Lietuvos dvarai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos dvarai



Ankstyvasis dvaras turėjo ne tik ūkinę, bet ir politinę reikšmę. Tai pamatinė valstybės struktūros grandis, todėl dvarų atsiradimas yra neatsiejamas nuo politinės organizacijos raidos ir valstybės formavimosi. Galima netgi sakyti, kad ankstyvųjų dvarų ir jų kilmės bei raidos tyrinėjimas padeda suprasti Lietuvos valstybės ištakas, ankstyvosios valstybinės struktūros esmę.

Dvaro vieta politinėje organizacijoje

Dvaras buvo valsčiaus administracinis centras, iš kurio buvo valdomos visos valsčiaus teritorijoje buvusios laisvosios bendruomenės. Čia suplaukdavo valsčiaus žmonių duoklės. Būtinas dvaro atributas buvo ir tiesiogiai jam priklausantys žmonės, dirbantys dvarui, jį aptarnaujantys1. Iš pradžių tai buvo tik vienas ar keli kaimai. Ilgainiui laisvųjų bendruomenių prievolės dvarui didėjo, skirtumas tarp jų ir priklausomų kaimų mažėjo, o galiausiai ir visai išnyko. XV-XVI a. tiesioginėje dvarų priklausomybėje atsidūrė beveik visa valstybės teritorija (išskyrus bajorkaimius-okolicas).

Iki XV amžiaus Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų2. Ir tik vystantis kapitalistiniams santykiams dvaras galutinai transformavosi į išimtinai ūkinį vienetą, suformuodamas dvaro, kaip privataus ūkio, sampratą.

Valsčių kunigaikščiai ir jų dvarai XIII a.

Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Senesnėje istoriografijoje, ypač marksistinėje (bet ne tik joje), buvo teigiama, kad visuomenėje išsiskyrė turtingesnių žmonių sluoksnis, kuris dėl savo turtų įgavo ir politinę valdžią. Tačiau iš tikrųjų tai nėra būdinga archaiškai visuomenei – ne iš turtų kildavo valdžia, bet turtai iš valdžios3.

Valsčių kunigaikščiai, palyginus su vėlesniais bajorais, buvo negausus sluoksnis – baltų žemėse jų buvo tik keli šimtai. Susikūrus Lietuvos valstybei, kai į karo žygius būdavo sutelkiama nemaža dalis tokių kunigaikščių, žymesnių pralaimėjimų metu jų žūdavo nuo kelių iki kelių dešimčių. Pavyzdžiui, 1234 m. Volynėje žuvo 40 jotvingių kunigaikščių4, 1245 m. mūšyje su naugardiečiais žuvo daugiau kaip 8 lietuvių kunigaikščiai5, 1286 m. kryžiuočiai Lietuvoje išžudė net 70 ,,karaliukų“6. Tai įvyko ,,antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ vestuvių puotos metu – kronistas pažymi, kad į šias vestuves buvo susirinkę beveik visi Lietuvos kilmingieji. Vertinant šiuos skaičius galima teigti, kad XIII a. Lietuvoje kunigaikščių buvo tiek, kiek ir valsčių. Dvarų irgi vargu, ar buvo daugiau.

XIII a. šaltiniai mini smulkiems kunigaikščiams priklausiusias pilis įvairiose baltų ir Pabaltijo finų žemėse. Kartais tokios pilys net būdavo pavadinamos savininko vardu – pavyzdžiui, skalvių kunigaikštis Sareika 1276 m. valdė jo paties vardu pavadintą pilį7 – dabar tai Šereiklaukio piliakalnis (Šilutės r.)8. XIII a. II dešimtmetyje minimos lyvių kunigaikščio Kaupo, estų Sakalos žemės kunigaikščio Lembito pilys9. Šalia tokios pilies būdavo ir kunigaikščiui priklausantis kaimas, kartais taip pat pavadinamas jo vardu. Pavyzdžiui, minėto Lembito pilis vadinosi Leole, o kaimas – tiesiog Lembito kaimu10.

Dvarai, susidedantys iš vieno ar kelių kaimų, yra XIII a. baltų žemėse gerai žinomas reiškinys11. Daugiausia žinių apie juos teikia kryžiuočių raštai prūsų vitingams, patvirtinantys jų anksčiau turėtas valdas bei suteikiantys naujų. Žinoma, kryžiuočių įsikišimas kažkiek pakeitė prūsų diduomenės valdų vaizdą, nes ištikimi ordinui prūsų kilmingieji buvo apdovanoti. Neretai eiliniai vitingai, anksčiau neturėję jokių dvarų, kryžiuočių dėka tapdavo dvarininkais. Tai parodė lenkų istoriko Henryko Łowmiańskio tyrinėjimai, nors šis istorikas, suradęs tokių pavyzdžių, padarė skubotą išvadą, kad iki XIII a. baltų kilmingieji neturėjo priklausomų žmonių, o jų žemės valdos nedaug tesiskyrė nuo kitų bendruomenininkų ūkių12. Su šia išvada galima sutikti tik tiek, kiek ji taikoma eiliniams kilmingiesiems, nes, kaip sakyta, dvarus su priklausomais žmonėmis iki kryžiuočių įsikišimo turėjo tik kunigaikščiai.

Dvarų kilmė

Dvarai formavosi dar beraštėje visuomenėje, ir daugelis jų kilmės paslapčių niekada nebus pakankamai aiškios. Dvarų atsiradimą reikia sieti su politinės organizacijos raida, kuri mums irgi žinoma tik bendrais bruožais. Betarpiškai prieš valstybinės organizacijos atsiradimą gyvavusi politinė organizacija vadinama vadyste. Lietuvos sąlygomis tai – valsčiaus prototipas, kuriam vadovauja vadas – būsimasis valsčiaus kunigaikštis. Nuo tikro kunigaikščio jis skyrėsi tuo, kad dar nebuvo visiškai išlaikomas visuomenės – gyveno iš savo ūkio ir nereguliarių valsčiaus-vadystės gyventojų dovanų13.

Gali būti, kad vadystėse ir
pradeda formuotis dvarų užuomazgos, t. y. vadų ūkiai, turintys gal tik vieną kitą priklausomą žmogų (šeimyniškį). Tai buvo asmeninis vadų ūkis, kuris iš pradžių nedaug tesiskyrė nuo eilinių bendruomenininkų ūkių. Tačiau vadystėse tokie ūkiai, vargu ar galėjo tapti tikrais dvarais, nes nedidelė ir silpna politinė organizacija negalėjo užtikrinti didelio žmonių skaičiaus paklusnumo vadui.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 874 žodžiai iš 2695 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.