Lietuvos diplomatija
5 (100%) 1 vote

Lietuvos diplomatija

TURINYSĮvadas 4

1.Diplomatinių atstovybių statusas 5

1.1.Diplomatinių atstovybių samprata ir paskirtis 5

1.2.Dalinė diplomatinė atstovybė ir visiškas jos uždarymas 6

1.3.Diplomatinių atstovybių vadovų rangai 8

1.4.Imunitetai ir privilegijos 9

1.4.1.Imunitetai ir privilegijos bendrai 9

1.4.2.Diplomatinis imunitetas nuo valstybės civilinės jurisdikcijos ir jo

įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje………………………………………………………………….……..13

14.3.Diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamybė ir jos užtikrinimo

praktiniai aspektai 21

1.5.Valstybių atstovybių ir valstybių vadovų statusas tarptautinėse

organizacijose 28

2.Diplomatinių atstovybių funkcijos 29

2.1.Funkcijos diplomatinės atstovybės, kaip vieno vieneto 29

2.2.Diplomatinės atstovybės vadovo funkcijos ……………………………………………32

2.3.Funkcijų pasiskirstymas tarp diplomatinių atstovybių padalinių,

personalo 34

Išvados ir pasiūlymai 39

Literatūra…………………………………………………………

………………………………………………….40

Priedai……………………………………………………………………………………..41

1 priedas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienyje ir prie

tarptautinių organizacijų……………………………………………………………………………….…..41

2 priedas. Ambasadų įteisinimą stabdo nesutarimai dėl pastatų ir žemės

ploto…………………..43

ĮVADAS

Pasirinkau diplominio darbo temą ,,diplomatinių atstovybių statusas ir

jų funkcijos”, nes esu susidūręs gyvenime su ambasadomis ir noriu labiau

įsigilinti, iš arčiau pažinti visą šią systemą. Siekiu sužinoti

diplomatinių atstovybių paskirtį, struktūrą, subtilybes, susijusias su

imunitetais ir privilegijomis, suprasti, koks darbas yra atliekamas ir

koks jo pasiskirstymas.

Tikslas – išsamiai išdėstyti diplomatinių atstovybių statusą bei

jų funkcijas, pateikti pavyzdžių, nenukrypstant nuo pasirinktos temos.

Diplomatinių atstovybių reikšmė ypač padidėjo, kai 1989 m. sugriuvo

Berlyno siena. Jos sugriuvimas simboliškai pažymėjo carinės ir

komunistinės imperinės tvarkos Europoje ir Azijoje galą bei paskutiniųjų

45 metų Sovietų Sąjungos pastangų pasaulio mastu išsaugoti karinį buvimą

ir politinę įtaką pabaigą.

Jeigu istorija mus bent kiek moko, tai Sovietų imperijos žlugimas

turėtų sukelti tokias esmines ir toli siekiančias socialines ir politines

pasekmes, kokias sukėlė ankstesnių imperijų — Napoleono, Osmanų, Austrijos-

Vengrijos ar Britų — sugriuvimas — skirtumas tik toks, kad Sovietų

imperija sugriuvo labai netikėtai ir plačiu mastu, ir kad vyriausybės buvo

visiškai nepasirengusios tokiai įvykių raidai. Taigi ir buvusio sovietinio

bloko, ir likusio pasaulio diplomatinėms atstovybėms, skirtoms, būtent,

palaikyti ir stiprinti tarpvalstybinius tarpusavio santykius, šiuo

laikotarpiu yra ypatingai daug darbo ir atsivėrusių naujų veiklos plotų,

galimybių.

Toks mano temos aktualumas, reikšmingumas taip pat pastumėjo mane

pasirinkti ją.

1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ STATUSAS

1.1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ SAMPRATA IR PASKIRTIS

Diplomatijos terminas, kilęs iš graikiško žodžio diploma, kuriuo

Senovės Graikijoje buvo vadinamos lentelės su užrašais, duodamos į užsienį

siunčiamiems valstybės atstovams.

