Lietuvos draudimo rinkos raida po nepriklausomybės atkūrimo
5 (100%) 1 vote

Lietuvos draudimo rinkos raida po nepriklausomybės atkūrimo

1121314151617181

Draudimo teisės referatas

LIETUVOS DRAUDIMO RINKOS RAIDA PO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO

TURINYS

ĮVADAS 3

1. LIETUVOS DRAUDIMO RINKA PO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO 4

2. LIETUVOS DRAUDIMO RINKA 2005 METAIS 12

2.1 Gyvybės draudimo rinka 12

2.2 Ne Gyvybės draudimo rinka 13

3. LIETUVOS DRAUDIMO RINKA IR EUROPOS SĄJUNGA 14

IŠVADOS 15

LITERATŪROS SĄRAŠAS 16

PRIERDAI:

1 priedas. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas 2003 m. rugsėjo 18 d. Nr. IX-1737

Vilnius;

2 priedas. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo įstatymas 2003 m. gruodžio 11d .Nr. IX-1889 Vilnius;

3 priedas. Žodynas;

4 priedas. Didžiausios Lietuvos ne gyvybės draudimo įmonės 1998 m;

5 priedas. Lietuvos draudimo rinkos rodikliai 1995 – 2003 m;

6 priedas. Tiesioginių užsienio akcininkų pasiskirstymas pagal valstybes;

7 priedas. Pasirašytos gyvybės draudimo įmokos ir apmokėtos žalos;

8 priedas. Draudimo įmonės pagal pasirašytas gyvybės draudimo įmokas;

9 priedas. Pasirašytos ne gyvybės draudimo įmokos ir apmokėtos žalos;

10 priedas. Ne gyvybės draudimo grupės pagal pasirašytas įmokas;

11 priedas. Draudimo įmonės pagal pasirašytas ne gyvybės draudimo įmokas.

ĮVADAS

„Draudimas yra žmogaus proto pergalė prieš žiaurias

gyvenimo jėgas, mąstančios logikos laimėjimas prieš

analogiškus šio gyvenimo reiškinius“

A. Mane

Ekonominiai pastarųjų metų pokyčiai skatina naujų komercinės veiklos sričių iškilimą ir plėtrą. Viena tokių sričių – draudimas.

Žmogaus gyvenimas, jo veikla neišvengiamai susiję su įvairiais pavojais, nelaimėmis ir netikėtumais. Todėl poreikiai saugumui yra ne mažiau svarbūs nei fiziologinės reikmės. Klausimai, susiję su draudimų tampa vis labiau aktualesni mūsų dienomis, todėl tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl pažintį su draudimu būtų tikslinga pradėti skiriant šiek tiek dėmesio jo atsiradimui, vystymuisi ir raidai.

Mano darbo pagrindinis tikslas – supažindinti su Lietuvos draudimo rinkos raida po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo.

Pagrindiniai darbo uždaviniai:

1) Išanalizuoti Lietuvos draudimo rinkos raidą po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo;

2) Pateikti kuo naujesnę informaciją apie Lietuvos draudimo rinkos vystymąsi;

3) Susieti Lietuvos draudimo rinką su Europos Sąjunga.

Mano darbo objektas – Lietuvos draudimo rinkos vystymosi procesas.

Darbo metodai:

1) Istorinis;

2) Statistinis.

1. LIETUVOS DRAUDIMO RINKA PO NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO

Galima teigti, kad tam tikros draudimo veiklos būta ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pakankamai daug šaltinių nurodo, kad draudimas kaip verslas Lietuvos teritorijoje atsirado tik 19 amžiuje. Tuo metu Lietuva buvo Rusijos imperijos dalimi, tad čia veikė tie patys draudimo įstatymai, principai, formos ir rūšys, kaip ir visoje imperijoje. Pažymima, kad Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Rusijai pavaldžioje Lietuvos dalyje funkcionavo gerai organizuota draudimo įmonių sistema, tenkinusi to meto draudimo poreikius.

Lietuvai atkūrus valstybingumą, vietoje karo ir suirutės sudarytos draudimo sistemos ėmėsi steigtis naujos draudimo įmonės. Joms prižiūrėti vyriausybė įkūrė Draudimo reikalų komitetą ir Draudimo reikalų inspekciją. Pirmosios Lietuvos respublikos laikotarpio pabaigoje 1938 metais šalyje veiklą vykdė šešios draudimo kompanijos bei dvi kooperatyvinės draudimo bendrovės. Draudimo paslaugų poreikis be paliovos augo, ženklių draudimo veiklos pažeidimų nebūta. Tad galima teigti, kad per du dešimtmečius 1918 – 1940 metais buvo suformuota patikima, gerai poreikius tenkinusi draudimo sistema.

