Lietuvos dirvožemis
5 (100%) 1 vote

Lietuvos dirvožemis

Turinys

Turinys………………………………………………………………………………………..1

Dirvožemis – gamtos ir žmogaus kūrinys………………………………………2

Dirvožemio rūgštingumas…………………………………………………………….3

Dirvožemio erozija……………………………………………………………………….3

Lietuvos dirvožemiai…………………………………………………………………….5

Literos šaltiniai ……………………………………………………………………………8

Dirvožemis – gamtos ir žmogaus kūrinys

Dirvožemis skiriasi nuo uolienų tuo, kad jis sugeba subrandinti ir išauginti augalą. Ši jo savybė vadinasi derlingumu – gebėjimu aprūpinti augalą vandeniu ir maisto medžiagomis. Derlingumui atsirasti padėjo gyvieji organizmai, kurie Saulės energiją panaudojo surišti esančioms ore cheminėmis medžiagomis. Šio surišimo padarinys – organinė medžiaga – puvenos. Kuo jų daugiau, tuo dirvožemis derlingesnis.

Puvenos, veikiamos geologinių ir klimatinių sąlygų, pradėjo keisti žemės paviršių, pasitelkusios Lietuvoje tris pagrindinius dirvodaros procesus: jaurėjimą, velėjimą ir pelkėjimą.

Jaurėjimas vyksta dėl dirvožemio sugebėjimo (humusinėmis) rūgštimis atpalaiduoti iš mineralų medžiagas, kurios išplaunamos gilyn. Taip susidaro dirvožemio paviršiuje šviesus, pelenų spalvos, sudarytas vien tik iš silicilio, sluoksnis – jaura. Tokie jauriniai dirvožemiai yra neturtingiausieji maisto medžiagų. Jie būdingi Varėnos, Vilniaus rajonams ir ten, kur ant smėlio auga kerpšiliai ir žaliasamaniai pušynai.

Tuo tarpu pievose ant priemolių matome tamsiai pilkos spalvos puveninę velėną, sudarytą iš suirusių augalų liekanų. Šie su stora velėna dirvožemiai yra derlingiausieji Lietuvoje. Jie labiausiai paplitę vidurio, šiaurės Lietuvos dalyje ir Suvalkijoje.

Tarpukalnėse, paežeriuose, kitose žemesnėse pašlapusiose vietose vyksta dirvožemio drupėjimas. Po durpėmis ir kitur, kur sunkiai patenka deguonis, geležies junginiai nudažo dirvožemį melsvai žalsva – glėbine spalva. Nesausinti pelkiniai ir glėbiniai dirvožemiai mažai tinkami žemdirbystės poreikiams.

Anksčiau paminėti dirvodaros procesai retai vyksta atskirai, o dažniausiai drauge, žinoma, vienam iš jų vyraujant. Jų dėka susidarė dirvožemių danga.

Dirvožemį galima skaityti kaip knygą, kadangi jame paliko savo žymes visi jį formavę gamtos ir ūkio veiksniai. Jis yra sluoksniuotas kaip pyragas. Šių sluoksnių storis parodo, kaip ilgai ir kaip sparčiai vyko dirvodaros procesai.

Lietuvoje dirvožemiai susidarė po ledynmečio. Taigi jį amžius rytų Lietuvoje apie 15 tūkstančių metų, o vakarų – 7-8 tūkstančiai metų. Tačiau nors Žemaitijos dirvožemiai jaunesni, bet geriau išsivystę. Didesnis jų storis, ryškesnis jauros ir kitų sluoksnių susiskirstymas. Tokį spartesnį dirvožemių susidarymą sąlygojo didesnis kritulių kiekis Žemaitijos aukštumos vakariniame šlaite ir ilgesnis vegetacijos periodas. Gamtos sąlygos dar geriau atsispindi aukštapelkėse. Jos yra tikras klimato ir mineralinių medžiagų kiekio kitimo ore metraštis. Durpės tik ima ir beveik nieko neatiduoda. Per metus jų priauga apie 1mm, o jeigu jų storis 2-3m, tuomet juose sukauptos žinios apie 20- 30 tūkstančių metų laikotarpį.

Dirvodaros proceso eigą pakeitė gamybinė žmogaus veikla. Primityvios žemdirbystės metu buvo deginami kertami miškai ir statesniuose šlaituose prasidėjo dirvožemio dalelių nuplovimas – vandens erozija. Apnuogintuose didesniuose plotuose pradėjo šeimininkauti vėjas, nupūsdamas viršutinį sluoksnį derlingiausią dirvožemio sluoksnį – vėjo erozija Dirvožemių derlingumas mažėjo.

Vėliau, vystantis mokslui, tobulėjo žemės įdirbimo būdai, pradėta dirvas tręšti organinėmis, vėliau ir mineralinėmis trąšomis ir vartoti chemines medžiagas augalų apsaugai nuo piktžolių ir vabzdžių kenkėjų. Pakito dirvodaros procesas ir dėl žemės plotų nusausinimo, drėkinimo, vandens telkinių susidarymo. Nusausintuose plotuose nutrūko ilgus amžius vykęs dirvožemio glėjėjimo ir durpėjimo, o iškirstose vietose – jaurėjimo procesas. Visa tai didino derlingumą.

Didinant dirvožemių derlingumą, svarbu, kad juose išauginti žemės ūkio kultūriniai augalai nebūtų žalingi žmogui. Todėl būtina pasirūpinti, kad į dirvožemį nepatektų pramoninės ir buitinės atliekos, nesusikauptų pernelyg daug trąšų ir laiku spėtų prarasti savo nuodingas savybes chemikalai.