Diplomatija tarp supervalstybių ir kaimyninių valstybių aukščiausiu

lygiu lengviausiai ir logiškiausiai įgyvendinama, kai tiesiogiai susitinka

vyriausybių vadovai ir pasikeičia mintimis ir idėjomis — kalbėdamiesi,

aiškindamiesi, svarstydami. Kadangi diplomatiniai santykiai yra tokie

įvairūs ir sudėtingi, dažniausiai jie tegali būti įgyvendinami

netiesiogiai. Šimtmečių patirtis parodė, kad šiam tikslui toks asmuo kaip

ambasadorius yra tiesiog nepakeičiamas. Ambasadorius retai kada veikia

pats vienas — jis yra diplomatinės atstovybės vadovas, o atstovybė,

dirbdama kaip komanda, sujungia vieną vyriausybę su kita arba vyriausybę —

su tarptautine organizacija. Laikoma, kad nuolatiniai diplomatiniai

santykiai užmezgami tik įkūrus diplomatinę atstovybę, arba, dar geriau,

įkūrus diplomatines atstovybes abiejose valstybėse. Atstovybės įkuriamos

abiem valstybėms sutikus ir remiantis vienodu atstovybių funkcijų

supratimu.

Pagrindiniai principai ir nuostatai apie diplomatines atstovybes

tarptautiniu mastu yra apibrėžti 1961 m. Vienos konvencijoje ,,Dėl

diplomatinių santykių”. Jomis vadovaujasi visas civilizuotas pasaulis.

Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių stastusą ir veiklą bei

su tuo susijusius dalykus reglamentuoja Lietuvos Respublikos diplomatinės

tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės

priklauso vieningai Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai, kurią

,,sudaro Užsienio reikalų ministerijoje bei
Užsienio reikalų ministerijai

atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienio

valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių

organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose,

Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, kitose ministerijose ar Vyriausybės

įstaigose bei derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys

diplomatai”[1].

,,Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje

ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų)

nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija

oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su

tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos

užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių,

įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos

Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų

ministerijai”[2].

,,Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro

teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia

arba likviduoja Vyriausybė. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės

sudėtį nustato užsienio reikalų ministras, jeigu su valstybe, kurioje

akredituota Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė, nėra susitarta dėl

Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės darbuotojų skaičiaus.

Lietuvos Respublikos atstovybės prie tarptautinės organizacijos sudėtį

nustato užsienio reikalų ministras”[3].

Šiomis normomis ir apibrėžimais Lietuva neišsiskiria tarptautiniame

kontekste.

Diplomatinės atstovybės būna dviejų rūšių: ambasados ir misijos. Kol

diplomatinės atstovybės buvo tik vienos valstybės atstovavimo kitoje

valstybėje institucijos, ambasadų ir misijų esminis skirtumas buvo tas,

kad ambasadoms vadovauja ambasadoriai, o misijoms -pasiuntiniai arba

reikalų patikėtiniai. Po Antrojo pasaulinio karo dvišaliams diplomatiniams

santykiams palaikyti dažniausiai steigiamos ambasados, nors joms kartais

vadovavo ir laikinieji reikalų patikėtiniai. Dabar misijomis dažnai

vadinamos valstybių diplomatinės atstovybės tarptautinėse organizacijose.

Joms paprastai irgi vadovauja ambasadoriai.

Užsienyje veikiančios diplomatinės struktūros gali būti nuolatinės ir

laikinosios. Pirmosioms priklauso diplomatinio atstovavimo kitose

valstybėse arba tarptautinėse organizacijose institucijos (ambasados,

misijos) bei konsulinės įstaigos. Laikinai diplomatines funkcijas vykdo

valstybių delegacijos tarptautinėse konferencijose bei pasitarimuose,

specialiosios misijos, siunčiamos į įvairias derybas, ir pan.

1.2.DALINĖ DIPLOMATINĖ ATSTOVYBĖ IR VISIŠKAS JOS UŽDARYMAS

Nėra tokios valstybės, kuri pajėgtų kiekvienoje pasaulio sostinėje

išlaikyti po diplomatinę atstovybę. Tenka rinktis ir derinti nacionalinius

interesus su atstovybių išlaikymo išlaidomis. Dalinio diplomatinio

atstovavimo tam tikroje valstybėje problema gali būti sprendžiama

keturiais būdais:

a) Prašant kitą vyriausybę, turinčią nuolatinę atstovybę toje

valstybėje, pastarajai sutinkant, veikti jos vardu. Šiuo atveju nuolatinės

atstovybės vadovas tvarko tik abiejų vyriausybių komunikacijos ir

konsulinius reikalus. Susikirtus jo šalies vyriausybės ir kitos jo

atstovaujamos užsienio šalies vyriausybės interesams, sprendžia juos savo

vyriausybės naudai.

b) Akredituojant atstovybės vadovą, reziduojantį kitoje valstybėje;