Po sėkmingų dviejų draudimo veiklos dešimtmečių kur kas ilgesniam laikui Lietuva buvo įjungta į Sovietų Sąjungos centralizuotai valdomą ekonominę sistemą. Draudimo veikla bet kurioje konkrečioje ekonominėje sistemoje bet kuriuo laikotarpiu turi tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Penkis dešimtmečius (1940 – 1990) vykdytos Lietuvos draudimo veiklos privalumais laikoma, kad tam tikrame regione, nekonkurencinėje aplinkoje veikusi draudimo įmonė galėjo kompleksiškai aptarnauti visus čia buvusius klientus. Taip susiformavo ilgalaikiai ir stabilūs ryšiai tarp draudimo įmonių, klientų, valdžios institucijų. Kaip trūkumai gali būti įvardinti monopolizmas, kuris neskatino tobulinti ir intensyvinti draudimo veiklos. Per didelė centralizacija trukdė operatyviai reaguoti į aplinkos pasikeitimus, buvo nepakankamai atsižvelgiama į regionų ypatumus.

Lietuvos siekis pertvarkyti savo ekonomiką iš centralizuotos ūkio sistemos į laisvos rinkos ūkį pradėjo ryškėti 1988 metų viduryje. Su dideliu susidomėjimu imta sekti kaimyninės Estijos bandymą įgauti šalies ekonominį savarankiškumą. Subūrus specialistus į ekonomikos reformos grupę, parengtas svarbus darbas: „Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo koncepcija“. 1989 metų viduryje Aukščiausioji Taryba priėmė respublikos Ekonominio savarankiškumo įstatymą.

Pagal šį įstatymą Lietuva galėjo savarankiškai spręsti vidaus ir užsienio ekonominės politikos, finansų ir mokesčių klausimus, sudaryti biudžetą, kontroliuoti kainas, banko palūkanas ir t.t. Ekonomiškai savarankiškai besivystančioje šalyje palaipsniui turėjo būti šalinamas monopolizmas ir
sudaromos sąlygos laisvai konkurencijai. Taip, suprantama, tiko ir draudimo rinkai, kurioje buvo tik vienas monopolisto teisėmis ir privalumais besinaudojantis draudikas (žr. priedą 1 ir 3) – Valstybinė draudimo įmonė. Ši draudimo institucija, kaip ir centralizuotos ekonomikos sąlygomis, vykdė visų rūšių draudimą.

1990 metų liepos 30 dieną buvo priimtas labai svarbus akcinių bendrovių įstatymas, įteisinęs naują įmonių rūšį. Išsamiame įstatyme buvo apibrėžta akcinės bendrovės kapitalo samprata, jo struktūra, atskirų kapitalo rūšių keitimo, bendrovės pelno paskirstymo ir kiti svarbiausi klausimai. Po poros mėnesių įsigalėjo Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, kurio projektą parengė Vyriausios draudimo valdybos bei nepriklausomi specialistai. Pagal draudimo įstatymą Lietuvoje galėjo veikti 4 rūšių draudimo organizacijos:

1. valstybės draudimo įstaiga;

2. akcinės draudimo bendrovės;

3. draudimo draugijos;

4. savidraudos draugijos.

Šie du įstatymai sudarė sąlygas kurti pirmosioms privataus kapitalo draudimo bendrovėms.

Pirmąja privačia draudimo bendrove tapo uždara akcinė bendrovė „Vicura“. Tiesa, draudimo veiklą 1991 m. rugsėjo mėnesį ji pradėjo kaip prekybos namai „Kirnis“. „Vicura“ ji tapo po nelabai sėkmingos „Kirnio“ veiklos performavus akcinį kapitalą. Pagrindinis šios bendrovės akcininkas – Šveicarijos firma „Spektra Bau Industrie AG“. Tų pačių metų spalio 10 dieną leidimas vykdyti veiklą buvo išduotas Lietuvos ir Vokietijos bendrai įmonei „Drauda“. Šios bendrovės steigėjas buvo senas tradicijas ir ilgą istoriją turinti Vokietijos draudimo bendrovė „Alte Leipziger“ (įkurta 1819 m.) ir Valstybinė draudimo įmonė. 1991 metų pabaigoje į draudimo rinką įsijungė „Baltijos garantas“ ir „Preventos“ draudimo kompanijos. Tiesa, pirmosios draudimo kompanijos labai didelių laimėjimų pirmaisiais savo veiklos metais nepasiekė. 1992 metų statistinė informacija rodo, kad daugiau nei 90 procentų draudimo rinkos valdė valstybinė draudimo įmonė. Tačiau naujosios kompanijos, panaudodamos aktyvaus ėjimo į rinką ir įsitvirtinimo joje metodus, pamažu ima rasti savo vietą ir laimėti klientų pasitikėjimą ir palankumą.

