TURINYSĮvadas 4
1.Diplomatinių atstovybių statusas 5
1.1.Diplomatinių atstovybių samprata ir paskirtis 5
1.2.Dalinė diplomatinė atstovybė ir visiškas jos uždarymas 6
1.3.Diplomatinių atstovybių vadovų rangai 8
1.4.Imunitetai ir privilegijos 9
1.4.1.Imunitetai ir privilegijos bendrai 9
1.4.2.Diplomatinis imunitetas nuo valstybės civilinės jurisdikcijos ir jo
įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje………………………………………………………………….……..13
14.3.Diplomatinių atstovybių patalpų neliečiamybė ir jos užtikrinimo
praktiniai aspektai 21
1.5.Valstybių atstovybių ir valstybių vadovų statusas tarptautinėse
organizacijose 28
2.Diplomatinių atstovybių funkcijos 29
2.1.Funkcijos diplomatinės atstovybės, kaip vieno vieneto 29
2.2.Diplomatinės atstovybės vadovo funkcijos ……………………………………………32
2.3.Funkcijų pasiskirstymas tarp diplomatinių atstovybių padalinių,
personalo 34
Išvados ir pasiūlymai 39
Literatūra…………………………………………………………
………………………………………………….40
Priedai……………………………………………………………………………………..41
1 priedas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienyje ir prie
tarptautinių organizacijų……………………………………………………………………………….…..41
2 priedas. Ambasadų įteisinimą stabdo nesutarimai dėl pastatų ir žemės
ploto…………………..43
ĮVADAS
Pasirinkau diplominio darbo temą ,,diplomatinių atstovybių statusas ir
jų funkcijos”, nes esu susidūręs gyvenime su ambasadomis ir noriu labiau
įsigilinti, iš arčiau pažinti visą šią systemą. Siekiu sužinoti
diplomatinių atstovybių paskirtį, struktūrą, subtilybes, susijusias su
imunitetais ir privilegijomis, suprasti, koks darbas yra atliekamas ir
koks jo pasiskirstymas.
Tikslas – išsamiai išdėstyti diplomatinių atstovybių statusą bei
jų funkcijas, pateikti pavyzdžių, nenukrypstant nuo pasirinktos temos.
Diplomatinių atstovybių reikšmė ypač padidėjo, kai 1989 m. sugriuvo
Berlyno siena. Jos sugriuvimas simboliškai pažymėjo carinės ir
komunistinės imperinės tvarkos Europoje ir Azijoje galą bei paskutiniųjų
45 metų Sovietų Sąjungos pastangų pasaulio mastu išsaugoti karinį buvimą
ir politinę įtaką pabaigą.
Jeigu istorija mus bent kiek moko, tai Sovietų imperijos žlugimas
turėtų sukelti tokias esmines ir toli siekiančias socialines ir politines
pasekmes, kokias sukėlė ankstesnių imperijų — Napoleono, Osmanų, Austrijos-
Vengrijos ar Britų — sugriuvimas — skirtumas tik toks, kad Sovietų
imperija sugriuvo labai netikėtai ir plačiu mastu, ir kad vyriausybės buvo
visiškai nepasirengusios tokiai įvykių raidai. Taigi ir buvusio sovietinio
bloko, ir likusio pasaulio diplomatinėms atstovybėms, skirtoms, būtent,
palaikyti ir stiprinti tarpvalstybinius tarpusavio santykius, šiuo
laikotarpiu yra ypatingai daug darbo ir atsivėrusių naujų veiklos plotų,
galimybių.
Toks mano temos aktualumas, reikšmingumas taip pat pastumėjo mane
pasirinkti ją.
1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ STATUSAS
1.1.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ SAMPRATA IR PASKIRTIS
Diplomatijos terminas, kilęs iš graikiško žodžio diploma, kuriuo
Senovės Graikijoje buvo vadinamos lentelės su užrašais, duodamos į užsienį
siunčiamiems valstybės atstovams.
