Lietuvos draudimo rinkos tyrimas ir jos vystymosi analizė
5 (100%) 1 vote

Lietuvos draudimo rinkos tyrimas ir jos vystymosi analizė

ĮVADAS

Visais žmogaus gyvenimo ir veiklos periodais labai didelę reikšmę turi baimės jausmas, siekimas būti saugiu pačiam, apsaugoti savo artimuosius, savo turtą. Plačiai žinomo amerikiečio A. Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saugumui. Jau nuo labai senų laikų žmonės savo saugumo padidinimui, galimų rizikų sumažinimui ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas.

Draudimo veikla yra finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus draudimo sutartyje numatytiems įvykiams.

Laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis draudimo veiklai tenka labai svarbus vaidmuo:

1. Pirmiausia netikrumo dėl ateities ir tuo pačiu užslėptos baimės jausmą draudimas leidžia pakeisti užtikrintumo ir saugumo jausmu. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poreikis. Nuo šio poreikio patenkinimo atskirais atvejais, (pvz., sunki šeimos maitintojo liga, invalidumas ar mirtis) priklauso ne tik nelaimės ištiktojo, bet ir aplinkinių likimas.

2. Draudimas teikia ne tik saugumo jausmą dėl galimų nelaimių, bet gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma (pvz., kaupiamasis gyvybės draudimas).

3. Jei neegzistuotų draudimo apsauga, tai dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir tuo pačiu taptų našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimą galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, prisitaikymo bei turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę.

4. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina šalies vidaus vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Jei nebūtų draudimo, daugumos projektų tektų atsisakyti, nes vargu ar bankai ryžtųsi juos kredituoti.

5. Draudimas atlieka kapitalo, pajamų bei kredito išsaugojimo funkciją. Pavyzdžiui, bankų išduodamos paskolos taptų rizikingesnės bei jų išdavimas sumažėtų, jeigu neegzistuotų nekilnojamo turto, esančio kredito grąžinimo garantu, draudiminė apsauga gaisro, stichinių nelaimių bei įvairių kitų galimų rizikų atveju. Lygiai taip pat ir asmeniniai kreditai būtų išduodami kur kas atsargiau, jei nebūtų gyvybės bei invalidumo draudimo.

6. Draudimo veiklos metu, ypatingai kapitalo kaupimo metu, yra sukaupiamos didelės piniginės lėšos. Jų investavimas kapitalo rinkoje (pvz., į nekilnojamąjį turtą ar vertybinius popierius) žymiai prisideda prie ekonominės šalies gerovės kilimo.

7. Draudimo įmonės naudoja tarifų politiką, skatinančią savanorišką prevencinių priemonių įsirengimą draudžiamuose objektuose, pavyzdžiui, gaisro ar automobilio vagystės tikimybę mažinančius įrengimus turintiems turto savininkams yra taikomos bazinių draudimo įmokų tarifų nuolaidos. Taip pat draudimo sąlyga yra tvarkingi įrengimai, apsaugos priemonės, technologinė drausmė. Taigi, draudimas – drausminantis visuomenės veiksnys.

Tad draudimo svarba šiandien didelė ir neabejotinai turi augimo perspektyvą. Lietuvoje draudimo rinka pradėjo formuotis 1990 – 1991 m., priėmus draudimo veiklai labai svarbius Akcinių bendrovių ir Draudimo įstatymus bei pradėjus steigtis pirmosioms privataus kapitalo draudimo įmonėms (iki tol Lietuvoje buvo tik vienas monopolisto teisėmis ir privalumais besinaudojantis draudikas – Valstybinė draudimo įstaiga).

Tačiau kaip ir kiekvienoje kitoje ūkio šakoje, taip ir draudime, norint sėkmingai vystyti verslą, būtina gerai išmanyti draudimo rinką ir jos struktūrą, pagrindinius ją įtakojančius veiksnius. Šalies ekonominė padėtis, klientai, konkurentai, naujos draudimo paslaugos, jų rėmimo metodai ir kita įvairi informacija yra būtina, norint neprarasti turimą poziciją rinkoje ir siekiant didesnių veiklos apimčių. Todėl tiek ilgą laiką šakoje veikiančios įmonės, tiek naujai įsikūrusios ar besiruošiančios steigtis privalo nuolat stebėti bei analizuoti supančią politinę, ekonominę, teisinę, socialinę ir technologinę aplinką, planuoti savo veiklą, tinkamai kontroliuoti išteklius, tuo remiantis nustatyti kainas ir pateikti vartotojui produktą.

