Lietuvos bankų sistema
5 (100%) 1 vote

Lietuvos bankų sistema

1121314151

1. LIETUVOS BANKŲ SISTEMA

1.1 Bankų veiklos esmė ir klasifikacija

Bet kurios šalies gerovės pagrindas – efektyvus finansų sistemos funkcionavimas, o viena seniausių ir labiausiai išplėtotų jos grandžių – bankininkystė.

Literatūros šaltiniuose sutinkami įvairūs banko sąvokos apibūdinimai. Vienas iš pirmųjų, lietuvių, įsitraukusių į finansų mokslų kūrimą – prof. V. Jurgutis. Jis bankus priskiria kredito įmonėms, kurių pagrindinis verslas yra kredito operacijos, t.y. kredito ėmimo (pasyvinės) bei kredito teikimo (aktyvinės) operacijos. Autorius šias operacijas detalizuoja, klasifikuodamas bankus. Anot profesoriaus [1, p.9], „bankai bus tokios kredito įmonės, kurios :

· leidžia notas ir parūpina sau pinigų notų emisija;

· gauna apyvartinių pinigų, priimdamos indėlius;

· teikia trumpalaikius kreditus;

· leidžia į apyvartą savo akceptus ir akceptuoja svetimus skolos pasižadėjimus;

· emituoja procentinius ir dividendinius popierius;

· verč· iasi stambių pramonės bei prekybos įmonių pinigais ir jas finansuoja;

· leidžia įkaito paskolos lakštus ir tais lakštais pagamintais gyvais pinigais ar net pač· iais lakštais duoda paskolas.“

Kiek siauresnė banko sąvokos apibrėžimą pateikia B.Martinkus [2,p.172]. Jis teigia, kad „bankai yra indėlių priėmimo įstaiga gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių organizacijų, ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą“.

Lietuvos bankų veiklą reglamentuojančiame LR komercinių bankų įstatyme (3) sakoma, kad „bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių ir kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu, ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę, taip pat užsiima kita šio įstatymo numatyta veikla“.

Literatūros šaltiniuose pažymima, kad bankai yra komercinės (2) įstaigos. Žinoma, tame yra dalis tiesos: daugumos bankų veiklos tikslas – pelnas. Tačiau tai būdinga tik komerciniams bankams sudarantiems pagrindinę bankų sistemos grandį. Emisijos bankas savo veiksmus nustato remdamasis daugiau visuomenės, o ne akcininkų interesais. Be to, bankai yra finansinės institucijos, nes tiek komerciniai, tiek centrinis bankas yra finansų sistemos širdis [ 4,p.143].

Taigi, viską apibendrinant galima pasakyti, jog bankas – tai finansinė institucija, kuri užsiima grąžintinų pinigų priėmimu, tarpininkauja vykdantiems piniginius atsiskaitymus, teikia ilgalaikius ir trumpalaikius kreditus, emituoja vertybinius popierius ir pinigus ir atlieka su tuo susijusias operacijas. Taigi, mano nuomone, teisingiausias banko sąvokos paaiškinimas pateikiamas minėtame įstatyme.

Išsiaiškinus banko sąvoką, matome, kad ji dažnai siejama su įvairiomis bankų atliekamomis funkcijomis. Funkcijų įvairovė ir sąlygoja bankų įvairovę. Taigi, dabar pateiksiu bankų klasifikaciją.

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai (B. Martinkus): centrinis emisijos bankas (leidžia apyvarton popierinius pinigus, teikia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredituoja vyriausybę ir komercinius bankus, prižiūri visą šalies kredito sistemą, vykdo valstybės kreditinę monetarinę politiką, priima indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynais pinigais ir panašiai); komerciniai bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais (priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynais pinigais, teikia trumpalaikes paskolas); investicijų bankai (atlieka vertybinių popierių emisijos, pirkimo ir pardavimo operacijas); taupomieji bankai (surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas į kapitalo rinką); specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio bankas (teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti, melioracijos darbams ir panašiai); užsienio prekybos bankai (kredituoja importo ir eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius atsiskaitymus.

Skirtingi autoriai pateikia įvairias bankų rūšis. D. Ivaškevičius [5, p. 18] bankus skirsto pagal kelis kriterijus:

Pagal veiklos struktūrą:

a) universalūs;

b) specializuoti.

Šiuo metu visi Lietuvos komerciniai bankai yra universalūs.

Pagal nuosavybės formą:

a) privatūs;

b) valstybiniai.

