Lietuvos diplomatinė tarnyba atkūrus nepriklausomybę
5 (100%) 1 vote

Lietuvos diplomatinė tarnyba atkūrus nepriklausomybę

112131415161

Lietuvos diplomatinė tarnyba atkūrus nepriklausomybę

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

1. Tarptautiniai santykiai ir diplomatinė tarnyba 3

2. Lietuvos diplomatijos uždaviniai 4

3. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė 5

4. Lietuvos diplomatinė tarybos tęstinumas 6

4.1. Egzilinė Lietuvos diplpmatinė tarnyba 7

5. Lietuvos diplomatija 1990 – 1992 metais 9

5.1. Pirmieji diplomatai ir atstovybės 10

5.2. Diplomatiniai santykiai Maskvoje 11

5.2.1. Diplomatiniai santykiai su kitomis valstybėmis 12

5.2.2. Tylioji parlamentarų diplomatija 13

5.2.3. Diplomatų santykiai su žiniasklaidos atstovais 13

5.2.4. Alternatyvų diplomatija 14

6. Baltijos Valstybių Taryba 15

7. Diplomatiniai santykiai su Lenkija 15

8. Šiandieninė diplomatija 17

Išvados 19

Naudota literatūra 22

Įvadas

Kursinio darbo pavadinimas – ,,Lietuvos diplomatinė tarnyba atkūrus nepriklausomybę”.

Šio darbo tikslas išnagrinėti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą atkūrus nepriklausomybę.

Pirmoje dalyje trumpai apibrėžta diplomato asmuo.

Antroje dalyje parodoma oficialioji diplomatinės tarnybos uždaviniai.

Trečioje dalyje atskleidžiama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo santykis su tarptautine teise.

Ketvirtoje dalyje parodoma, kad diplomatinė veikla nebuvo nutrūkusi okupacijos metu ir Lietuvos diplomatai tęsia jų, egzilo diplomatų, veiklą.

Penktoje dalyje kalbame apie konkretų laikotarpį Lietuvos diplomatijoje – 1990-1992 m. Šis laikotarpis geriausiai atspindi Lietuvos diplomatinės tarnybos formavimąsi bei veiklą atkūrus nepriklausomybę. Šioje dalyje prisiminsime tą tokią įvairią, kartais improvizuotą, netradicinę diplomatiją, kurią iš tikrųjų reiktų atkurti, aprašyti ir fiksuoti. Kai pasižiūri, ką fiksuoja Užsienio reikalų ministerija, tai ji pradeda nuo oficialių ambasadorių paskyrimų po pripažinimo, oficialių vizitų. Atodo, tik nuo tada prasideda diplomatiniai santykiai, o jie yra prasidėję daug anksčiau ir žymiai įdomiau. Tą mūsų diplomatijos istorijoje būtinai reikia užfiksuoti.

Šeštojoje dalyje atskirai kalbėsime apie bendrą BaltijosValstybių Tarybos diplomatinę veiklą.

Septintoje dalyje nagrinėsime diplomatinius santykius su viena iš svarbiausių Lietuvai kaimynių – Lenkija.

Paskutinėje – aštuntojoje dalyje rumpai apžvelgsime šiandieninę diplomatijos veiklą Lietuvoje.

1. Tarptautiniai santykiai ir diplomatinė tarnyba

Tarptautiniai santykiai (international relations) reiškia pirmiausia tarpvalstybinius santykius, žodis “tauta” (nation) šiame derinyje yra ,,valstybės” sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas į politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. ir teritoriniu atžvilgiu į globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiašalius ir dvišalius.

Užsienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas įvairiomis, pirmiausia diplomatinėmis priemonėmis. Jo principai reguliuoja valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Koks turi būti idealus diplomatas? Yra keli varijantai.