Draudimo įstatymas buvo įteisinęs dvi draudimo formas:

1. privalomąjį draudimą;

2. savanoriškąjį draudimą. (žr. priedą 3)

Pirmąja draudimo forma buvo draudžiamas valstybinių ir nevalstybinių akcinių įmonių kapitalas, keleivių sveikata ir gyvybė bei gyventojų pastatai. Šį draudimą monopoline teise galėjo suteikti tik Valstybinė draudimo įmonė.

Pagal draudimo įstatymą visų draudimo kompanijos veiklos priežiūrą atlikdavo prie Finansų ministerijos įkurta Draudimo reikalų taryba. (1996 metais ji buvo reorganizuota į Valstybinės draudimo priežiūros tarybą). Jos kompetencijoje buvo ir savanoriškojo draudimo atskirų rūšių taisyklių, kurias parengdavo draudimo kompanijos, priežiūra ir tvirtinimas, kiti draudimo veiklos priežiūros klausimai.

Į Lietuvos draudimo istoriją 1993 metai, matyt, turėtų įeiti kaip labai spartaus draudimo kompanijų steigimo metai. Jei 1992 m. greta Valstybinės draudimo įmonės dirbo tik „Kirnis“, „Preventa“, „Baltijos garantas“, tai 1993 m. pabaigoje galima buvo konstatuoti, kad Lietuvoje įregistruotos jau 32 draudimo kompanijos. Tiesa, kai kurios iš jų tais metais draudimo veiklos ir nepradėjo, tačiau įsteigimo faktas lieka faktu ir turi teisę likti istorijoje.

Akivaizdu, kad žymiai padidėjo darbo ir Draudimo reikalų tarybai. Jei 1993 m. pradžioje buvo reikalaujama, kad minimalus draudimo kompanijų kapitalas sudarytų 30 000 litų, tai metų viduryje jau imta reikalauti 50 000 litų sumos. Tačiau tiek pirmas, tiek antras kapitalo dydis, žvelgiant iš netolimos perspektyvos, buvo labai nedidelis. Neabejotina, kad tai ir buvo viena iš priežasčių, lėmusių tokį spartų draudimo kompanijų steigimo procesą. Steigėjai įnešė gan nedideles sumas, tikėdamiesi stulbinančio augimo ir didžiulių pelnų, kas, beje, tokios ekonomikos transformacijos fazėje įvyko ir daugelyje Vidurio bei rytų Europos kraštų.

Draudimo reikalų taryba 1993 m. gruodžio mėnesį priėmė atitinkamą nutarimą, kuris įpareigojo draudimo kompanijas per tris metus iki 1996 m. vidurio padidinti įstatinį kapitalą iki 1 mln. litų. Tokį sprendimą lėmė sveikos nuovokos reikalavimai, nes draudimo kompanijos, turėdamos tik kelių dešimčių tūkstančių litų įstatinį kapitalą, drįsdavo prisiimti rizikas, kurios keliolika ar net keliasdešimt kartų viršijo jų realias galimybes atlyginti susidarysiančius nuostolius, ir buvo pakankamai akivaizdu, kad gali kilti nemalonūs bankroto procesai.

Svarbių finansinių įvykių turtingais 1993 metais taip pat buvo atidarytas ir pirmasis užsienio draudimo kompanijų filialas Lietuvoje. Estų draudimo kompanija BICO, įsteigusi filialą Lietuvoje, tikėjosi pelningos veiklos, tačiau jai to pasiekti nepavyko. Ir tai lėmė daug subjektyvių ir objektyvių priežasčių. Matyt, kad tai privertė susilaikyti nuo noro steigti gana neprognozuojamoje draudimo rinkoje savo filialus ir kitas užsienio kompanijas, kurios siuntė savo atstovus ir rinko informaciją Lietuvoje.

Dabar neretai yra akcentuojama, kad viena iš svarbiausių bankrotų Lietuvos finansiniame pasaulyje priežasčių
bankų ir draudimo kompanijų nekompetentingumas, neatsakingumas, nepakankama jų kontrolė ir noras kuo greičiau ir kuo daugiau pasipelnyti. Tad nors 1994 metai kai kurioms draudimo bendrovėms buvo sėkmingos veiklos metai, ši data žymėjo ir pirmųjų draudimo kompanijų žlugimą. Trys draudimo kompanijos „Sveik uoliai“, „Šviesuoliai“, ir „Senoliai“ pradėjo savo veiklą, siūlydami neblogai reklamos palaikomas patrauklias draudimo rūšis: sveikatos, pensijų, bedarbystės draudimą. Darbuotojų neprofesionalumas, steigėjų atsakomybės trūkumas, per didelis pasitikėjimas, netinkamai pasirinktos sukauptų lėšų rizikingos investavimo kryptys atvedė šias tris kompanijas prie greito ir skandalingo žlugimo. Kartu buvo žymiai pakirstas ir svarbių gyvybės draudimo rūšių, kurias buvo pradėjusios vykdyti šios kompanijos, autoritetas.