Tokio rinkos tyrimo pagrindinis tikslas – laiku nustatyti esminius rinką veikiančius veiksnius ir sąlygas bei parengti prognozes, kaip reikėtų tinkamai reaguoti į vykstančius pokyčius siekiant tam tikros vartotojų grupės poreikių patenkinimo ir pelno gavimo.

Labiausiai draudimo rinkos konjunktūrą įtakoja potencialūs draudėjai su savo kintančiais poreikiais ir interesais. Todėl draudimo įmonių veikla, orientuota į kuo aukštesnį draudimo poreikių patenkinimo lygį ir kokybę – tai būsimos sėkmingos, naujos paklausos prielaida. Prieš potencialiam draudėjui tampant kompanijos klientu visada būtinas didelis ir kruopštus draudiko parengiamasis darbas: reikia kvalifikuotai, argumentuotai įtikinti būsimus klientus perleisti draudimo įmonei savo rizikas ir baimę bei kartu su polisu įsigyti saugumą ir tikrumą.

Mano šio darbo tikslas ir yra ištirti Lietuvos draudimo rinką, pagrindinius ją įtakojančius veiksnius, bei sudaryti 2000 – 2001 m. draudimo rinkos augimo prognozes.

Siekiant ištirti pagrindinius draudimo rinką įtakojančius veiksnius, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti ir suprasti draudimo, kaip specifinės veiklos, ypatumus. Pirmajame šio darbo skyriuje ir aprašysiu pagrindinę draudimo įmonių veiklą, kuo ji
skiriasi ar panaši su kitų ūkio subjektų bei depozitinių institucijų veikla.

Antrajame skyriuje atliksiu bendrą Lietuvos draudimo rinkos apžvalgą: kaip ir kada ji pradėjo formuotis, kaip pamažu iš monopolistinės Valstybinės draudimo įstaigos buvo atkovota daugiau nei pusė draudimo rinkos. Taip pat čia apžvelgsiu Lietuvos draudimo rinkos struktūrą ir apimtis.

Trečiajame skyriuje aprašysiu pagrindinius Lietuvos draudimo rinką įtakojančius veiksnius: teisinės, ekonominės ir konkurencinės aplinkos poveikį, mokesčių lengvatų įtaką draudimo įmonių veiklai bei bendradarbiavimo su kitomis finansinėmis institucijomis būdus ir pasekmes.

Ketvirtą skyrių skirsiu Lietuvos draudimo veiklos pelningumo ir finansinei analizei bei analizei, kodėl Lietuvoje (priešingai nei išsivysčiusiose Vakarų šalyse) tokia maža lyginamoji gyvybės draudimo rinkos dalis.

Penktajame skyriuje nustatysiu teigiamai ir neigiamai Lietuvos draudimo rinką paveiksiančias tendencijas ir į jas atsižvelgdama pabandysiu nustatyti draudimo rinkos apimčių augimo prognozes 2000 – 2001 metais.

1. DRAUDIMO ĮMONIŲ VEIKLOS YPATUMAI

Draudimo įmonės yra specifiniai ūkio subjektai, pasižymintys palyginti plačia finansine veikla. Draudimo įmonė, kaip atskiras juridinis asmuo, negali verstis jokia kita komercine ūkine veikla, išskyrus draudimo bei su ja susijusia veikla, kuria yra laikomas perdraudimas, draudiminių įvykių likvidavimas bei administravimas, tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis, konsultavimas draudimo ir perdraudimo klausimais, draudimo ir perdraudimo specialistų mokymas, kvalifikacijos kėlimas, nekilnojamo turto nuoma ir draudžiamo turto įvertinimas.

Iš vienos pusės draudimo įmonės teikia paslaugą – draudimą nuo tam tikros rizikos – ir tuo jos yra panašios į kitų ūkio šakų subjektus, rinkai teikiančius pagamintas prekes ir paslaugas. Iš kitos pusės, draudimo įmonės sukaupia didelius lėšų fondus, kuriuos jos panaudoja investicinei veiklai finansuoti – taip šių įmonių veikla supanašėja su bankų ar kitų depozitinių institucijų, kurios teikia paskolas bei užsiima kitokia investicine veikla. Taigi, draudimo įmonės tarsi užima tarpinę padėtį tarp kitų ūkio šakų subjektų bei depozito institucijų.

Draudimo įmonių ir kitų ūkio šakų subjektų palyginimas.