Diplomatija tarp supervalstybių ir kaimyninių valstybių aukščiausiu
lygiu lengviausiai ir logiškiausiai įgyvendinama, kai tiesiogiai susitinka
vyriausybių vadovai ir pasikeičia mintimis ir idėjomis — kalbėdamiesi,
aiškindamiesi, svarstydami. Kadangi diplomatiniai santykiai yra tokie
įvairūs ir sudėtingi, dažniausiai jie tegali būti įgyvendinami
netiesiogiai. Šimtmečių patirtis parodė, kad šiam tikslui toks asmuo kaip
ambasadorius yra tiesiog nepakeičiamas. Ambasadorius retai kada veikia
pats vienas — jis yra diplomatinės atstovybės vadovas, o atstovybė,
dirbdama kaip komanda, sujungia vieną vyriausybę su kita arba vyriausybę —
su tarptautine organizacija. Laikoma, kad nuolatiniai diplomatiniai
santykiai užmezgami tik įkūrus diplomatinę atstovybę, arba, dar geriau,
įkūrus diplomatines atstovybes abiejose valstybėse. Atstovybės įkuriamos
abiem valstybėms sutikus ir remiantis vienodu atstovybių funkcijų
supratimu.
Pagrindiniai principai ir nuostatai apie diplomatines atstovybes
tarptautiniu mastu yra apibrėžti 1961 m. Vienos konvencijoje ,,Dėl
diplomatinių santykių”. Jomis vadovaujasi visas civilizuotas pasaulis.
Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių stastusą ir veiklą bei
su tuo susijusius dalykus reglamentuoja Lietuvos Respublikos diplomatinės
tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės
priklauso vieningai Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai, kurią
,,sudaro Užsienio reikalų ministerijoje bei
Užsienio reikalų ministerijai
atskaitingose Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienio
valstybėse, Lietuvos Respublikos atstovybėse prie tarptautinių
organizacijų, konsulinėse įstaigose, specialiosiose misijose,
Prezidentūroje, Seime, Vyriausybėje, kitose ministerijose ar Vyriausybės
įstaigose bei derybų grupėse ir derybų delegacijose dirbantys
diplomatai”[1].
,,Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje
ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų)
nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija
oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su
tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos
užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių,
įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos
Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų
ministerijai”[2].
,,Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro
teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia
arba likviduoja Vyriausybė. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės
sudėtį nustato užsienio reikalų ministras, jeigu su valstybe, kurioje
akredituota Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė, nėra susitarta dėl
Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės darbuotojų skaičiaus.
Lietuvos Respublikos atstovybės prie tarptautinės organizacijos sudėtį
nustato užsienio reikalų ministras”[3].
Šiomis normomis ir apibrėžimais Lietuva neišsiskiria tarptautiniame
kontekste.
Diplomatinės atstovybės būna dviejų rūšių: ambasados ir misijos. Kol
diplomatinės atstovybės buvo tik vienos valstybės atstovavimo kitoje
valstybėje institucijos, ambasadų ir misijų esminis skirtumas buvo tas,
kad ambasadoms vadovauja ambasadoriai, o misijoms -pasiuntiniai arba
reikalų patikėtiniai. Po Antrojo pasaulinio karo dvišaliams diplomatiniams
santykiams palaikyti dažniausiai steigiamos ambasados, nors joms kartais
vadovavo ir laikinieji reikalų patikėtiniai. Dabar misijomis dažnai
vadinamos valstybių diplomatinės atstovybės tarptautinėse organizacijose.
Joms paprastai irgi vadovauja ambasadoriai.
Užsienyje veikiančios diplomatinės struktūros gali būti nuolatinės ir
laikinosios. Pirmosioms priklauso diplomatinio atstovavimo kitose
valstybėse arba tarptautinėse organizacijose institucijos (ambasados,
misijos) bei konsulinės įstaigos. Laikinai diplomatines funkcijas vykdo
valstybių delegacijos tarptautinėse konferencijose bei pasitarimuose,
specialiosios misijos, siunčiamos į įvairias derybas, ir pan.
1.2.DALINĖ DIPLOMATINĖ ATSTOVYBĖ IR VISIŠKAS JOS UŽDARYMAS
Nėra tokios valstybės, kuri pajėgtų kiekvienoje pasaulio sostinėje
išlaikyti po diplomatinę atstovybę. Tenka rinktis ir derinti nacionalinius
interesus su atstovybių išlaikymo išlaidomis. Dalinio diplomatinio
atstovavimo tam tikroje valstybėje problema gali būti sprendžiama
keturiais būdais:
a) Prašant kitą vyriausybę, turinčią nuolatinę atstovybę toje
valstybėje, pastarajai sutinkant, veikti jos vardu. Šiuo atveju nuolatinės
atstovybės vadovas tvarko tik abiejų vyriausybių komunikacijos ir
konsulinius reikalus. Susikirtus jo šalies vyriausybės ir kitos jo
atstovaujamos užsienio šalies vyriausybės interesams, sprendžia juos savo
vyriausybės naudai.