Be to, autorius (5, p.13) bankus dar skirsto į:

a) emisijos bankus;

b) komercinius bankus:

Paprastai emisijos bankas būna vienas – centrinis bankas. Kiti bankai yra jo klientai. Universalūs komerciniai bankai atlieka klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Jie vykdo visas pagrindines bankų pinigų apyvartos ir kreditavimo funkcijas.

Lietuvos Respublikos kreditavimo sistemą sudaro bankai ir kitos organizacijos, atliekančios kai kurias bankines operacijas. [5, p. 13].

.

1.2 Bankai ir parabankai

Lietuvos kreditavimo sistemą sudaro bankai ir kitos organizacijos, atliekančios kai kurias bankines operacijas. Skiriami du posistemiai: bankai ir nebankai – parabankai (artimos bankams, kvazibankinės institucijos). [5, p. 13]

Bankas – finansinis tarpininkas, teikiantis daugumą kreditinių finansinių paslaugų, kuriam yra būdingas finansinės veiklos universalumas. Klasikinės banko operacijos yra lėšų pritraukimas per atsiskaitomąsias sąskaitas ir terminuotus indėlius.

Parabankinės institucijos – atlieka vieną ar kelias banko operacijas. Tai – specializuotos institucijos, kuriamos, kai bankams draudžiama
užsiimti tam tikra veikla (pvz., draudimu, tiesioginėmis investicijomis) arba kai bankų sistema operatyviai nesureaguoja į naujų veiklos sričių atsiradimą ir palieka laisvas nišas kitoms institucijoms.

2. BANKINIŲ INSTITUCIJŲ CHARAKTERISTIKA

Lietuvos Respublikos bankų sistemą sudaro:

· emisijos bankas;

· komerciniai (universalūs ar specializuoti) bankai.

Lietuvos bankas yra centrinis Lietuvos Respublikos bankas (emisijos bankas).

Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme nurodyta (6), kad centrinis emisijos bankas vykdo tokias pagrindines funkcijas:

· kontroliuoja pinigų apyvartą, atlieka jų emisiją;

· valdo aukso/valiutinius rezervus;

· veikia kaip bankų atsiskaitymų ir rezervų centras;

· aptarnauja vyriausybės įsipareigojimų vykdymą;

· nustato bankų veiklos limitus, normatyvus, centrinio banko oficialius kredito palūkanų procentus;

· atlieka bankininkystės mokslinius tyrinėjimus;

· nustato kreditinių finansinių institucijų veiklos teisinius pagrindus ir principus, reglamentuojanč· ius trumpalaikes ir ilgalaikes kredito operacijas, piniginių atsiskaitymų dokumentus;

· kontroliuoja komercinių bankų veiklą;

· formuoja efektyvų šalies ekonominio reguliavimo piniginį kreditinį mechanizmą;

· atlieka bankų banko vaidmenį.

Emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu atveju gali sutrikti pinigų ūkis. Centrinis emisijos bankas turi tokias stambias pinigines lėšas, kokių neturi nė vienas kitas bankas, kadangi jo pasyvus sudaro biudžeto lėšos ir grynieji apyvartiniai pinigai. Tai sudaro realią galimybę daryti įtaką kitų bankų veiklai. Visi bankai atlieka tarpusavio atsiskaitymų operacijas per centrinį banką, jei reikia – gauna jo kreditus, jame saugomi komercinių bankų rezervai, jis vykdo bankų priežiūrą ir kontrolę. Todėl Centrinis emisijos bankas – Lietuvos bankas – kitų komercinių bankų požiūriu atlieka banko funkcijas, visi kiti bankai yra jo klientai ir todėl jis yra vadinamas „bankų banku“.

Universalūs komerciniai bankai atlieka finansinį – kreditinį klientų aptarnavimą komerciniais pagrindais. Universalūs bankai vykdo visas pagrindines banko pinigų apyvartos ir kreditavimo funkcijas. Jiems galima priskirti ir didžiausius Lietuvos bankus.

D. Ivaškevičius [5, p.15] teigia, kad bankai gali daugiau specializuotis vienoje ar kitoje srityje. Taip susiformavo specializuoti bankai. Bankai gali specializuotis pagal vieną ar kelis kriterijus (žr. 2 pav.).

2 pav. Bankų specializavimosi kriterijai

Šaltinis: [5, p. 15].

Tačiau Lietuvoje visi komerciniai bankai yra universalūs.