Į sunkią finansinę situaciją, iš esmės dėl anksčiau paminėtų priežasčių, pateko ir dar kelios draudimo kompanijos: „Dana“, „Kirnis“, „Tukana“. Pirmosios klientams ganėtinai pasisekė, nes šią kompaniją įsigijo ir draudimo įsipareigojimus perėmė „Kauno draudimo kompanija“. „Kirnis“ performavo savo akcinį kapitalą, savininkus ir tęsė veiklą draudimo kompanijos, prasmingai pavadintos „Vicura“, forma. „Tukana“ baigė savo draudimo veiklą ir likvidavosi.

Draudimo veiklos istorija skelbia, kad Vakarų Europoje ir JAV konsultacinės draudimo kompanijos veikia daugiau kaip šimtmetį. Lietuvoje pirmoji konsultacinė – brokerinė draudimo kompanija „Finalas“ buvo įsteigta 1994 metais. Šios kompanijos specialistai potencialiems draudėjams padeda teisingai pasirinkti reikiamas draudimo rūšis, įvertinti jas galinčių teikti draudimo kompanijų pranašumus ir trūkumus. Konsultacinių – brokerinių draudimo kompanijų pranašumas vertintinas dėl to, kad jos gali pasiūlyti kelių draudimo kompanijų siūlomas atskirų draudimo rūšių sąlygas.

Jau 1995 metais privačios draudimo kompanijos atkovojo iš valstybinės draudimo įstaigos trečdalį draudimo rinkos. Stambiausiomis draudimo bendrovėmis po Valstybinės draudimo įstaigos buvo „Drauda“ ir „Preventa“. Suaktyvėjo „Lindros“, „Kauno draudimo kompanijos“, „Verslo draudimo“, „Ūkio draudimo“, „Baltijos garanto“ draudimo kompanijų veikla. Tiesa, kai kurios iš jų 1995 metais, remiantis statistine informacija, jokios draudimo veiklos nevykdė. Tai „Sotija“, „Altims“, „Draudvija“.

Bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė „Drauda“ ir viena didžiausių Vokietijos draudimo kompanijų „Alte Leipziger“, vertindama dideles gyvybės draudimo perspektyvas, 1995 metais įkūrė pirmąją Lietuvos draudimo istorijoje draudimo bendrovę, kuri ėmė pardavinėti tik gyvybės draudimo paslaugas. Remiantis pripažinta praktiką ir Europos Sąjungos reikalavimais gyvybės draudimas turi būti atskirtas nuo ne gyvybė draudimo. Tuo siekiama, kad gyvybės draudimo sukaupti rezervai nebūtų naudojami atlyginti turto draudimo šakoms ar atvirkščiai. Suprantama, kad tai padidina draudimo kompanijų patikimumą.

Būtina pažymėti, kad tiek 1995 metais, tiek ir vėliau užsienio draudikų veikla Lietuvoje ėmė aktyvėti per draudimo brokerius. Lietuvos draudimo kompanijos ėmė labiau suvokti ir vertinti perdraudimo reikšmę ir šios draudimo veiklos sferai skirti kur kas daugiau dėmesio ir lėšų. Vykdant perdraudimo veiklą už tam tikrą įmokos dalį, dalis rizikos yra perduodama perdraudikui. Tuo draudimo kompanija žymiai sumažina tikimybę, kad stambus draudiminis įvykis arba net keletas iš jų vienu metu labai neigiamai paveiks jos finansinę padėtį. Dažniausiai perdraudimo veikla yra vystoma ir plečiama su garsiomis pasaulyje perdraudimo kompanijomis: „Schweizer Ruck“, „Lioyds“, „Kolnische Ruck“. Tiesa, ima ryškėti ir kita tendencija rinkos persiskirstymo srityje – Lietuvos draudimo kompanijos pradeda rizikas dalintis tarpusavyje tuo pačiu santykinai mažiau jų atiduodamos užsienio firmoms.

Plečiantis, įvairėjant ir intensyvėjant draudimo veiklai, aštrėjant konkurencinei kovai draudimo rinkoje, vis labiau buvo juntamas poreikis tobulesniems juridiniams šios veiklos rėmams. 1990 metų Draudimo įstatymas akivaizdžiai neatitiko labai pakitusių sąlygų. Beveik metus laiko padedant užsienio specialistams buvo parengtas naujo draudimo įstatymo projektas. Šis kur kas tobulesnis, išsamesnis, labiau pasaulinę draudimo veiklą atitinkantis įstatymas žymiai pakeitė Lietuvos draudimo rinkos situaciją. Pagrindinis naujo draudimo įstatymo tikslas (žr. priedą 1) yra reglamentuoti draudimo įmonių bei draudimo tarpininkų veiklą, siekiant, kad draudimo sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi. Be to, įstatymas nustato draudimo įmonių steigimo, licencijavimo sąlygas bei tvarką, jų veiklos reorganizavimo bei likvidavimo ypatumus. Draudimo įstatymų yra reguliuojami draudimo veikloje atsirandantys santykiai tarp draudimo įmonių, draudimo tarpininkų bei draudimo įmonių. Taip pat šiame įstatyme numatyti pagrindiniai draudimo veiklos valstybinio reguliavimo principai.