Draudimo ir kitų ūkio šakų įmonių skirtumai išplaukia iš draudimo įmonių teikiamos paslaugos – draudimo – rizikos pobūdžio. Kitų ūkio šakų įmonės, pardavusios prekes ar paslaugas, už jas gauna tam tikras pajamas. Kartu šiose įmonėse yra aiški ir šių prekių savikaina, kadangi pardavimo kaina (tuo pačiu ir pajamos) nustatomos prie savikainos pridedant tam tikrą antkainį.

Draudimo įmonė, parduodama teikiamą paslaugą, gauna draudiminę įmoką. Kartu draudimo įmonė prisiima įsipareigojimą, kad įvykus draudiminiam įvykiui ji draudėjui kompensuos patirtą žalą. Tai reiškia, kad draudėjas gauna įmoką anksčiau, negu patiria išlaidas konkretaus įsipareigojimo atveju, ir iš anksto nėra aiški patirtinų išlaidų suma: ar į ją įeis tik konkrečios draudimo sutarties aptarnavimo išlaidos (neįvykus draudiminiam įvykiui), ar be to ir patirtos žalos atlyginimo išlaidos (įvykus draudiminiam įvykiui). Todėl draudimo įmonėje, gaunant pajamas, galima tik apytiksliai pasakyti, kokia yra (o tiksliau bus) jų teikiamos paslaugos savikaina.

Draudimo įmonė remdamasi statistiniais duomenimis planuoja, kokia yra numatoma žalų apimtis. Remiantis šiais duomenimis yra skaičiuojamas draudimo tarifas, kurio pagrindu yra nustatomos draudimo įmokos ir formuojamas draudimo fondas, skirtas numatomoms žaloms atlyginti. Tiksli žalos apimtis išaiškėja tik įvykus draudiminiam įvykiui – tuomet draudimo įmonės iš sukaupto draudiminio fondo atlygina faktiškai patirtas žalas. Todėl, jei faktiškas žalų dydis (reikiama išmokėti draudiminių išmokų suma) viršija numatytą žalų dydį (kurio pagrindu buvo nustatytas draudiminio fondo dydis), tai draudimo įmonė sukauptų draudimo fonde lėšų kiekio nepakanka draudimo žaloms kompensuoti, ir įmonė patiria nuostolį iš draudiminės veiklos.

Iš čia išplaukia, kad draudimo įmonės finansinis pagrindinės veiklos (draudimo) rezultatas (pelnas arba nuostolis) yra palyginti mažiau priklausomas nuo gautų pajamų (draudiminių įmokų apimties). Tuo tarpu kitų ūkio šakų įmonėse apyvartos bei pelno koreliacija yra stipresnė (kuo didesnė apyvarta, tuo didesnis bendrasis pelnas).

Tačiau tai nereiškia, kad draudimo įmonės neturi stengtis didinti prisiimtinų įsipareigojimų apimties, taip didindamos savo pajamas. Būtina pažymėti, kad kuo didesnis prisiimtų įsipareigojimų kiekis, tuo labiau veikia didžiųjų skaičių dėsnis, tuo mažesnė tikimybė, kad statistiniais skaičiavimais pagrįstos prognozės nepasitvirtins ir įmonė patirs nuostolį. Šiuo požiūriu draudimo įmonės ir kitų ūkio šakų subjektai yra panašūs – jie siekia didinti savo apyvartą (pajamas). Tačiau skirtumas yra tas, kad kitų rūšių įmonės, didindamos savo realizacijos apimtis, paprastai kartu didina ir savo pelną. Tuo tarpu draudimo įmonių tikslas normalios ekonomikos šalyse yra ne pelno didinimas, o draudiminės veiklos pajamų ir išlaidų subalansavimas, taip išlaikant draudiko bei draudėjo ekvivalencijos principą.

Dėl laiko lago tarp
draudiminių įmokų ir žalų kompensacijų išmokėjimo dalis draudiminio fondo lėšų tam tikrą laiko tarpą yra užšaldytos, o sukaupti atsargos fondai taip pat ilgą laiką gali būti nenaudojami, kadangi jų lėšos yra skiriamos prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti nepalankiais finansiniais metais. Todėl draudimo įmonės, vykdydamos pagrindinę savo veiklą – draudimą – sukaupia didelius lėšų fondus, kurie įstatymų nustatyta tvarka yra investuojami, taip gaunant papildomų pajamų.

Taigi, pagrindinis draudimo įmonių pelno formavimo šaltinis yra investicinė veikla. Tuo tarpu kitų ūkio šakų įmonių pagrindinis pelnas paprastai yra gaunamas iš jų pagrindinės veiklos – gamybos. Šiose įmonėse pelnas iš investicinės veiklos tradiciškai yra neesminis bendroje pelno sumoje.