Investiciniai ir inovaciniai bankai sukaupia ilgalaikes lėšas. Investiciniai bankai aktyviai dalyvauja pramonės emisiniuose steigiamuosiuose procesuose, jie dažniausiai organizuoja trečiųjų asmenų vertybinių popierių pirminę ir antrinę apyvartą, būna emisijos garantais ir kredituoja fondines operacijas. Inovaciniai bankai daugiau orientuoti į veiklą, kuri atsiperka negreitai ir dažnai būna rizikinga (naujų veiklos sričių skatinimas, naujos technikos ir technologijos diegimas ir pan.).

Atsiskaitymų ir depozito bankai specializuojasi teikti trumpalaikius kreditus. Yra bankų, kurie specializuojasi vykdyti specifinius atsiskaitymus, pvz., organizuoja atsiskaitymus su buvusiomis Sovietų Sąjungos įmonėmis.

Taupomieji bankai pritraukia smulkius indėlius. Jie dažniausiai orientuojasi į gyventojų kreditavimą – įdėjimus į gyvenamąją statybą, smulkų verslą.

Hipotekos (žemės) bankai išduoda paskolas už įkeistą nekilnojamąjį turtą, dažniausiai žemę.

Be funkcinės galima ir regioninė specializacija. Dažnai tokie yra regioniniai taupomieji bankai. Regionus gali aptarnauti ir didžiųjų bankų regioniniai filialai. Šakinės specializacijos bankai orientuojasi į tam tikrą ūkio šaką ar klientų grupę. Pavyzdžiui, Vilniaus bankas daugiau dėmesio skiria prekybos įmonėms (kredituoja eksporto ir importo operacijas), „Snoras“ stengiasi būti patrauklesnis gyventojams. Kartais stambios finansinės grupuotės kuria bankus savo įmonėms aptarnauti; tuo atveju turime pagal klientus specializuotą banką. Prie tokių bankų galima būtų priskirti AB „Achema“ įkurtą „Industrijos“ banką, kuris aptarnauja pramonės įmones, bet nepriima indėlių, t. y. atlieka ne visas banko funkcijas. [5, p. 15]

3. NETRADICINĖS KREDITAVIMO FORMOS

Parabankinės sistemos institucijos labai glaudžiai bendradarbiauja su bankais. D. Ivaškevičius [5, p.16] teigia, kad pagrindinės šio bendradarbiavimo priežastys yra:

· Kai kurios veiklos rūšys atsirado vėliau ir dėl jų specifinio pobūdžio jas tikslinga palikti parabankinių organizacijų specialistams, jau turintiems šioje srityje reikalingą kvalifikaciją, dažnai gerokai besiskirianč· ią nuo bankinės.

· Dažnai bankams yra draudžiamos tam tikros veiklos rūšys, o kapitalui pritraukti jos yra neabejotinai naudingos.

· Kai kurios veiklos rūšys neturi gero vardo visuomenėje (ypač· tai būdinga Lietuvai, pvz., investicinių firmų veikla), ir bankai nori nuo jų bent formaliai atsiriboti.

Parabankinės sistemos institucijų nomenklatūra yra labai plati, labai dažnai bankai yra jų tiesioginiai savininkai, akcininkai. [5, p. 16]

Parabankai apima specializuotas institucijas ir pašto sistemą.

Specializuotos institucijos yra šios:

· lizingo
firmos;

· faktoringo firmos;

· lombardai;

· kredito unijos;

· draudimo draugijos;

· investicinės kompanijos;

· fondai;

· finansų kompanijos;

· atsiskaitymo (kliringo) centrai.

Lizingo (išperkamosios nuomos) firmos užsiima ypatinga nuomos rūšimi, kai produkcija ne parduodama, o išnuomojama, reguliuojant nusidėvėjimo kompensavimo mechanizmą. Lizingo sąvoka labai plati ir apima finansinius, komercinius, teisinius ir techninius aspektus. Plačiąja prasme jis apima aibę turtinių sąvokų, susijusių su turto perdavimu laikinam naudojimui, to turto įsigijimu ir tolimesniu jo išnaudojimu. Lizingas – tai kapitalo nuoma, kai nuomotojas įsigyja nuomininkui reikalingas nuomojamas priemones.

Patį lizingo procesą galima suskirstyti į kelias stadijas:

· Naudotojas suranda įmonę ar organizaciją, kuri gamina jam reikalingą įrangą. Su ta įmone aptaria techninę reikalo pusę ir sudaro išankstinį susitarimą.

· Lizingo gavėjas, kartais kartu su gamintoju, kreipiasi į lizingo kompaniją su prašymu nupirkti jam šiuos įrenginius iš tiekėjo, o po to juos jam suteikti laikinai nuosavybei.