Pirmasis surašytas Ottaviano Maggi dar XVI amžiaus pabaigoje išleistoje knygoje De legato. Ten nurodoma, koks turėtų būti idealus diplomatas. Ambasadorius privalo išmanyti teologiją, suvokti Aristotelį ir Platoną, sugebėti išsipainioti iš kebliausių situacijų, naudodamas teisingą dialektinę formą, turi būti matematikos, architektūros ir muzikos ekspertas, kalbėti ir rašyti lotyniškai, mokėti graikų, ispanų, prancūzų, vokiečių ir turkų kalbas. Be to, jis turi pažinti istoriją, nusimanyti geografijoje ir, aišku, būti politinis ekspertas. Jis taip pat turi rodyti gerą poezijos skonį.

Rusijos carienės Jekaterinos II motina princesė von Zerbst laiške Frydrichui Didžiajam prašė į Peterburgą pasiūsti dailios išvaizdos jauną ambasadorių. Pasiuntiniai, skiriami į Olandiją ar Vokietiją, turėjo būti pajėgūs daug išgerti – ir neprisigerti.

Tačiau tai diplomatų sąlygos iš praeities. Mūsų dienų pasaulis turi kitus standartus, pagal britų formulę šiandien svarbiausia ambasadoriaus kvalifikacija yra moralinis asmens integralumas. Jis turi būti teisingas, sugebėti ramiai kontroliuoti nepaprastas situacijas (ir pats save), būti preciziškas, kantrus, kuklus, laikytis etiketo. Jis jokiu būdu negali būti pasipūtęs ir pompastiškas. Ir būtiniausia – lojalumas Prezidentui ir vyriausybei.

2. Lietuvos diplomatijos uždaviniai

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija yra pagrindinė Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti Lietuvos užsienio politiką ir koordinuojanti visų kitų institucijų veiklą šioje srityje. Ministerijos misiją sudaro visapusiškas Lietuvos Respublikos interesų atstovavimas tarptautinėje arenoje, kurį sąlygoja valstybės užsienio politikos tikslai. Atstovaudama valstybės interesams Ministerija palaiko diplomatinius santykius su daugeliu užsienio valstybių, siekia Lietuvos integracijos į tarptautines politines, ekonomines ir karines struktūras ir organizacijas, įtvirtina šalies ekonominius kontaktus užsienyje, skatina eksportą ir investicijas, rūpinasi teigiamo Lietuvos įvaizdžio formavimu užsienyje.

,,Lietuvos diplomatija turi ginti Lietuvos valstybinius bei tautinius
interesus, komunikacijos priemones naudodamasi visais jai prieinamais būdais. Ji turi teikti informaciją apie Lietuvą, jos tautą, istoriją, papročius, politiką, vertybes, turi padėti kurti patvarius ryšius su kitomis valstybėmis”. Tokiais žodžiais ambasadorius V.A. Dambrava savo studijoje ,,Viešoji diplomatija” apibūdina Lietuvos diplomatijos uždavinius. Lietuvos diplomatijai keliami uždaviniai yra vienodi visame pasaulyje, ten, kur reziduoja Lietuvos pasiuntiniai: Pekine ir Londone, Atėnuose ir Maskvoje, Seinuose ir Vašingtone Gali skirtis tik jų vykdymo būdai.

3. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė

Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių, nepriklausomybės atkūrimas yra unikalus politinis ir teisinis reiškinys, kuriam sunku rasti analogą tarptautinės teisės istorijoje. XX a. Lietuvos nepriklausoma valstybė atkurta du kartus. Abu šie atvejai, turėdami skirtingus tarptautinius teisinius pagrindus, yra labai reikšmingi ir įdomūs ne tik istorijos ar politikos mokslams, bet ir tarptautinei teisei.