Apsisaugoti nuo jų padeda želdiniai, ypač apsauginėse zonose aplink įmones, stambius miestus, pakelėse. Šiose zonose taikomas dirvožemio panaudojimo režimas didele dalimi turi užtikrinti mūsų maisto apsaugą nuo kenksmingų priemaišų.

Lietuvai iš seno žemdirbių tauta. Jų gerovė ir buitis, gyvenimo būdas priklauso nuo dirvožemio derlingumo. Todėl dirvožemis – tai mūsų nacionalinis turtas, kuris lengvai prarandamas ir sunkiai atgaunamas. Taigi tik jį tausodami galime tikėtis Lietuvos ūkininko ir dvasinio savarankiškumo, tolimesnio tautos išlikimo.

Dirvožemio rūgštingumas

Ne vien akimi matomus dirvodarinės uolienos kitimo
požymius pastebime dirvožemyje. Kitus nustatome laboratoriniais prietaisais. Svarbiausias iš jų – rūgštingumas. Dirvodarinė uoliena, netekusi karbonatų, praranda ne tik patvarumą, bet ir pasidaro rūgštis. Rūgštis – mūsų dirvožemių nuodas. Kuo dirvožemio sluoksnis storesnis, tuo jis rūgštingesnis. Todėl rūgštingiausi dirvožemiai yra Žemaičių ir Medininkų aukštumose, o Vidurio lygumoje jų visai nėra. Dabar Lietuvoje yra apie 1 ml. ha dirvožemių. Rūgščiausi yra smėlio, priesmėlio ir priemolio dirvožemiai.

Rūgštaus priemolio dirvožemiai supuolę, klampūs, nelaidūs vandeniui. Tokiame supuolusiame dirvožemyje augalai negali pastoviai gauti maisto ir vandens. Vandens tai per daug, tai per mažai. Kai vandens per daug – trūksta oro. Žemės ūkiui tokie dirvožemiai netinka. Nemaži smėlynų plotai apaugę miškais. Tiesa, rūgščiame dirvožemyje gali augti rugiai, bulvės, avižos. Tačiau jos menkai dera, esti prastos kokybės. Pavyzdžiui, rūgščiuose dirvožemiuose išaugintos bulvės turi mažai krakmolo, menko daigumo, dobilai mažai pagamina bitėms nektaro, grūdai ir pievų žolės turi mažai baltymų. Rūgštų dirvožemį lengvai atpažįstame pagal vyraujančias piktžoles. Jame klesti smulkioji rūgštynė, vienmetė klestenė, dirvinis kežys, dirvinis asiūklis, dirvinė našlaitė. Rūgštų dirvožemį parodo ir per jį prasisunkiančio vandens spalva. Jei lėtai tekančiuose upeliuose, duobėse, balose vanduo rusvas, o ant vandens dar užsidėjusi rusva plėvelė, tai reiškia, kad aplinkiniai dirvožemiai labai rūgštūs.

Ar galima rūgščiuose dirvožemiuose pagerinti augalams gyvenimo sąlygas? Galima. Reikia vėl grąžinti į dirvožemį karbonatus, ankščiau kalkėmis vadintus. Dėl to dirvožemiai kalkinami. Lietuvoje turime gausius kalkinių trąšų žaliavų išteklius. Tai Šiaurės Lietuvoje slūgsantys klinčių ir dolomito klodai. Dabar plačiausiai naudojamos Lietuvoje kalkinės trąšos – klintmilčiai. Jas gamina Akmenės statybinių medžiagų kombinatas. Pakalkinti dirvožemiai tampa puresni, lengviau jame cirkuliuoja oras ir drėgmė – pagerėja augalų mitybos sąlygos. Tokius dirvožemius labai mėgsta cukriniai ir pašariniai runkeliai, miežiai, žieminiai kviečiai, kukurūzai, žirniai, dobilai, liucernos, šunažolės. Kviečių grūduose padaugėja krakmolo,, baltymų, pagerėja miltų kepamosios savybės, bulvėse daugėja krakmolo. Tačiau ir čia galioja taisyklė – kas per daug, tas nesveika. Kiekvienas augalas turi savo poreikius – jeigu jam dirvožemyje kalkinių trąšų per daug, jis suserga. Bulvės apsipila rauplėmis, linai kenčia nuo bakteriozes. O kaip ligos paaštrėja, jei dar pasitaiko nepalankios klimatinės sąlygos! Ne tik šios problemos jaudina. Didžiulis rūpestis yra ir tai, jog į dirvožemį sugrąžinti karbonatai kalkinių trąšų pavidalu ilgai dirvožemyje neužsilaiko. Dalį jų maistui sunaudoja augalai, kita dalis su vandeniu išsiplauna ir iš laukų grioviais ir upeliais iškeliauja. O dirvožemis vėl rūgštėja. Ir vėl jį reikia iš naujo kalkinti. Kas bus su tomis kalkinėmis trąšomis, kurios iškeliauja iš dirvožemio, šiandien dar negalvojama. Pavojaus signalų dar nėra. Bet ar ilgam? Yra žinių, jog kalkinės trąšos kaupiasi vandens telkiniuose. Ar nebus čia pažeista gamtinė pusiausvyra? Aišku viena, jog didžiausią dėmesį reikia skirti toms Lietuvos vietovėmis, kur patys rūgščiausi dirvožemiai, nes čia į aplinką pasklinda ir ateityje pasklis didžiausi kalkinių trąšų kiekiai.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1324 žodžiai iš 3699 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.