· Lizingo kompanija, nupirkusi įrenginius ir tapusi savininke, perduoda laikinam naudojimui už nustatytą mokestį.

Lizingo davėjas perka įrenginį už pilną jo vertę savo nuosavybėn, bet jį perka ne sau, o naudotojui, kuris gauna ir naudojasi įrenginiais nesumokėdamas pilnos jų kainos, o periodiškai mokėdamas įnašus. Iš to seka, kad lizingą galima nagrinėti kaip turto perdavimą laikinam naudojimui pagal tam tikras sąlygas. Jos būtų:

· Grąžintinumas;

· Terminuotumas;

· Mokumas.

Lizingo sistemoje dalyvauja trys pagrindiniai subjektai:

· Lizingo subjekto gamintojas;

· Lizingo davėjas (įmonė);

· Lizingo gavėjas.

Lizingo operacijoje dar dalyvauja lizingo kompaniją finansuojanti institucija, draudimo kompanija bei valstybės institucija (mokesčių inspekcija).

Lizingo davėjas (nuomotojas) sudaręs su gavėju lizingo sutartį, jis nuperka įrangą, pastatus, mašinas, kitą materialųjį turtą ir išnuomoja lizingo gavėjui už tam tikrą mokestį. Nuomotojas lizingo objektą (Lizingo objektas – gamybinės paskolos kilnojamam ir nekilnojamam turtui) perka savo lėšomis arba gauna paskolą.

Lizingo gavėju (nuomininku) gali būti bet kuris juridinis asmuo, nepriklausomai nuo jo nuosavybės tipo.

Trečiasis lizingo sandorio dalyvis – lizingo objekto pardavėjas, tiekėjas, turintis juridinio asmens teises, yra gamybinė įmonė, tiekimo organizacija ar prekybinė firma.

Egzistuoja daugybė lizingo operacijų, kurios skiriasi dalyvių sudėtimi, turto rūšimi, nuomos terminu, atsipirkimo laipsniu ir kitomis sąlygomis. Priklausomai nuo dalyvių sudėties N. Žaltauskienė [7, p. 17] išskiria šias lizingo rūšis:

· Tiesioginis lizingas, kur turto savininkas ar tiekėjas savarankiškai perduoda objektą lizingui (dviejų šalių sandoris);

· Šalutinis (tarpinis) lizingas – kai turto perdavimas nuomai vyksta per tarpininką. Šis sandoris gali būti sudarytas su viena ar keliomis šalimis.

Pagal atsipirkimo laipsnį lizingas skirstomas į:

· Su pilnu atsipirkimu, kai vienos sutarties galiojimo metu vyksta pilnas nuomojamo turto vertės išmokėjimas lizingo davėjui;

· Su nepilnu atsipirkimo laipsniu – kai vienos sutarties galiojimo atsiperka tik dalis nuomojamo turto vertės.

Priklausomai nuo atsipirkimo laipsnio lizingas gali būti:

· Operatyvus – kai nuomojamo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daug kartų, tač· iau neperleidžia nuosavybės teisės.

· Finansinis – kai lizingo sutartis garantuoja nuomojamos priemonės savininkui investuotų lėšų grąžinimą ir taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimas.

Priklausomai nuo rinkos lizingas skirstomas:

· Vidinis – kai dalyviai yra iš vienos šalies.

· Tarptautinis – kai dalyviai iš kelių šalių.

Lizingas suteikia galimybę gauti įrangą naudojimui be pilno apmokėjimo. Tai naudinga organizuojant naują gamybą. Lizingo dėka, galima dirbti su įrenginiais iki pilno apmokėjimo, t. y. iki pilno įsigijimo.

Be to, lizingas atleidžia nuomininką nuo išlaidų, susijusių su turto valdymu, nes turto juridiniu savininku lieka nuomotojas. Nuomininko nauda ta, kad jis gali išpirkti įrenginį pagal nominalią ar likutinę vertę, kai pasibaigia kontrakto galiojimo terminas.

Kalbant apie lizingą labai svarbu paminėti, kad nuomininkas sumoka visus mokesčius, draudimo išlaidas, padengia visą arenduojamos priemonės vertę, amortizaciją, finansavimo išlaidas.