Nebūdamas 1990 m. kovo 11 d. Akto tarptautiniu teisiniu pagrindu, apsisprendimo principas vis dėlto turi didžiulę politinę reikšmę, stiprina atkurtos nepriklausomos valstybės tarptautinę poziciją. Kad lietuvių tautos apsisprendimas buvo neabejotinas ir nedeklaratyvus, patvirtina 1991 m. vasario 9 d. plebiscitas, kurio metu daugiau kaip 3/4 Lietuvos gyventojų slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika. Šis teiginys, įtvirtintas 1991 m. vasario 11 d. konstituciniame įstatyme, tapo pamatiniu valstybės principu, o vėliau, 1992 m., konstitucine norma.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas parodė, kad šiuolaikinė tarptautinė teisė nėra pajėgi aiškiai atsakyti į kai kuriuos per pusę amžiaus tarpvalstybinių santykių arenoje kilusius klausimus. Kartu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procesas tapo galimybe patikrinti teorinių išvadų teisingumą ir teorines dogmas vertinti lanksčiau. Dėl to nemažai iki tol atrodžiusių aiškių ir neginčijamų tarptautinės teisės postulatų buvo kitaip interpretuoti. O visiškai konkrečiai kalbant, – tarptautinės teisės principai padėjo paaiškinti, kodėl dabartinė Lietuvos Respublika nėra nauja valstybė, o yra tapati 1918-1940 metų Lietuvos valstybei. Galima buvo pastebėti, jog šia nuostata buvo grindžiama Lietuvos Respublikos pozicija derybose su buvusia TSRS, o dabar – su Rusija, požiūris į TSRS skolas, į TSRS turto padalijimą, ja grindžiami reikalavimai atlyginti okupacijos metu padarytą žalą, grąžinti diplomatinių atstovybių pastatus Paryžiuje, Romoje, žemės sklypą Vakarų Berlyne. Valstybės tęstinumas ir identitetas įgalino atkurti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, atstatyti LR narystę kai kuriose tarptautinėse organizacijose, buvo reikšmingos sprendžiant pilietybės, nuosavybės teisių atstatymo klausimus, daugelį kitų konkrečių dalykų.

Vienaip ar kitaip vertinant, šiandien turime pagrindą sakyti, kad tarptautinė teisė pajėgė garantuoti Lietuvos Respublikos egzistavimą pakankamai ilgą aneksijos laiką ir sudarė teisines sąlygas jos nepriklausomybei atkurti.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo procese ir to, kaip reikėjo praktiškai pasiekti, kad Lietuva vėl būtų traktuojama kaip nepriklausoma valstybė, kad su ja būtų deramasi tarptautinės teisės lygmenyje. Teorizuoti nepalyginti lengviau.

Jau 1998 m. vasario mėnesį Lietuvos Respublika buvo užmezgusi diplomatinius santykius su 117 valstybių;- užsienio valstybėse jau turėjo 24 ambasadas, 9 konsulatus, 6 atstovybes prie tarptautinių organizacijų;- 37-iose tarptautinėse organizacijose Lietuva dalyvavo kaip narys, 7-iose – stebėtojo teisėmis;- Lietuvos Respublika jau yra pasirašiusi 496 tarptautines sutartis ir prisijungusi prie 135 daugiašalių konvencijų. Tai rodo, kad Lietuvos Respublika per labai trumpą laiką aktyviai įsijungė į tarptautinės teisės normų kūrimo ir plėtojimo procesą.

4. Lietuvos diplomatinė tarnybos tęstinumas

Lietuvos diplomatinė tarnyba – vienintelė nepriklausomos Lietuvos institucija, sugebėjusi tarptautinėje plotmėje išsaugoti valstybės tęstinumą ir – kaip sakė vienas iškilių senosios kartos diplomatų Kazys Lozoraitis – ,,skelbė pasauliui tylėti priverstos Lietuvių tautos valią ir ryžtą būti nepriklausoma”. Lietuvos diplomatinė tarnyba, įkurta 1918 m., sutrukdyta bet nesutrikusi 1940, tapo svarbia grandimi, jungiančia tarpukario ir 1990 m. nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos Respubliką ir simbolizuojančia mūsų valstybės tęstinumą.