šiuo atveju jis laikomas nereziduojančiu arba vizituojančiu atstovybės

vadovu šioje valstybėje.

c) Įkuriant laikinojo reikalų patikėtinio tvarkomą diplomatinę

atstovybę, kuriai vadovauja tinkamai akredituotas nereziduojantis

atstovybės vadovas. Kai kurioms valstybėms kartais sunku rasti kandidatų

aukštiems diplomatiniams postams, todėl priimanti valstybė kartais

sutinka, kad tokiai atstovybei vadovautų žemesnio lygmens diplomatas;

d) Akredituojant nuolat savo šalies sostinėje gyvenantį labai aukšto

lygmens pareigūną pvz.: užsienio reikalų ministerijos nuolatinį sekretorių

kaip nereziduojantį arba vizituojantį atstovybės vadovą kelioms

valstybėms.

Tam tikrais atvejais, valstybėms susitarus, diplomatinės atstovybės

gali būti uždarytos, pvz.: pasikeitus aplinkybėms, kai nebūtina ar ne

ekonomiška atstovybes toliau išlaikyti. Kartais atstovybių uždarymas

reiškia apgalvotą užsienio politikos veiksmą. Tiesmukiškos ginklų

žvanginimo politikos laikais atstovybės uždarymas ir tuoj po to

diplomatinių santykių nutraukimas būdavo logiška karo preliudija — iš

tikrųjų grėsmės, kad didelė valstybė gali uždaryti savo atstovybę,

paprastai užtekdavo, kad mažesnioji valstybė aiškiai suprastų, kad atėjo

laikas keisti savo užsienio politiką. Kartais ir šiandien toks manevras

panaudojamas, tačiau labiau protestui, o ne grasinimui pareikšti. Tačiau

tai nebeduoda efekto ir neatperka abiems šalims sukeltų sunkumų
nepatogumų.

Netgi kai atstovybė uždaroma ir diplomatiniai santykiai formaliai

nutraukiami, ryšiai retai kada nutrūksta visiškai: valstybės darosi vis

daugiau viena nuo kitos priklausomos, ir vienokie ar kitokie diplomatiniai

santykiai dažnai išlieka, paprastai tarpininkaujant kitai valstybei ar jos

žinybai, kai ji turi savo nuolatinę atstovybę toje šalyje ir tam

neprieštarauja priimanti valstybė. Kartais išvyksta tik atstovybės

vadovas, ir jei priimanti valstybė neprieštarauja, likęs atstovybės

personalas tęsia politinės, kultūrinės ir komercinės veiklos atstovavimą,

tačiau (bent jau teoriškai) tik kaip savo šalies interesus ,,saugančios“

atstovybės personalas. Jie toliau naudojasi diplomatinėmis privilegijomis

ir imunitetu, bendrauja su vyriausybe kaip savo šalies interesus

,,sauganti“ atstovybė ir toliau normaliai funkcionuoja, tačiau ji negali

iškelti savo valstybės vėliavos ar iškabinti valstybės herbo prie savo

oficialios būstinės. Jei vėliava ir herbas ir iškeliami, tai tik kaip ant

savo valstybės interesus ,,saugančios“ atstovybės.

1.3.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ VADOVŲ RANGAI

1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių neapibrėžia

diplomatinių atstovybių rūšių, tačiau skirsto jas pagal tai, kokios klasės

vadovas joms vadovauja. Nurodyti trys diplomatinių atstovybių vadovų

lygmenys:

▪ ambasadoriai ir nuncijai (nuncijus – Vatikano aukščiausiojo lygio

diplomatinis atstovas) arba kiti analogiško rango diplomatai,

akredituojami prie valstybės vadovo;

▪ pasiuntiniai ir internuncijai, akredituojami prie valstybės vadovo;

▪ valstybiniai reikalų patikėtiniai, akredituojami prie užsienio

reikalų ministro.

Tarptautinės teisės požiūriu visų klasių diplomatiniai atstovai yra

lygūs, ir jų lygis gali turėti įtakos tik bendravimo etiketo ir

vyresniškumo aspektais. Nors, tiesiogiai bendrauti su valstybės vadovu

paprastai turi teisę tik ambasadoriaus rango diplomatai.