N. Žaltauskienė [7, p. 12] faktoringą apibūdina sekančiai – tai debeto pavedimų supirkimas iš klientų (prekių ir paslaugų tiekėjų). Tai finansavimo paslauga, kurią teikia firmos faktoriai (faktoringo firmos), glaudžiai susijusios su bankais arba pačios esančios bankai ar jų filialai. Faktoringo paslaugomis daugiau naudojasi smulkios ir vidutinės firmos, kurios nenori ar nepajėgia rūpintis savo klientų (pirkėjų) mokumo tikrinimu, nori sutaupyti kontoros apskaitos ir sutarčių vykdymo kontrolės išlaidų, perduoti dalį rizikos dėl abejotinų skolų susidarymo ir tikisi greičiau susigrąžinti investuotas lėšas.

Finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą.

Faktoringo operacijos atliekamos pagal faktoringo sutartis.
sutartį, faktoringo kompanija prisiima iš pirkėjo pusės nemokumo riziką, iki pasirašant sutartį išaiškės klientų mokumas. Faktoringo kompanija tikrina kiekvieno pirkėjo mokumą ir praneša galimus kredito limitus pagal kiekvieną pirkėją.

Faktoringai gali būti:

· atvirieji (Pirkėjas iš anksto žino, jog teks atsiskaityti per faktoringą (firmą faktorių).Tai gali būti numatyta pirkimo – pardavimo sutartyje arba nurodyta sąskaitoje);

· uždarieji (kai debitoriai (įmonės pardavėjos skolininkai) nežino, jog bus atsiskaitoma naudojantis faktoringo paslaugomis);

· vidiniai (kai tiekėjas, pirkėjas ir faktoringo kompanija randasi vienoje šalyje);

· tarptautiniai (kai tiekėjas, pirkėjas ir faktoringo kompanija išsidėstę skirtingose valstybėse).

Gali būti sudaromos tokios faktoringo sutartys visiškai aptarnaujant pirkėją:

1. apsauga nuo abejotinų skolų ir skolininkų;

2. kredito apskaita ir valdymas;

3. lėšų gavimo užtikrinimas (teikia garantijas);

4. išankstinių apmokėjimų vykdymas, jei yra toks susitarimas;

5. per nustatytą laiką ar iki tam tikros datos sumokama nustatyta pardavėjų reikalavimų dalis, neatsižvelgiant į tai, ar pirkėjas sumokėjo už prekes ar už paslaugas.

Pardavėjui belieka tik faktoringo atliekamų operacijų apskaita. Faktoringo sutartis galima tik tuo atveju, kai pardavėjas firmai faktoriui perduoda visas savo skolininkų skolas.

Lombardų piliečiams teikiamos paskolos užtikrinamos namų apyvokos ir asmeninio naudojimo reikmenų įkeitimu, dažniausiai aukso gaminiais, brangiaisiais metalais, juvelyriniais dirbiniais. Paskolos dydis sudaro 70 -80 proc. užstatomų daiktų vertės.

Kredito unija – tai kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų savanoriškai įsteigta ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių pinigines lėšas kredito unijos įstatuose numatytiems narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams tenkinti savitarpio paskolos teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę [9]. Kredito unijos veikia pagal 1994 m. priimtą Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą, kuris nustato kredito unijų veiklos pagrindus, narystės sąlygas, reglamentuoja kredito unijų steigimą, veiklą, jos narių teises ir pareigas. Be to, šis įstatymas numato kredito unijų reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą bei veiklos priežiūrą. 2000m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 33 [2], 2001m. – 40, o 2002 metais – 54 kredito unijos [8]

Draudimo draugijos už įvairias draudimo paslaugas (gyvybės, turto ir pan.) draudimo įmokų pavidalu sukaupia dideles lėšas ir jas investuoja. Čia ir pasireiškia tiesioginis abiejų pusių suinteresuotumas: bankas suinteresuotas pasinaudoti šiomis lėšomis, draudimo draugija suinteresuota banko asmenyje turėti patikimą partnerį išmanantį finansavimo verslą. Draudimo bendrovių veiklą reglamentuoja LR draudimo įstatymas, priimtas 1996 07.

Investicinės bendrovės sukaupia fizinių ir juridinių asmenų lėšas, viešai platindama savo akcijas, ir investuoja jas į vertybinius popierius ar prekybą jais. Bankai gali atlikti vertybinių popierių saugojimo – depozitoriumo funkcijas. Be to, investicinės bendrovės yra kreditavimo subjektas. Per jas užmezgami tiesioginiai kontaktai su gamybos ir prekybos įmonėmis, galima geriau kontroliuoti jų kreditingumą, daryti įtaką jų veiklai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2600 žodžiai iš 5099 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.