Naujas draudimo įstatymas padidino reikalavimus draudimo bendrovių įstatiniams kapitalams. Taip ne gyvybės draudimo paslaugas teikiančioms įmonėms jis turi būti ne mažesnis kaip 2 mln. litų, gyvybės draudimo įmonėse – ne mažiau kaip 4 mln.
ir kredito draudimo įmonėse – 7 mln. litų. Šio kapitalo sukaupimui buvo duoti skirtingi laikotarpiai. Taip gyvybės draudimo bendrovėse jis turėjo būti užregistruotas iki 1997 metų vidurio, ne gyvybės bendrovėse iki 1998 metų pradžios, o kredito draudimo bendrovėse – iki 1999 metų pradžios. Visas įstatinio kapitalo lėšas draudimo įmonei leidžiama investuoti tik į valstybines obligacijas, nekilnojamąjį turtą bei terminuotus indėlius bankuose.

Draudimo įstatymas buvo rengiamas tuo metu, kai Lietuvą sukrėtė bankų krizė, kurią nemaža dalimi lėmė ir nepakankama jų priežiūra. Todėl draudimo įstatyme buvo numatyti labai platūs Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos (VDPT) įgaliojimai, siekiant užtikrinti visų, su draudimo sistema susijusių asmenų interesų bei teisių apsauga. Visos draudimo bendrovės finansinę atskaitomybę turės duoti patikrinti nepriklausomam auditoriui, ji privalės būti patvirtinta visuotiniame akcininkų (žr. priedą 2) susirinkime, pateikta VDPT valdybai ir paskelbta viename iš Lietuvos dienraščių.

1995 m. pabaigoje įvykus bankų krizei tikėtasi, kad tai gali atsiliepti ir draudimo kompanijoms. Tačiau 1996 m. taip neatsitiko ir šie metai Lietuvos draudimo istorijoje tapo įsimintini tuo, kad buvo priimtas naujas Draudimo įstatymas. Įstatymas numatė papildomus veiksnius siekiant užtikrinti draudimo kompanijų patikimumą. Pirmaisiais po Nepriklausomybės atkūrimo metais naujai įkurtos draudimo kompanijos, užregistravę labai didelį įstatinį kapitalą drausdavo milijonais litų vertinamas rizikas. Pagal naująjį įstatymą draudimo kompanijos turėjo padidinti savo įstatinį kapitalą. Priimant įstatymo nuostatas, apibrėžiančias įstatinį kapitalą, tikėtasi, kad dalis iš 1996 metais veikusių užregistruotų draudimo kompanijų bus priverstos keisti savo strategiją. Laukta, kad bendras draudimo kompanijų skaičius turėtų sumažėti, nes kai kurioms nedidelėms draudimo įmonėms įstatinio kapitalo didinimas gali būti gana problematiškas. Taip pat manyta, kad kai kurias smulkias draudimo kompanijas galbūt pabandys įsigyti stambio Lietuvos ar užsienio draudimo įmonės. Įsigaliojus įstatymui buvo galima laukti, kad dalis mažųjų draudimo įmonių tikriausiai atsisakys tiesioginės draudimo veiklos ir imsis verstis draudimo tarpininkavimu.

Realūs pokyčiai, vykę po1996 metų draudimo įstatymo priėmimo, buvo gana prieštaringi. Vis dar dominuojantis draudimo rinkoje „Lietuvos draudimas“ kasmet ima užleisti dalį draudimo rinkos savo konkurentams. Taip 1996 m. didžiausioji šalies draudimo kompanija valdė 57,8 % draudimo rinkos, po metų – 55,2%, o 1998 m. – 47%. Kelių smulkių draudimo kompanijų veikla Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos sprendimu buvo sustabdyta. Stiprėjant bankų ir draudimo kompanijų teikiamų paslaugų integracijai, kai kurie Lietuvos bankai įkūrė draudimo įmones, kurios gana sėkmingai įsijungė į draudimo veiklą. „Hermio“ banko įsteigta to paties pavadinimo draudimo kompanija sėkmingai vysto savo veiklą, užimdama vis tvirtesnes pozicijas. Sėkmingai dirba ir kitų bankų įkurtos draudimo bendrovės: Žemės ūkio draudimas, industrijos garantas, „Snoro“ garantas.

