuo 1924 birželio buvo paskirtas pirmuoju jo valdytoju, klojo jo organizacijos ir politikos pagrindus. Vėliau buvo išrinktas Centralinio ūkininkų banko valdybos pirmininku, juo išbuvo iki banko bankroto 1931 m. Šis bankas buvo finansinis krikščioniškos orientacijos kredito kooperatyvų centras. Ketvirtąjį dešimtmetį P.Karvelis užsiėmė verslu, labai gyvai dalyvavo ekonomistų diskusijose dėl šalies ekonominės politikos, kuriose išsakytos mintys rodo didelę jo erudiciją.

Vytautas Račkauskas (1881 – 1941), kilęs iš caro laikų tremtinio šeimos, Maskvos Konstantino matavimo institute įgavo geodezijos inžinieriaus specialybę. 1918 metais grįžęs į Lietuvą vadovavo Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamentui. 1926 metais paskirtas Žemės banko valdytoju. Nors šiam bankui jis vadovavo nepilnus metus, spėjo patobulinti jo veiklą: pagerėjo banko tvarkymas, kredito išteklių vadyba. Dėl Račkausko nesutikimo finansuoti bet kurias partijas ir jų organizacijas, prasidėjo dešiniosios spaudos išpuoliai prieš jį, kurie, manoma, nulėmė jo atleidimą iš valdytojo pareigų. Nuo 1930 metų jis nuolat buvo renkamas į Žemės banko tarybą. Po atleidimo iki 1941 metų dirbo įvairiose geležinkelio tarnybose, Valstybės Taryboje referentu. Apskritai jis daugiau nusipelnė susisiekimo geležinkeliais kūrimo ir tobulinimo srityje negu bankininkystėje, kuri jo biografijoje buvo tik epizodas. Račkauskas paliko gilius pėdsakus ir visuomeninėje veikloje: priklausė Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungai, Restoranų, alinių savininkų sąjungai, Lietuvos ir Amerikos lietuvių susiartinimo draugijai.

Bronius Bieliukas (1908 – 1992) – naujos kartos, profesionaliai brendusios Lietuvos nepriklausomybės laikais, atstovas. Baigęs teisės mokslus Vytauto Didžiojo universitete, dirbo žemės banke juriskonsultu, vėliau okupacinės valdžios paskirtas šio banko valdytoju. Jam teko griauti Žemės banką, atleidinėti jo vadovus, tarnautojus ir inkorporuoti į SSRS žemės ūkio banko sistemą. Tačiau dar dirbdamas juriskonsultu, aktyviai dalyvavo varpininkų veikloje, buvo vienas iš pogrindinio laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ steigėjų ir leidėjų, „Lietuvos laisvės trimito“ leidimo iniciatorius. B. Bieliukas buvo laikomas energingu antinacinio pasipriešinimo veikėju, prisidėjo kuriant bendrą rezistencinį centrą – VLIK. 1944 metais gestapui išaiškinus VLIK veikėjus, jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir įkalintas. Amerikiečiams užėmus Bairoitą, Bieliukas išėjo į laisvę, vėliau persikėlė į JAV, kur toliau tęsė rezistencinę veiklą iki mirties.

Taupomųjų valstybės kasų valdytojai

Andrius Matulaitis (1856 – 1932) gimęs Suvalkijoje, baigęs Maskvos universitetą matematikos mokslų kandidato laipsniu, dirbo Rusijos valstybiniame banke Maskvoje iki 1920 metų. Grįžęs į Lietuvą, įsidarbino Finansų ministerijoje ypatingųjų reikalų valdininku, vėliau paaukštintas iki vicedirektoriaus pareigų. 1922 metais paskirtas Taupomųjų valstybės kasų valdybos nariu, o 1926 metais – valdytoju (šias pareigas ėjo iki pat mirties). Be bankininko darbo, Matulaitis dalyvavo ir visuomeninėje veikloje. Dar gyvendamas Maskvoje, kartu su J. Baltrušaičiu ir kitais poetais padėjo įsteigti draugiją besimokiusiems Maskvoje šelpti. Nepriklausomoje Lietuvoje Matulaitis, kaip tautinio judėjimo veteranas, priklausė Lietuvos atgimimo draugijai, kuri siekė gaivinti tautinį susipratimą, kovoti su karjerizmu ir kitomis negerovėmis. Matulaitis pasižymėjo darbštumu, pavyzdingu pareigingumu, nepaprastu kuklumu bei nemėgimu afišuotis.

Antanas
(Vaitkus) (1894 – 1966) gimęs Kėdainių apskrityje, studijavęs Odesoje bei Kaune Vytauto Didžiojo universitete, dirbti pradėjo Rygos muitinėje. 1923 metais išrinktas Kooperacijos banko valdybos nariu ir Lietuvos banko centrinio diskonto komiteto nariu. 1932 03 09 paskirtas laikinuoju, o nuo 1932 07 04 – nuolatiniu Taupomųjų valstybės kasų valdytoju. Jam dirbant Taupomosios valstybės kasos išgyveno dideles permainas ir pakilimą. 1932 – 1939 m. Vaitkevičius ėjo ir Valstybės loterijos įstaigos direktoriaus pareigas. Kaip Taupomųjų valstybės kasų valdytojui teko atstovauti Finansų ministerijai Kiaulių kainų palaikymo, Namų savininkų įkaitų paskolų grąžinimui reguliuoti, Taupomųjų valstybės kasų rūmų statybos, Taupomųjų valstybės kasų čekių operacijų įvedimo komisijose, Finansų ministerijos įmonių veiklai išlyginti bei tobulinti taryboje. 1933 metais Vaitkevičius įstojo į Ekonominių studijų draugiją, 1938 m. apdovanotas DLK Gedimino II laipsnio ordinu. 1944 metais Vaitkevičius pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. persikėlė į JAV.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2308 žodžiai iš 7332 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.