Lietuvos diplomatai dramatiškomis XX amžiaus aplinkybėmis, sugebėjo išlikti veiksnūs – ir penkiasdešimt metų atstovauti agresijos išdavoje iš tarptautinio politinio žemėlapio išnykusiai valstybei. Šaltojo karo sąlygomis tai buvo unikali padėtis ir ypatinga misija. Jos priešaky 1940-83 metais stovėjo Stasys Lozoraitis, o nuo 1983 m. – Stasys Antanas Bačkis kartu su maždaug 40 bendradarbių. Trys iš jų – pats S.A.Bačkis, V.Balickas ir A.Simutis – išbuvo tarnyboje visą okupacijos laikotarpį. Šiems žmonėms jokie nepritekliai, padėties neaiškumas ar psichologinė įtampa neleido suabejoti užsibrėžtais tikslais. Tai – išskirtinis valstybingumo suvokimo ir profesionalumo pavyzdys.

1990 m.
kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui Rusijoje, kai Lietuvą pradėjo pripažinti tarptautinė bendrija, tuometinis Lietuvos egzilinės diplomatijos šefas Stasys Antanas Bačkis atsistatydino iš savo pareigų simboliškai perduodamas jas tuometiniam vėl nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui. Tokiu būdu diplomatinė tarnyba sugrįžo atgal į Lietuvą. Dar daug kas šiame kelyje laukia istorikų ir politologų žvilgsnio – toks renginys kaip šiandien turi turėt tęsinių.

Būtent šiame istoriniame kontekste šiandienės Lietuvos diplomatijos uždavinių vykdymas yra ypatinga atsakomybė ir įpareigojimas. Kaip besikeistų mus supantis pasaulis, kokių integracinių procesų dalyviais mums tektų būti, Lietuvos interesų formulavimas, atstovavimas ir gynimas lieka esminiu valstybės gyvavimo veiksniu.

4.1. Egzilinė Lietuvos diplomatinė tarnyba

Egziline Lietuvos diplomatine veikla pavadinome Lietuvos diplomatinę tarnybą 1940-1990 metais. Šis laikotarpis yra išskirtinis ir jis tiesiogiai nėra apimamamas šiame darbe, tačiau jis labai svarbus norint aiškiau suvokti Lietuvos diplomatinės tarybos veiklą atkūrus nepriklausomybę. Egzilinė diplomatija, atkūrus nepriklausomybę, tapo oficialiai pripažįstama, ir josios ,,pogrindžio” veiklos mes negalime pamiršti ir nepaminėti šiame darbe. Šio laikotarpio diplomatinę veiklą sąlyginai galėtume pavadinti nepripažinimo politika.

Žvelgiant ‘instituciškai’ – egzilinės diplomatijos pradžioje Lietuvos diplomatinę tarnybą sudarė 5 oficialiai veikusios pasiuntinybės, 1 vietos valdžios toleruotinas nuosaikus diplomatinis atstovavimas Prancūzijoje bei 2 generaliniai konsulatai ir 3 konsulatai. Laikui bėgant, jų skaičius dėl įvairių priežasčių mažėjo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo likusios 3 oficialiai tebeveikusios atstovybės Vašingtone, Londone, prie Švento Sosto, pusiau oficialiai veikęs Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1 generalinis konsulatas Niujorke ir 4 generaliniai garbės konsulatai Čikagoje, Los Andžele, Toronte bei Karakase.

Okupacijos laikotarpiu Lietuvos diplomatinė tarnyba, vadovaujama aukščiausiojo Lietuvos valstybės de jure legalaus pareigūno Stasio Lozoraičio-vyresniojo (1942-1945 laikinai S.Lozoraitį pavadavo J.Šaulys), įvairiomis formomis energingai kovojo už Lietuvos laisvę ir valstybingumo atkūrimą. Svarbiausias diplomatinės tarnybos uždavinys okupaciniu laikotarpiu – rūpintis, kad Vakarų pasaulis nepripažintų prievartinės Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą. Iš dalies šį tikslą pasiekti pavyko. Nes JAV niekada nepripažino prievartinio ir neteisėto Lietuvos Respublikos inkorporavimo į TSRS, Vašingtone veikė nepriklausomos Lietuvos diplomatinė atstovybė. 1991 m. rugsėjo 6 d. JAV ir Lietuvos diplomatiniai santykiai vėl buvo atnaujinti.