1997 metais verslo konsultacinė įmonė „Vadybos studija“ pabandė kompleksiškai įvertinti stambiausias Lietuvos draudimo kompanijas. Vertinimui buvo pasirinkti tokie rodikliai: įmonės likvidumas, nuostolingumas, nuostolingumo koeficientas, išlaidų koeficientas, investicijų pajamų dalis bendrosiose pajamose, draudimo veiklos pelningumas, rentabilumas, efektyvumas, aktyvų ir pasyvų santykis, mokumo koeficientas, skolų padengimo tempas. Pirmaujančių draudimo kompanijų reitingų eilėje geriausias suminis tų rodiklių rezultatas buvo nustatytas „Draudos“ draudimo kompanijai.

Pagal Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos pateiktą informaciją 1998 m. ne gyvybės draudimo šakos rinkoje veikė 30 draudimo kompanijų (žr. priedą 4).

Visos Lietuvos draudimo kompanijos 1998 metais surinko 329,5 mln. litų draudimo įmokų. Pirmąjį dešimtuką sudarančios draudimo bendrovės pagal surinktų įmokų dalį (297,7 mln. lt.) apėmė 90,3 % draudimo rinkos. Likusioms dvidešimčiai draudimo įmonių teko tik dešimtadalis rinkos.

Didžiausia pagal surinktas draudimo įmokas lieka „Lietuvos draudimo“ įmonė, kuri 1998 m. valdė 47 % ne gyvybės draudimo rinkos. 1999 metais „Lietuvos draudimas“ numatė pakeisti savininką – parduoti 70 % jo valstybės valdomų akcijų paketą. Šių akcijų pirkimo konkurse dalyvavo Suomijos „Sampo“ ir Danijos „Codon“ draudimo kompanijos. „Codon“ pasiūlymai buvo pripažinti patrauklesniais. Antrąją ne gyvybės paslaugų rinkoje buvo „Drauda“ – 10% rinkos, trečiąja – „Ūkio draudimas“ – 7%, ketvirtąja – „Preventa“ – 6%, penktąja – „Lindra“ – 5%. Tik pradėję savo veiklą užsienio šalių draudimo įmonių padaliniai iš pradžių 1998 m. pagal surinktų įmokų gausą užėmė: „Zurich draudimas“ – 22 vietą, 0,13% rinkos, „Seesam“ – 24 vietą, 0,11% rinkos. Draudimo versle svarbiu draudimo veiklos rodikliu yra laikoma vidutinė draudimo įmoka, tenkanti vienai sutarčiai. Šis rodiklis ir informuoja ir apie draudimo kompanijos klientūrą. Galima teigti, kad kuo didesnė vidutinė įmoka, tuo stambesni yra draudžiami
įmonės klientai, tuo didesnis ir pačios draudimo įmonės prestižas. Vidutinė draudimo įmoka „Lietuvos draudime“ 1998 m. sudarė 262 Lt., „Draudoje“ – 552 Lt., „Preventoje“ – 144 Lt., „Lindroje“ – 179 Lt. Lyginant su Vakarų Europos šalių draudimo kompanijų vidutinėmis įmokomis, tai gana kuklūs dydžiai, tačiau pateikiantys tam tikrą informaciją apie draudimo kompanijas.

Naujajam Draudimo įstatymui atskyrus ne gyvybės ir gyvybės draudimo paslaugas teikiančias įmones, 1998 metais daugiausia įmokų gyvybės draudimo paslaugų rinkoje surinko „Lietuvos draudimo gyvybės draudimas“. Sėkmingai gyvybės draudimo rinkoje dirbo „Draudos gyvybės draudimo“, „Lindros gyvybės draudimo“, „Hermio asmens draudimo“ kompanijos, teikdamos naujas draudimo paslaugų rūšis. Iš viso gyvybės draudimo dalis bendroje draudimo įmokų sumoje turi tendenciją mažėti. Taip 1996 m. gyvybės draudimas sudarė 29,4%, 1997 – 23,0%, 1998 – 16,8% draudimo rinkos įmokų.

Pasaulinėje draudimo praktikoje, vertinant draudimo rinkos situaciją, yra naudojami draudimo tankio ir draudimo prasiskverbimo rodikliai. Pirmasis parodo kiek surinktų draudimo įmokų tenka vienam šalies gyventojui, o antrasis rodo procentinį santykį tarp draudimo bruto įmokų ir bendrojo šalies nacionalinio produkto (žr. priedą 5).

Šie rodikliai minėtu laikotarpiu buvo žemiausi iš trijų Baltijos šalių. Nėra labai racionalus ir minėtų rodiklių gretinimas su išsivysčiusių Vakarų Europos šalių duomenimis. Taip Šveicarijoje draudimo tankio rodiklis siekė 3533 USD, Vokietijoje – 1564 USD. Lietuvos kaimynai, taip pat pretendavę į Europos Sąjungos narius 1998 m. turėjo tokius draudimo tankio rodiklius: Čekija – 107,3 USD, Vengrija – 84 USD, Slovakija – 59,3 USD, Lenkija – 48,2 USD. Draudimo prasiskverbimo rodiklis šiose šalyse taip pat žymiai didesnis. Būtina pabrėžti, kad draudimui skiriamos lėšos tuo pačiu sąlygoja ekonomikos saugumą ir skatina jos plėtrą.