Draudimo įmonių ir depozitinių institucijų palyginimas.

Būtent draudimo įmonių investicinės veiklos galimybė ir jos mastai šias įmones padaro panašias į bankus ir kitas depozitines institucijas.

Vienas didžiausių skirtumų tarp šių organizacijų yra investicinės veiklos formavimo šaltiniai. Skirtingai nuo komercinių bankų ar kitų depozitinių finansų institucijų, kurios didžiąją fondų dalį sukaupia priimdamos indėlius, už kuriuos moka palūkanas, draudimo įmonės fondus kaupia iš tikslinių asmenų įmokų, skirtų apsidrausti nuo tam tikrų rizikų ar pavojų. Todėl investicinė veikla draudimo įmonėse nėra pagrindinė.

Lyginant draudimo įmones ir bankus bei kitas depozito institucijas, reikėtų iškirti atskirą draudimo šaką – gyvybės draudimą. Šios rūšies įmonių specifika yra artimesnė depozito institucijoms, nei ne gyvybės draudimo įmonių.

Kadangi gyvybės draudimo įmonės vykdo ilgalaikį kaupiamąjį draudimą, tai jos sukaupia didesnius išteklius ir ilgesniam terminui, negu ne gyvybės draudimo įmonės. Pagal kaupimo principą draudėjai periodiškai (dažniausiai kas mėnesį) įneša įmokas per visą draudimo terminą bei turi teisę dalyvauti įmonės pelne (gauti palūkanas už įneštas įmokas). Skirtingai nuo ne gyvybės draudimo įmonių, kai draudimo kompensacija yra išmokama tik įvykus draudiminiam įvykiui, gyvybės draudimo atveju draudėjas bet kuriuo atveju gauna draudimo išmoką (sukauptų įmokų bei priskaičiuotų palūkanų sumą): arba įvykus draudiminiam įvykiui, arba suėjus draudimo terminui. Tokiu būdu gyvybės draudimo įmonių tiesioginė veikla yra labai artima depozitinių institucijų vykdomai veiklai – tiek gyvybės draudimo įmonės, tiek ir depozitinės institucijos išteklius formuoja iš gyventojų priimdamos lėšas (draudimines įmokas arba indėlius), už kurias jos pasižada mokėti palūkanas bei vėliau lėšas grąžinti.

Taigi, draudimo įmonės dėl specifinės veiklos skiriasi nuo kitų ūkio subjektų, o jų investicinės galimybės priartina šias įmones prie depozito institucijų. Gyvybės draudimo įmonės turi daugiau panašumų su depozitinėmis institucijomis, negu ne gyvybės draudimo įmonės, nes jų investicinis potencialas yra didesnis ir investicinė veikla šios rūšies įmonėms yra ypač svarbi.

2. BENDRA LIETUVOS DRAUDIMO RINKOS APŽVALGA

Privati Lietuvos draudimo rinka pradėjo formuotis 1991 m. Pirmąja privačia draudimo bendrove tapo uždaroji akcinė bendrovė „Vicura“. Tų pačių metų spalio 10 dieną leidimas vykdyti veiklą buvo išduotas Lietuvos ir Vokietijos bendrai įmonei „Drauda“. 1991 metų pabaigoje į draudimo rinką įsijungė „Baltijos garantas“ ir „Preventa“ draudimo įmonės. Tiesa, pirmosios privačios draudimo kompanijos labai didelių laimėjimų pirmaisiais savo veiklos metais nepasiekė. 1992 metų statistinė informacija rodo, kad daugiau nei 90% draudimo rinkos valdė Valstybinė draudimo įmonė. Tačiau naujosios kompanijos, panaudodamos aktyvaus ėjimo į rinką ir įsitvirtinimo joje metodus, pamažu ima rasti savo vietą ir laimėti klientų pasitikėjimą ir palankumą.

Į Lietuvos draudimo istoriją 1993 metai turėtų įeiti kaip labai spartaus draudimo kompanijų steigimo metai. Jei 1992 metais greta Valstybinės draudimo įmonės dirbo tik „Kirnis“, „Preventa“, „Drauda“, „Baltijos garantas“, tai 1993 metų pabaigoje Lietuvoje buvo įregistruotos jau 32 draudimo kompanijos.

Jau 1995 metais privačios draudimo kompanijos atkovojo iš Valstybinės draudimo įmonės trečdalį draudimo rinkos. Stambiausiomis draudimo bendrovėmis po Valstybinės draudimo įmonės buvo „Drauda“ ir „Preventa“. Suaktyvėjo „Lindros“, „Kauno draudimo kompanijos“, „Verslo draudimo“, „Ūkio draudimo“, „Baltijos garanto“ draudimo kompanijų veikla.