1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretorius Sumner Welles, remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad JAV nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas (kurios netrukus buvo užšaldytos). Ir vėliau ne kartą iš Vašingtono skambėjo vieši pareiškimai dėl Lietuvos aneksijos bei okupacijos nepripažinimo. Nepripažinimo politikos perspektyvos kurį laiką atrodė labai miglotos po to, kai 1975 m. liepos mėnesį JAV prezidentas Gerald Ford pasirašė Helsinkio aktą. Šis parašas leido sovietams teigti, jog pripažindamos pokarinių sienų Europoje teisėtumą JAV tuo pačiu legitimizuoja ir Baltijos valstybių inkorporaciją į Sovietų Sąjungos sudėtį. Ta proga 1975 m. lapkričio 13 d. JAV Atstovų rūmai priėmė rezoliuciją, konstatuojančią, kad Helsinkio aktais legitimizuojamos sienos Europoje neliečia Baltijos valstybių, t.y. kad JAV ir toliau nepripažįsta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos. Vėliau, devintajame dešimtmetyje, JAV diplomatai (pvz., JAV ambasadorius prie ESBK Max Kampelman), remdamiesi Sovietų Sąjungos Helsinkio aktais prisiimtais įsipareigojimais, ne kartą reikalavo, kad sovietai pasitrauktų iš okupuotų Baltijos valstybių teritorijų. Ypač reikšmingos paramos kovotojai už laisvą Lietuvą susilaukė iš prezidento Ronald Reagan administracijos. Baltijos valstybių inkorporacijos į Sovietų Sąjungos sudėtį nepripažinimo politikos, gal ir ne visada nuosekliai, laikėsi ir dauguma kitų Vakarų valstybių.

Lietuvių diplomatinis korpusas vienintelis Vakarų šalyse simbolizavo valstybingumo tęstinumą ir nuolat primindavo sovietinės okupacijos padarinius. Lietuvos diplomatinio korpuso likvidavimas būtų reiškęs tam tikrą sovietinės užsienio politikos pergalę, net jei okupacijos nepripažinimo politikos Vakarų valstybės ir toliau nebūtų atsisakiusios. Ir tokiam tikslui siekti buvo metamos sovietinių specialiųjų tarnybų pajėgos, kurioms buvo iškelti keli einamieji uždaviniai: surinkti tikslią informaciją apie diplomatus ir jų tikslus, bendravimą su kitų valstybių politikais ir užsienio politikos žinybomis, ryšius su lietuvių išeivijos politinėmis organizacijomis, aktyvių Lietuvos laisvės bylos puoselėtojų tarpusavio santykius ir pan.

Lietuvos diplomatinei tarnybai iki 1990 m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose
valstybėse. Po S.Lozoraičio-vyresniojo mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone dr.Stasys Bačkis. Šiame poste dr.S.Bačkis dirbo iki pat Lietuvos Nepriklausomybės tarptautinio pripažinimo (1991 m. rugsėjo 6 d.). Tiesa, nuo 1987 m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone Stasiui Lozoraičiui-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Finalinėje kovos už Lietuvos Nepriklausomybę stadijoje užsienyje likusi diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais. Tie diplomatinės tarnybos nariai, kuriems leido amžius (S.Lozoraitis-jaun., V.Dambrava ir kiti), vėliau sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.