Vienas statistinis Lietuvos gyventojas 1998 metais draudimo reikmėms išleido apie 107 Lt. net ir objektyviai vertinant ne ypač aukštas daugumos pajamas, tai per maža suma. Teigiama, kad tokį požiūrį į draudimo būtinumą (tiksliau į jo nebūtinumą) suformavo senoji centralizuota ekonomikos sistema. Plečiantis ir vystantis laisvosios rinkos ekonomikai didėja ir atsakomybė už savo ir artimųjų gyvybę, turtą, verslą. Tai, suprantama, turėtų padėti plėsti draudimo paslaugų rinkai. Draudimas turi užimti deramą vietą vis artėjančio Lietuvos, į veikiančios ūkio transformacijos periodo sunkumus, ekonomikoje. Tikėtina, kad tolimesnėje mūsų šalies ekonomikos istorijoje vis svarbesnę reikšmę įgaus draudimas.

2. LIETUVOS DRAUDIMO RINKA 2005 METAIS

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo draudimo rinka sparčiai žengė pirmyn ir tobulėjo. Ir štai galiausiai 2005 m. rugsėjo 1 d. draudimo veiklą Lietuvoje vykdė 25 įmonės: 8 – gyvybės, 17 – ne gyvybės draudimo įmonių.

Lietuvos draudimo rinkoje 2005 m. birželio 30 d. užsienio akcininkams tiesiogiai priklausė 79,7 proc. bendro visų draudimo įmonių įstatinio kapitalo, tai buvo ženkliai daugiau nei 67,7 proc., valdyti 2004 metais (žr. priedą 6).

Lietuvos draudimo rinkoje, priešingai nei įprasta pasaulyje, dominuoja ne gyvybės draudimo veikla – pasirašytos tiesioginio ne gyvybės draudimo įmokos 2005 metų I pusmetį sudarė 76,6 proc. visų pasirašytų įmokų. Ne gyvybės draudimo įmokos pasaulyje sudaro tik 43 proc. visų įmokų. Planuojama, kad 2005 metais gyvybės draudimo veiklos dalis truputį padidės ir sudarys 26 proc. draudimo rinkos.

2005 metų I pusmetį Lietuvos draudimo rinka bendrai ir atskirai pagal segmentus (gyvybės ir ne gyvybės draudimas) dirbo nuostolingai. Neaudituotais duomenimis, per 2005 metų I pusmetį bendras draudimo įmonių nuostolis siekė 17,0 mln. litų. Palyginimui, per 2004 metų I pusmetį neaudituotais duomenimis draudimo įmonės uždirbo 7,7 mln. litų pelno.

Iš esmės nuostolius nulėmė privalomasis vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas – draudimo įmonės, vykdančios šią draudimo rūšį, patyrė 18,1 mln. litų nuostolį.

Tikimasi, kad artimoje perspektyvoje išliks pozityvios draudimo rinkos tendencijos, kurioms įtakos turės draudimo rinkos potencialas, spartus Lietuvos ekonomikos augimas, užsienio investicijų į draudimo sektorių augimas, informacinių technologijų tobulinimas, inovacijų diegimas, naujų draudimo produktų kūrimas bei naujų privalomojo draudimo rūšių atsiradimas. Gyvybės draudimas turėtų plėstis daug greičiau negu ne gyvybės draudimas ir įgyti vis didesnę svarbą.

2.1 Gyvybės draudimo rinka

2005 m. rugsėjo 1 d. draudimo veiklą vykdė 8 gyvybės draudimo įmonės.

Per 2005 metų I pusmetį draudimo įmonės pasirašė 124,7 mln. litų gyvybės draudimo įmokų, 16,5 proc. daugiau nei per tokį pat laikotarpį prieš metus.

Per 2005 metų pirmąjį pusmetį draudimo įmonės apmokėjo 15,1 mln. litų gyvybės draudimo žalų, beveik tiek pat kiek ir prieš metus per tą patį laikotarpį, kai įmonės apmokėjo 15,6 mln. litų žalų (žr. Priedą 7).

Gyvybės draudimo rinka išlieka labai koncentruota. Didžiąją rinkos dalį užima trys gyvybės draudimo įmonės: UAB „Hansa gyvybės draudimas“, UAB „SEB VB
draudimas“ ir UAB „ERGO Lietuva gyvybės draudimas“. Joms kartu priklauso 70,6 proc. gyvybės draudimo įmokų (žr. priedą 8).