b) Akredituojant atstovybės vadovą, reziduojantį kitoje valstybėje;
šiuo atveju jis laikomas nereziduojančiu arba vizituojančiu atstovybės
vadovu šioje valstybėje.
c) Įkuriant laikinojo reikalų patikėtinio tvarkomą diplomatinę
atstovybę, kuriai vadovauja tinkamai akredituotas nereziduojantis
atstovybės vadovas. Kai kurioms valstybėms kartais sunku rasti kandidatų
aukštiems diplomatiniams postams, todėl priimanti valstybė kartais
sutinka, kad tokiai atstovybei vadovautų žemesnio lygmens diplomatas;
d) Akredituojant nuolat savo šalies sostinėje gyvenantį labai aukšto
lygmens pareigūną pvz.: užsienio reikalų ministerijos nuolatinį sekretorių
kaip nereziduojantį arba vizituojantį atstovybės vadovą kelioms
valstybėms.
Tam tikrais atvejais, valstybėms susitarus, diplomatinės atstovybės
gali būti uždarytos, pvz.: pasikeitus aplinkybėms, kai nebūtina ar ne
ekonomiška atstovybes toliau išlaikyti. Kartais atstovybių uždarymas
reiškia apgalvotą užsienio politikos veiksmą. Tiesmukiškos ginklų
žvanginimo politikos laikais atstovybės uždarymas ir tuoj po to
diplomatinių santykių nutraukimas būdavo logiška karo preliudija — iš
tikrųjų grėsmės, kad didelė valstybė gali uždaryti savo atstovybę,
paprastai užtekdavo, kad mažesnioji valstybė aiškiai suprastų, kad atėjo
laikas keisti savo užsienio politiką. Kartais ir šiandien toks manevras
panaudojamas, tačiau labiau protestui, o ne grasinimui pareikšti. Tačiau
tai nebeduoda efekto ir neatperka abiems šalims sukeltų sunkumų
nepatogumų.
Netgi kai atstovybė uždaroma ir diplomatiniai santykiai formaliai
nutraukiami, ryšiai retai kada nutrūksta visiškai: valstybės darosi vis
daugiau viena nuo kitos priklausomos, ir vienokie ar kitokie diplomatiniai
santykiai dažnai išlieka, paprastai tarpininkaujant kitai valstybei ar jos
žinybai, kai ji turi savo nuolatinę atstovybę toje šalyje ir tam
neprieštarauja priimanti valstybė. Kartais išvyksta tik atstovybės
vadovas, ir jei priimanti valstybė neprieštarauja, likęs atstovybės
personalas tęsia politinės, kultūrinės ir komercinės veiklos atstovavimą,
tačiau (bent jau teoriškai) tik kaip savo šalies interesus ,,saugančios“
atstovybės personalas. Jie toliau naudojasi diplomatinėmis privilegijomis
ir imunitetu, bendrauja su vyriausybe kaip savo šalies interesus
,,sauganti“ atstovybė ir toliau normaliai funkcionuoja, tačiau ji negali
iškelti savo valstybės vėliavos ar iškabinti valstybės herbo prie savo
oficialios būstinės. Jei vėliava ir herbas ir iškeliami, tai tik kaip ant
savo valstybės interesus ,,saugančios“ atstovybės.
1.3.DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ VADOVŲ RANGAI
1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių neapibrėžia
diplomatinių atstovybių rūšių, tačiau skirsto jas pagal tai, kokios klasės
vadovas joms vadovauja. Nurodyti trys diplomatinių atstovybių vadovų
lygmenys:
▪ ambasadoriai ir nuncijai (nuncijus – Vatikano aukščiausiojo lygio
diplomatinis atstovas) arba kiti analogiško rango diplomatai,
akredituojami prie valstybės vadovo;
▪ pasiuntiniai ir internuncijai, akredituojami prie valstybės vadovo;
▪ valstybiniai reikalų patikėtiniai, akredituojami prie užsienio
reikalų ministro.
Tarptautinės teisės požiūriu visų klasių diplomatiniai atstovai yra
lygūs, ir jų lygis gali turėti įtakos tik bendravimo etiketo ir
vyresniškumo aspektais. Nors, tiesiogiai bendrauti su valstybės vadovu
paprastai turi teisę tik ambasadoriaus rango diplomatai.
Diplomatinės atstovybės vadovo paskyrimo procesas, po kurio jis
pradeda vykdyti savo pareigas, vadinamas akreditavimu (lot. accredo –
pasitikiu). Pagal tarpvalstybinius susitarimus diplomatinės atstovybės
vadovas gali būti akredituotas bei kiti diplomatai gali būti paskirti
darbui daugiau negu vienoje valstybėje arba gali būti paskirti ir
valstybės atstovais prie tarptautinių organizacijų.