5. Lietuvos diplomatija 1990 – 1992 metais

Atkurtos Lietuvos valstybės pats pirmasis laikotarpis po 1990-ųjų kovo 11-osios buvo toks trapus, kad buvo labai didžiulė diplomatinių santykių svarba, siekiant tarptautinio pripažinimo ir apsaugos. Galima pasakyti, kad šia kryptimi buvo dirbama dar prieš valstybės atkūrimą. Tai buvo preventyvi diplomatija, kuriama palanki atmosfera su pačiomis svarbiausiomis valstybėmis: Rusija – tuomet dar Sovietų Sąjunga, Lenkija (mūsų deputatų vizitas į Varšuvą 1990 m. pradžioje ir susitarimas su ,,Solidarumo” frakcija). Po Kovo 11-osios, kai grėsė realus pavojus, geriausia politinė apsauga nuo sovietų smurto būtų buvęs Lietuvos valstybės pripažinimas didžiųjų valstybių. Tas smurtas (iš tikrųjų buvo paruoštas jau kovo 12 dieną, tik neduota Maskvos sankcija jo vykdyti) tada būtų suvokiamas kaip agresija prieš nepriklausomą valstybę. Deja, mums teko susidurti su tokia tikrove, kai įtakingiausia ir labiausiai nepriklausoma pasaulio valstybė, matyt, šiek tiek pakeitė savo nuomonę. Per vieną parą.

Dar nebuvome suvokę, jog mūsų kreipimasis į pasaulį pripažinti valstybę yra sudėtingesnis uždavinys, nors iš tikrūjų Lietuvos valstybę gana daug šalių pripažino. Ji buvo jau anksčiau pripažinta, o aneksija ir inkorporacija į Sovietų Sąjungą nebuvo pripažįstama. Netrukus paaiškėjo, jog problema yra vyriausybės pripažinimas ir diplomatinių santykių užmezgimas būtent su Lietuvos valstybe. Taigi diplomatiniai santykiai, kurių siekėme, būtų reiškę valstybės apsaugą ir išsaugojimą, kartu įtvirtinant pasaulyje sampratą, kad ne tik vėl yra Lietuvos valstybė, bet yra pripažįstama ir jos vyriausybė, bendradarbiaujanti su kitomis pasaulio vyriausybėmis.

Pirmiausia, ką mes tardome ir panaudojome savo išorės ryšiams tuo laikotarpiu, tai išlikę pasaulyje ir pripažįstami nepriklausomos Lietuvos Respublikos diplomatai. Viešai veikė atstovas Jungtinėse Valstijose – Vašingtone, taip pat konsulai Niujorke, Čikagoje, Los Anžele, atstovas vatikane. Jungtinėje Karalystėje labai tyliai, kur generalinis konsulas Haris Lapas buvo paskirtas 1989 metais, ir Venesueloje, kur Vytautas Dambrava buvo paskirtas konsulu vieną dieną prieš nepriklausomybės paskelbimą. Juos skirdavo teisėtai veikusios Lietuvos diplomatinė starnybos vadovai – diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis, o nuo 1983 –ųjų jo įpėdinid Stasys Bačkis. Tie paskyrimai buvo pripažįstami Valstybės deparatamente ir kitur. Taigi mes šiokios tokios atramos vienur kitur turėjome.

5.1. Pirmieji diplomatai ir atstovybės

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas iš neatidėliotinų uždavinių buvo diplomatinės tarnybos atkūrimas. Vėl reikėjo pradėti nuo pirmojo žmogaus, nuo pirmojo memorandumo, nuo pirmojo projekto. Laimė, buvo daug išsimokslinusių žmonių, nors ne visi buvo pašaukti diplomatijai. Ne visi pajėgė suprasti, kad diplomatinė scena yra visas pasaulis, o diplomatinė mokykla – patsai gyvenimas.

Atstovai, kurie dirbo atstovaudami nepriklausomai Lietuvai iš ankstesnių laikų, buvo labai atsakingi garbingo amžiaus žmonės: Anicentas Simutis, Vincas Balickas. Savo politiniu aktyvumu ir buvimu pačioje svarbiausioje vietoje išsiskyrė, jau kelis kartus anksčiau minėtas, Stasio Lozoraičio jaunesniojo darbas Vašingtone. Jis ten buvo paskirtas ir dirbo nuo 1983 netų.