2.2 Ne Gyvybės draudimo rinka

2005 m. rugsėjo 1 d. draudimo veiklą vykdė 17 ne gyvybės draudimo įmonių.

Per pirmąjį 2005 metų pusmetį pasirašyta 409,3 mln. litų ne gyvybės draudimo įmokų, tai yra 2,5 proc. daugiau nei per tokį pat laikotarpį prieš metus.

Per 2005 metų I pusmetį draudimo įmonės apmokėjo 167,1 mln. litų ne gyvybės draudimo žalų, 25,3 proc. daugiau nei per tokį pat laikotarpį prieš metus (žr. priedą 9).

2005 metų I pusmetį, kaip jau tapo įprasta, daugiausia draudimo įmokų buvo pasirašyta šiose draudimo grupėse:

• transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės;

• sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones;

• turto.

Palyginti su 2004 metų I pusmečiu, minėtų trijų draudimo grupių užimama rinkos dalis nežymiai padidėjo nuo 79,2 proc. iki 79,9 proc (žr. priedą 10).

Ne gyvybės draudimo rinkos koncentracija dar labiau padidėjo per 2005 metų I pusmetį. Didžiąją rinkos dalį, sudarančią 60,7 proc., užima trys ne gyvybės draudimo įmonės: AB „Lietuvos draudimas“, UAB „ERGO Lietuva“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ (žr. priedą 11).3. LIETUVOS DRAUDIMO RINKA IR EUROPOS SĄJUNGA

Lietuvos Respublikos draudimo rinkai įsiliejus į Europos Sąjungos vidaus rinką, nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės įgijo teisę teikti paslaugas neįsisteigus (neįsteigus nei filialo, nei atstovybės) Lietuvos Respublikoje bei teisę steigti filialus ir atstovybes Lietuvos Respublikoje, jų priežiūrą vykdant Europos Sąjungos valstybės narės priežiūros institucijoms. Analogiškos teisės veikti Europos Sąjungos valstybėse narėse suteikiamos ir Lietuvos draudimo įmonėms.

Šiais bendros Europos Sąjungos vidaus rinkos privalumais per trumpą laiką pasinaudojo daug draudimo įmonių. 2005 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikoje veikė 2 filialai, o teisę teikti draudimo paslaugas neįsisteigus turėjo 168 draudimo įmonės iš 23 Europos Sąjungos (Draudimo įstatymo prasme Europos Sąjungos valstybės apima ir Europos ekonominės erdvės valstybes) valstybių narių:

• 43 iš Jungtinės Karalystės;

• 27 iš Airijos;

• 13 iš Vokietijos;

• po 11 iš Italijos ir Švedijos;

• 10 iš Prancūzijos;

• 9 iš Austrijos;

• po 7 iš Nyderlandų ir Liuksemburgo;

• 5 iš Vengrijos;

• po 4 iš Belgijos ir Čekijos;

• po 3 iš Danijos ir Lenkijos;

• po 2 iš Estijos, Slovakijos ir Suomijos;

• po 1 iš Islandijos, Ispanijos, Latvijos, Lichtenšteino ir Slovėnijos.

Per pirmąjį 2005 m. pusmetį Lietuvoje buvo įsteigtas 1 Europos Sąjungos draudimo įmonės filialas, šiuo metu dar vienas filialas yra steigiamas.

Per pirmąjį 2005 m. pusmetį viena Lietuvos Respublikoje įregistruota draudimo įmonė, įgyvendindama teisę teikti paslaugas kitose Europos Sąjungos valstybėse, pradėjo teikti paslaugas visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, viena – tik Čekijoje. Pagal 2005 m. rugsėjo 19 d. duomenis kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse paslaugas teikia dvi Lietuvos draudimo įmonės, viena – ketina teikti paslaugas.

IŠVADOS

Savo savarankiškame darbe atskleidžiau Lietuvos draudimo rinkos po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo raidą. Taip pat aptariau 2005 metų draudimo veiklos procesą, pasinaudodama statistiniu metodu. Darbo pabaigoje trumpai apžvelgiau Lietuvos draudimo rinkos santykį su Europos Sąjunga. Iš viso šito galiu daryti tokias išvadas:

1) draudimas – drausminantis visuomenės veiksnys;

2) draudimo rinką per ilgą laiką labai pasikeitė, nuolat tobulėjo ir sparčiai žengė pirmyn;

3) draudimo sąlyga yra tvarkingi įrenginiai, apsaugos priemonės, technologinė drausmė;

4) draudimas turi didelę ir įvairiapusę reikšmę – netikrumo dėl ateities ir tuo pačiu užslėptos baimės jausmą jis leidžia pakeisti užtikrintumo ir saugumo jausmu;

5) draudimas gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma – jei neegzistuotų draudimo apsauga, tai dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir tuo pačiu taptų našta visuomenei;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4245 žodžiai iš 8460 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.