Akredituojamojo diplomatinio atstovo klasė nustatoma dvišaliu
valstybių susitarimu. Diplomatinės atstovybės aukščiausiojo lygio
pareigūnas paprastai tituluojamas nepaprastuoju ir įgaliotuoju
ambasadoriumi. Pastarųjų dešimtmečių tarptautinėje praktikoje pasiuntiniai
ir reikalų patikėtiniai retai beskiriami diplomatinių atstovybių vadovais.
Neesant nuolatinio diplomatinio atstovo, diplomatinės atstovybės vadovo
funkcijos paprastai pavedamos laikinajam reikalų patikėtiniui.
Diplomatines pareigybes, taip pat diplomatinius rangus (diplomatų
tarnybinius laipsnius), nustato valstybių nacionaliniai įstatymai. Dažnai
diplomatinės pareigybės pavadinimas sutampa su diplomatinio rango
pavadinimu. Tačiau daugumos valstybių, taip pat ir Lietuvos,
įstatymais nėra griežtai reglamentuota, kad užimant vieną ar kitą
diplomatinę pareigybę, būtina turėti atitinkamą diplomatinį rangą.
Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymu nustatyti tokie
diplomatiniai rangai: Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis
ambasadorius, Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir
įgaliotasis ministras, ministras patarėjas, patarėjas, pirmasis
sekretorius, antrasis sekretorius, trečiasis sekretorius ir atašė (pranc.
attachė -patvirtintas). Pirmieji du aukščiausieji diplomatiniai rangai
suteikiami Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, atsižvelgiant į
užsienio reikalų ministro teikimą, likusieji – užsienio reikalų ministro
įsakymais.
Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių vadovais paprastai
skiriami asmenys, turintys nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus arba
nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinius rangus.
Kitos pareigybės pagal vyresniškumą išsidėsto tokia tvarka: ministras
patarėjas, patarėjas, pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius,
trečiasis sekretorius ir atašė (išskyrus karinį atašė).
Jei atstovybės vadovo nėra arba dėl kokių kitų priežasčių jis negali
atlikti savo pareigų (pvz.: sunki liga), arba iš viso į tą postą dar
niekas nepaskirtas, atstovybės diplomatinio personalo darbuotojas,
paprastai turintis aukščiausią rangą, užima postą kaip laikinasis reikalų
patikėtinis. Tokiais atvejais atstovybės vadovas arba jo ministerija apie
pakeitimus informuoja atitinkamas priimančios valstybės institucijas, taip
pat praneša, kada atstovybės vadovas imas eiti pareigas. Jei nėra kam iš
diplomatinio personalo pavaduoti atstovybės vadovą, priimančiai valstybei
sutikus, vyriausybė gali skirti administracinio ar techninio personalo
narį tvarkyti
administracinius atstovybės reikalus. Jeigu
laikinasis reikalų patikėtinis negali toliau eiti pareigų, jis neturi
teisės į savo vietą skirti kito patikėtinio – jį skiria tik šalies
užsienio reikalų ministerija.
1.4.IMUNITETAI IR PRIVILEGIJOS
1.4.1.IMUNETETAI IR PRIVILEGIJOS BENDRAITam, kad diplomatinė atstovybė galėtų gerai vykdyti savo valstybės
atstovavimo funkcijas priimančiojoje valstybėje, tai veiklai turi būti
sudarytos palankiausios sąlygos ir ji negali būti kontroliuojama
priimančiosios valstybės valdžios institucijų. Todėl pagal tarptautinę
teisę diplomatinės atstovybės ir diplomatinio personalo nariai turi
imunitetą buvimo valstybės jurisdikcijos atžvilgiu, taip pat jiems
suteikiamos tam tikros lengvatos ir teisinės pirmenybės – privilegijos,
kurių neturi kiti užsienio piliečiai. Antra vertus, tarptautinio
bendravimo norma reikalauja, kad diplomatinių atstovybių nariai turi
gerbti buvimo valstybės konstituciją, įstatymus bei papročius ir nesikišti
į jos vidaus reikalus. Diplomatams draudžiama siekiant naudos užsiiminėti
kita profesine ar komercine veikla.