Žinoma, Lietvos vyriausybė rūpinosi sukurti ir naujų atstovavimo būdų, net ir neturėdami tokio vyriausybės pripažinimo, kuris leistų paskirti ambasadorius. Taip tekdavo paskirti atstovus arba Prezidiumo aprendimu, arba tiesiog Aukščiausios Tarybos Pirmininko laišku įgalioti vieną ar kitą asmenį atstovauti Parlamentui, Lietuvos Respublikai. Labai buvo džiugu, kad jie buvo pripažįstami de facto. Taip buvo 1990 m. balandžio mėnesį, Aukščiausios Tarybos Pirmininkui laišku įgaliojus Ričardą Bačkį atstovauti, kaip kas suprato – ar Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui, ar Parlamentui, ar Lietuvos reikalams.

1990 metų rudenį Osle buvo atidarytas pirmasis Lietuvos informacijos biuras, kuriam vadovavo advokatas Leonas Boddas, savo kontoroje paskyręs viną kambarį. Jis gavo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įgaliojimus, ir vėlgi itin pažymėtina, kad į to biuro atidarymą atėjo Norvegijos užsienio reikalų viceministras. Tokie veiksmai, ir daugiau negu veiksmai, parodantys Lietuvos valstybės pripažinimą, buvo labai svarbūs. Juk tos šalys tebebuvo labai varžomos Sovietų Sąjungos spaudimo, savaip interpretuojamo Helsinkio susitarimo apie sienų
neliečiamumą ir panašiai.

Tą rudenį ir žiemą jau veikė keli informacijos biurai. Londone, šalia patyrusio Vinco Balicko, buvo paskirtas Gražvydas Kirvaitis. O Briuselyje, Adolfo Venskaus gerų ryšių su krikčionimis demokratais dėka, buvo atidarytas lyg ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos biuras, kuris dirbo kaip valstybės reikalų atstovybė.

5.2. Diplomatiniai santykiai Maskvoje

Lietuvos diplomatinis darbas, nors ir neoficialus, Maskvoje po Sovietų Sąjungos Lietuvos okupacijos prasidėjo dar 1989 metais, t. y. po rinkimų į Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimą. Jau tada kiekvienas iš išrinktųjų deputatais, turėjo galimybę nuolat susitikinėti su Maskvoje akredituotais įvairių šalių diplomatasi. Tokiu būdu, vienaip ar kitaip, aktyviau ar mažiau aktyviai, diplomatinėmis priemonėmis tam tikra prasme buvo įmanoma daryti įtaką vis artėjančiam tarptautiniam Lietuvos pripažinimui de jure ir de facto.

Savotiška situacija klostėsi Maskvoje. Lietuvos SSR vyriausybės atstovybė prie Sovietų Sąjungos vyriausybės buvo mūsų lengvai transformuota į Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovybę, o kitų užsienio ambasadų buvo traktujama kaip Lietuvos valstybės atstovybė Maskvoje. Žinoma, Sovietų Sąjunga traktavo ją po senovei. Ten buvęs mūsų atstovas Egidijus Bičkauskas kartu buvo ir Lietuvos parlamento narys, ir SSRS liaudies deputatas. Nors Lietuvoje buvo atšaukti SSRS liaudies deputatų įgaliojimai (nes būtų absurdiška dirbti dvejose valstybėse valstybinėj tarnyboj), tačiau šie kolegos turėjo pažymėjimus ir galėjo laisvai įeiti į Kremlių, į aukščiausiąją Tarybą. Tai buvo savotiška situacija, kuria jie naudojosi. O 1991 m. spalio mėnesį E. Bičkauskas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos laikinuoju reikalų patikėtiniu Sovietų Sąjungoje. Taigi ir dabar tiems Rusijos politikams, kurie kalba apie kažkokias neliečiamas buvusios Sovietų Sąjungos sienas, turime priminti, kad Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta dar pačios SSRS ir 1991 m. rudenį buvo paskirtas oficialus Lietuvos atstovas Sovietų Sąjungoje.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3256 žodžiai iš 6262 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.