Diplomatinės atstovybės vadovo paskyrimo procesas, po kurio jis

pradeda vykdyti savo pareigas, vadinamas akreditavimu (lot. accredo –

pasitikiu). Pagal tarpvalstybinius susitarimus diplomatinės atstovybės

vadovas gali būti akredituotas bei kiti diplomatai gali būti paskirti

darbui daugiau negu vienoje valstybėje arba gali būti paskirti ir

valstybės atstovais prie tarptautinių organizacijų.

Akredituojamojo diplomatinio atstovo klasė nustatoma dvišaliu

valstybių susitarimu. Diplomatinės atstovybės aukščiausiojo lygio

pareigūnas paprastai tituluojamas nepaprastuoju ir įgaliotuoju

ambasadoriumi. Pastarųjų dešimtmečių tarptautinėje praktikoje pasiuntiniai

ir reikalų patikėtiniai retai beskiriami diplomatinių atstovybių vadovais.

Neesant nuolatinio diplomatinio atstovo, diplomatinės atstovybės vadovo

funkcijos paprastai pavedamos laikinajam reikalų patikėtiniui.

Diplomatines pareigybes, taip pat diplomatinius rangus (diplomatų

tarnybinius laipsnius), nustato valstybių nacionaliniai įstatymai. Dažnai

diplomatinės pareigybės pavadinimas sutampa su diplomatinio rango

pavadinimu. Tačiau daugumos valstybių, taip pat ir Lietuvos,

įstatymais nėra griežtai reglamentuota, kad užimant vieną ar kitą

diplomatinę pareigybę, būtina turėti atitinkamą diplomatinį rangą.

Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu nustatyti tokie

diplomatiniai rangai: Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis

ambasadorius, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir

įgaliotasis ministras, ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis

sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis sekretorius ir atašė (pranc.

attachė -patvirtintas). Pirmieji du aukščiausieji diplomatiniai rangai

suteikiami Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, atsižvelgiant į

užsienio reikalų ministro teikimą, likusieji – užsienio reikalų ministro

įsakymais.

Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių vadovais paprastai

skiriami asmenys, turintys nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus arba

nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinius rangus.

Kitos pareigybės pagal vyresniškumą išsidėsto tokia tvarka: ministras

patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius,

trečiasis sekretorius ir atašė (išskyrus karinį atašė).

Jei atstovybės vadovo nėra arba dėl kokių kitų priežasčių jis negali

atlikti savo pareigų (pvz.: sunki liga), arba iš viso į tą postą dar

niekas nepaskirtas, atstovybės diplomatinio personalo darbuotojas,

paprastai turintis aukščiausią rangą, užima postą kaip laikinasis reikalų

patikėtinis. Tokiais atvejais atstovybės vadovas arba jo ministerija apie

pakeitimus informuoja atitinkamas priimančios valstybės institucijas, taip

pat praneša, kada atstovybės vadovas imas eiti pareigas. Jei nėra kam iš

diplomatinio personalo pavaduoti atstovybės vadovą, priimančiai valstybei

sutikus, vyriausybė gali skirti administracinio ar techninio personalo

narį tvarkyti
administracinius atstovybės reikalus. Jeigu

laikinasis reikalų patikėtinis negali toliau eiti pareigų, jis neturi

teisės į savo vietą skirti kito patikėtinio – jį skiria tik šalies

užsienio reikalų ministerija.

1.4.IMUNITETAI IR PRIVILEGIJOS

1.4.1.IMUNETETAI IR PRIVILEGIJOS BENDRAITam, kad diplomatinė atstovybė galėtų gerai vykdyti savo valstybės

atstovavimo funkcijas priimančiojoje valstybėje, tai veiklai turi būti

sudarytos palankiausios sąlygos ir ji negali būti kontroliuojama

priimančiosios valstybės valdžios institucijų. Todėl pagal tarptautinę

teisę diplomatinės atstovybės ir diplomatinio personalo nariai turi

imunitetą buvimo valstybės jurisdikcijos atžvilgiu, taip pat jiems

suteikiamos tam tikros lengvatos ir teisinės pirmenybės – privilegijos,

kurių neturi kiti užsienio piliečiai. Antra vertus, tarptautinio

bendravimo norma reikalauja, kad diplomatinių atstovybių nariai turi

gerbti buvimo valstybės konstituciją, įstatymus bei papročius ir nesikišti

į jos vidaus reikalus. Diplomatams draudžiama siekiant naudos užsiiminėti

kita profesine ar komercine veikla.