Vienos konvencijos ,,Dėl diplomatinių santykių” preambulėje
akcentuojama, kad privilegijos ir imunitetai suteikiami ne tam, kad
turėtų naudos atskiri asmenys, bet tam, kad būtų užtikrintas valstybes
atstovaujančiųjų diplomatinių misijų efektyvus funkcijų vykdymas. Šioje
konvencijoje atskirai apibrėžiama privilegijos ir imunitetai, teikiami
diplomatinei atstovybei bei jos funkcijoms (20-28 straipsniai) ir joje
dirbančiam diplomatiniam personalui bei jų šeimų nariams (29-40
straipsniai). Svarbiausia diplomatinės atstovybės privilegija yra teisė
nekliudomai palaikyti ryšius su savo vyriausybe, kitomis savo valstybės
diplomatinėmis atstovybėmis ir buvimo bei kitose valstybėse esančiomis
savo šalies konsulinėmis įstaigomis. Pabrėžiant valstybės atstovavimo
funkciją, prie diplomatinės atstovybės patalpų ir prie jos vadovo
rezidencijos gali būti iškeliama atstovaujamosios valstybės vėliava ir
pakabinamas tos valstybės herbas ar kita emblema. Savos valstybės vėliava
(vimpelas) taip pat gali būti tvirtinama ant diplomatinės atstovybės
vadovo transporto.
Diplomatinėms atstovybėms garantuojama dokumentų ir archyvų
neliečiamybė. Tokį pat imunitetą turi ir atstovybės transporto priemonės.
Diplomatinių atstovybių dokumentų ir archyvų neliečiamybė siejasi su
patalpų neliečiamybe. Už atstovybės patalpų ribų nuo pašalinio poveikio
saugoma visa oficialioji atstovybės korespondencija. Diplomatinės siuntos
(paketai, bagažas) negali būti atplėšiamos arba sulaikomos. Jos turi būti
pažymėtos atitinkamomis išorinėmis žymėmis ir gali būti siunčiamos
įprastiniu paštu arba per kurjerius. Diplomatiniai kurjeriai taip pat
naudojasi neliečiamumo teise: jie negali būti areštuojami ar sulaikomi.
Tarptautinėje praktikoje diplomatinės siuntos neretai patikimos civilinės
aviacijos lėktuvų vadams. Tuo atveju lėktuvo vadui kartu su diplomatine
siunta įteikiamas specialus dokumentas, kuriame nurodoma siuntos sudėtis,
tačiau tai jam nesuteikia diplomatinio kurjerio statuso. Atvykimo
aerouoste diplomatinę siuntą atsiima adresatas arba jo įgaliotas asmuo.
Diplomatinės atstovybės turi teisę naudotis visais šiuolaikinių
telekomunikacijų kanalais, tačiau norint pasistatydinti ir naudoti savo
radijo stotį, būtina gauti buvimo valstybės sutikimą. Naudojant
įprastinius telegrafo ir telefono kanalus svarbiems pranešimams perduoti,
dažnai tie pranešimai šifruojami ir koduojami.
Diplomatinės atstovybės turi nemažai finansinių privilegijų. Jų
oficialiam naudojimui skirti daiktai atleidžiami nuo muitų bei kitų
įvežimo į buvimo valstybę mokesčių. Diplomatinės atstovybės atleidžiamos
nuo visų valstybės ir vietinių mokesčių bei rinkliavų už naudojamas
patalpas, tačiau jos turi apmokėti tų patalpų eksploatavimo išlaidas ir
kitas konkrečias paslaugas. Nuo visų mokesčių bei rinkliavų taip pat
atleidžiamos atstovybės pajamos, kurias ji gauna vykdydama savo
oficialiąsias funkcijas. Diplomatinę atstovybę aptarnaujančiojo personalo
nariai, jeigu jie nėra priimančiosios valstybės piliečiai arba nuolatiniai
gyventojai, atleidžiami nuo mokesčių ir rinkliavų už atstovybėje gaunamą
atlyginimą, jiems netaikomi priimančiosios šalies socialinės apsaugos
reikalavimai kadangi juos globoja savos valstybės socialinės apsaugos
institucijos. Diplomatinis personalas atleidžiamas nuo visų valstybinių ir
vietinių mokesčių, išskyrus kai kuriuos netiesioginius mokesčius ir
privataus nekilnojamojo turto savininko ar turto paveldėtojo mokesčius.
Prie netiesioginių mokesčių paprastai priskiriami mokesčiai, įeinantys į
paslaugų ar prekių kainą, pavyzdžiui, pridėtinės vertės mokestis ir
akcizas. Kai kuriose valstybėse, skatinant prekybą tose valstybėse