Tiek 1995 metais, tiek ir vėliau, užsienio draudikų veikla Lietuvoje ėmė labai aktyvėti per draudimo brokerius. Lietuvos draudimo kompanijos ėmė labiau suvokti ir vertinti perdraudimo reikšmę ir šios draudimo veiklos sferai skirti kur kas daugiau dėmesio ir lėšų. Ima ryškėti ir kita tendencija rinkos perskirstymo srityje – Lietuvos draudimo kompanijos pradeda rizikas dalintis tarpusavyje tuo pačiu santykinai mažiau jų atiduodamos užsienio firmoms.

Vis dar dominuojantis draudimo rinkoje „Lietuvos draudimas“ kasmet ima užleisti dalį rinkos savo konkurentams. Taip 1996 metais didžiausioji šalies draudimo kompanija valdė 57.8% draudimo rinkos, po metų – 55.2%, o 1998 metais – 47%. Stiprėjant bankų ir draudimo kompanijų teikiamų paslaugų integracijai, kai kurie
Lietuvos bankai įkūrė draudimo įmones, kurios gana sėkmingai įsijungė į draudimo veiklą: „VB gyvybės draudimas“, „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“, „Industrijos garantas“, „Snoro garantas“.

Šiuo metu licencijas draudimo veiklai turi 32 įmonės, 24 iš jų – ne gyvybės draudimo įmonės, 5 gyvybės draudimo įmonės ir 3 kredito draudimo įmonės.

Didėja užsienio kapitalo dalis draudimo įmonių akciniame kapitale: 2000 m. vasario 1 d. Lietuvoje veikė 12 bendrų su užsienio kapitalu arba užsienio kapitalo draudimo įmonių. Užsienio akcininkams priklausė 36.9 % bendro draudimo įmonių akcinio kapitalo. 1999 m. buvo privatiuota didžiausia draudimo įmonė „Lietuvos draudimas“. Lietuvos valstybė buvo dviejų draudimo įmonių akcininku ir jos dalis bendrame visų draudimo įmonių įstatiniame kapitale siekė 23.61%.

1997 m. Lietuvos draudimo rinkoje pradėjo veikti naujas dalyvis – draudimo brokeris. 2000 m. pradžioje veikė 66 draudimo brokeriai. 1999 m. draudimo įmonės, tarpininkaujant draudimo brokeriams, pasirašė draudimo įmokų už 74.646 mln. litų, t.y. 142.7% daugiau nei 1998 m. (30.756 mln. litų).

1999 metais bendrų ne gyvybės draudimo tiesioginio draudimo įmokų buvo pasirašyta už 333.5 mln. litų arba 1.1% daugiau nei 1998 metais, gyvybės tiesioginio draudimo – už 74 mln. litų (11.2%). Vienam gyventojui 1999 m. teko 127 litai visų tiesioginio draudimo ir prisiimto perdraudimo įmokų, įskaitant draudimo įmonių agentinę veiklą.

3. PAGRINDINIAI LIETUVOS DRAUDIMO RINKĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI

3.1. TEISINĖ APLINKA

Dėl jau aprašytos draudimo veiklos specifiškumo, draudimo ir su ja susijusi veikla kur kas griežčiau reglamentuojama įvairiais teisiniais norminiais aktais, nei kitų ūkio šakų veikla. Ypatingą vietą šių santykių reguliavime užima įstatymai. Draudimas yra vienas iš civilinės teisės institutų, o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas apibrėžia pagrindines draudimo teisės normas. Pagal Civilinio kodekso normas priimami specialieji įstatymai, reguliuojantys draudimo teisinius santykius. Šių įstatymų pagrindu nustatytos kompetencijos ribose valstybinio valdymo organai – Vyriausybė, Finansų ministerija bei Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba – priima poįstatyminius, draudimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

Pagrindinis Draudimo įstatymo tikslas yra reglamentuoti draudimo įmonių bei draudimo tarpininkų veiklą, siekiant, kad draudimo sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi.

Taigi, teisinė aplinka turi labai svarbią ir tiesioginę įtaką draudimo rinkos formavimuisi:

1. Nepriklausomos Lietuvos draudimo rinka pradėjo formuoti tik po to, kai 1990 metais buvo priimtas Draudimo įstatymas, reglamentuojantis privačių draudimo įmonių steigimąsi ir pagrindinius reikalavimus jų veiklai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2660 žodžiai iš 8862 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.