Vienos konvencijos ,,Dėl diplomatinių santykių” preambulėje

akcentuojama, kad privilegijos ir imunitetai suteikiami ne tam, kad

turėtų naudos atskiri asmenys, bet tam, kad būtų užtikrintas valstybes

atstovaujančiųjų diplomatinių misijų efektyvus funkcijų vykdymas. Šioje

konvencijoje atskirai apibrėžiama privilegijos ir imunitetai, teikiami

diplomatinei atstovybei bei jos funkcijoms (20-28 straipsniai) ir joje

dirbančiam diplomatiniam personalui bei jų šeimų nariams (29-40

straipsniai). Svarbiausia diplomatinės atstovybės privilegija yra teisė

nekliudomai palaikyti ryšius su savo vyriausybe, kitomis savo valstybės

diplomatinėmis atstovybėmis ir buvimo bei kitose valstybėse esančiomis

savo šalies konsulinėmis įstaigomis. Pabrėžiant valstybės atstovavimo

funkciją, prie diplomatinės atstovybės patalpų ir prie jos vadovo

rezidencijos gali būti iškeliama atstovaujamosios valstybės vėliava ir

pakabinamas tos valstybės herbas ar kita emblema. Savos valstybės vėliava

(vimpelas) taip pat gali būti tvirtinama ant diplomatinės atstovybės

vadovo transporto.

Diplomatinėms atstovybėms garantuojama dokumentų ir archyvų

neliečiamybė. Tokį pat imunitetą turi ir atstovybės transporto priemonės.

Diplomatinių atstovybių dokumentų ir archyvų neliečiamybė siejasi su

patalpų neliečiamybe. Už atstovybės patalpų ribų nuo pašalinio poveikio

saugoma visa oficialioji atstovybės korespondencija. Diplomatinės siuntos

(paketai, bagažas) negali būti atplėšiamos arba sulaikomos. Jos turi būti

pažymėtos atitinkamomis išorinėmis žymėmis ir gali būti siunčiamos

įprastiniu paštu arba per kurjerius. Diplomatiniai kurjeriai taip pat

naudojasi neliečiamumo teise: jie negali būti areštuojami ar sulaikomi.

Tarptautinėje praktikoje diplomatinės siuntos neretai patikimos civilinės

aviacijos lėktuvų vadams. Tuo atveju lėktuvo vadui kartu su diplomatine

siunta įteikiamas specialus dokumentas, kuriame nurodoma siuntos sudėtis,

tačiau tai jam nesuteikia diplomatinio kurjerio statuso. Atvykimo

aerouoste diplomatinę siuntą atsiima adresatas arba jo įgaliotas asmuo.

Diplomatinės atstovybės turi teisę naudotis visais šiuolaikinių

telekomunikacijų kanalais, tačiau norint pasistatydinti ir naudoti savo

radijo stotį, būtina gauti buvimo valstybės sutikimą. Naudojant

įprastinius telegrafo ir telefono kanalus svarbiems pranešimams perduoti,

dažnai tie pranešimai šifruojami ir koduojami.

Diplomatinės atstovybės turi nemažai finansinių privilegijų. Jų

oficialiam naudojimui skirti daiktai atleidžiami nuo muitų bei kitų

įvežimo į buvimo valstybę mokesčių. Diplomatinės atstovybės atleidžiamos

nuo visų valstybės ir vietinių mokesčių bei rinkliavų už naudojamas

patalpas, tačiau jos turi apmokėti tų patalpų eksploatavimo išlaidas ir

kitas konkrečias paslaugas. Nuo visų mokesčių bei rinkliavų taip pat

atleidžiamos atstovybės pajamos, kurias ji gauna vykdydama savo

oficialiąsias funkcijas. Diplomatinę atstovybę aptarnaujančiojo personalo

nariai, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai

gyventojai, atleidžiami nuo mokesčių ir rinkliavų už atstovybėje gaunamą

atlyginimą, jiems netaikomi priimančiosios šalies socialinės apsaugos

reikalavimai kadangi juos globoja savos valstybės socialinės apsaugos

institucijos. Diplomatinis personalas atleidžiamas nuo visų valstybinių ir

vietinių mokesčių, išskyrus kai kuriuos netiesioginius mokesčius ir

privataus nekilnojamojo turto savininko ar turto paveldėtojo mokesčius.

Prie netiesioginių mokesčių paprastai priskiriami mokesčiai, įeinantys į

paslaugų ar prekių kainą, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ir

akcizas. Kai kuriose valstybėse, skatinant prekybą tose valstybėse

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2614 žodžiai iš 8684 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.