Lietuvos filosofai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos filosofai

TAUTINIO SĄJŪDŽIO FILOSOFIJA

XIX amžiuje svetimšalių pavergtuose šalyse ( Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, jau nekalbant apie Lenkiją) prasidėjo nacionalinis Atgimimas (vienos tautos sąmonėjimas stimuliavo kitą). Tada suvokta, jog kiekviena tauta turi teisę į suverenitetą. Laisvės troškimo nenumalšino ir represijos, vykusios pralaimėjus 1863 metų sukilimui.

Carizmas persekiojo bet kokį laisvesnį žodį (buvo uždrausta lietuviška spauda). Ką daryti? – rūpėjo kiekvienam mąstančiam lietuviui. Spausdinti lietuviškas knygas buvo galima tik nelegaliai. Rašyti ir mokytis svetimomis kalbomis reiškė lietuviškojo savitumo praradimą. Kita vertus, nelegali spauda visad prieinama tik nedaugeliui žmonių. Tačiau ji formuoja tam tikros žmonių dalies, pačios aktyviausios, požiūrį. Su šia spauda ir buvo susijusi kūrybinės minties plėtotė. Tada buvo suvoktas ir filosofinės minties poreikis. Filosofinė literatūra kitomis kalbomis galėjo Lietuvoje plisti, bet nežadino nacionalinių jausmų. Reikėjo už širdies griebiančio, aiškaus žodžio, o ne filosofinių išvedžiojimų. Žmogui rūpėjo, ką jam daryti, kaip elgtis. Išlikti savimi ar prisitaikyti?

Tautinės sąmonės ugdymas susijęs su savo kalba, savo literatūra. Kraštui trūko išsilavinusių žmonių. Dauguma tautinio sąjūdžio ideologų buvo studentai ar asmenys, neturintys specialaus humanitarinio išsilavinimo. Išimtis buvo bene Valančius ir Vydūnas.

Tautinis sąjūdis apogėjų pasiekė XIX amžiaus pabaigoje ir baigėsi XX amžiaus pradžioje, atkūrus Lietuvos valstybingumą. Tik savo valstybėje atsirado galimybė puoselėti tautinę kultūrą, kurti filosofinę raštiją gimtąja kalba. Tada ir vėl Lietuvoje atsirado sąlygos profesionaliajai filosofijai. Šį kartą filosofai pradėjo rašyti lietuviškai.

Tautinį sąjūdį skatino švietėjai, visų pirma Simonas Daukantas. Jį veikė ir romantizmas. Adomas Mickevičius, Juliuszas Stowackis, Ignas Kraševskis prieš didingą lietuvių tautos praeitį. Ne vienam kuteno paširdžius: jeigu mūsų protėviai buvo didingi, negi mes turime būti vargetos, nejaugi turime daryti gėdą protėviams? Šia dar įpylė alyvos Teodoras Narbutas savo daugiatome Lietuvos istorija. Taigi matome vientisą sąmonėjimo grandinę.

Vydūnas

Vydūnas (Vilhelmas Storosta) gimė pastoriaus šeimoje 1868 metų kovo 22 dieną dabartinio Šilutės rajono Jonaičių kaime. Tada šis kraštas priklausė Prūsijai. Lietuvius vokiečiai niekino, laikė menkaverčiais žmonėmis. Tai sklaidė pačius lietuvius: vieni norėjo pabrėžti savo tautinę priklausomybę, kiti buvo linkę kalbėti vokiškai, perimti vokiečių kultūrą.

Labiausiai prie senųjų papročių, prosenelių kalbos buvo prisirišę valstiečiai. Mažasis Vilhelmas nuo pat vaikystės troško būti naudingas savo kraštui. Vydūnas siekė, kad lietuviai įgytu vidinio atsparumo, atsilaikytų prieš germanizaciją. “man rūpėjo, -rašė jis,-kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas šviestų, kad jis esmiškai taptų visokios pagarbos”. Tokių minčių skatinamas jaunuolis pasirinko mokytojo profesiją.

1883 metais jis įstojo į Pilkalnio parengiamąją mokyklą, o 1885 metais- į Ragainės mokytojų seminariją, kurią baigęs 1888 metais paskiriamas į Kintus (Šilutės raj.). Jo darbo pradžia sutapo su Aušros pasirodymu. Savarankiškai pasirengęs, 1893 metais Karaliaučiuje išlaikė vidurinės mokyklos mokytojo, o 1896 metais- mokyklos su dviem užsienio kalbomis rektoriaus egzaminus. 1892-1912 metais Storosta dirbo Tilžės berniuku gimnazijoje mokytoju.

Nuo pat jaunystės visas jėgas Storosta skyrė tautos dvasinės kultūros kėlimui, nes, jo nuomone, nuo vidinės žmogaus nuostatos priklauso ne tik jo, bet ir tautos likimas. Kito būdo išsaugoti lietuvių tautą, išskyrus kultūros puoselėjimą, jis nematė. Jaunuolis pasirinko Vydūno slapyvardį.

Vydūnas nesiekė akademinių titulų, nes akademiniai titulai neplečia žmogaus erudicijos, o gali tik suteikti privilegijų, patenkinti asmenines ambicijas.Vydūnui Svarbiausia – veikla. Ir jis aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: 1895 metais Tilžėje įkūrė Lietuvių giedotojų draugiją ir jai vadovavo iki 1935 metų, kol ją uždraudė hitlerininkai, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, leido ir redagavo lietuviškus laikraščius ir žurnalus.

Jis nekvietė kovoti su vokiečiais, tik įtikinėjo lietuvius intelektu ir dvasine kultūra prilygti ar net pranokti juos. Jėgų mąstytojas sėmėsi iš taurios senuolių praeities, didvyriškos jų kovos dėl savo egzistencijos; buvo įsitikinęs, kad jo gyvenamasis kraštas – integrali Lietuvos dalis.

Įvairiuose Lietuvos miestuose Vydūnas skaitydavo paskaitas. Kurį laiką mokytojavo Telšių gimnazijoje, 1926-1927 dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje.

Vydūnas buvo labai talentingas žmogus. Jis – ir filosofas, ir poetas, ir dramaturgas, ir muzikas, parašė daugiau kaip 30 dramos kūrinių, ne mažiau ir filosofinių-etinių, kalbotyros ir istorijos veikalų. Geriausi filosofiniai traktatai Slaptinga žmogaus didybė (1907), Mūsų uždavinys (1911), tautos gyvata (1920), Sąmonė (1936).

Mąstytojo pažiūras formavo epochos dvasia. Ankstyvuosiuose kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau perėjo prie savo tautos būties
analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Vydūno dramose ryški savita pasaulio ir tautos samprata. Lietuvių tautos likimas jam neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir kultūra, su vidine kūrybine potencija. Filosofą domino lietuvių nykimo priežastis( gyvenamosios teritorijos susiaurėjimas, gyventojų skaičiaus mažėjimas).

Krikščionybė – tai vokiečių kolonizatorių idėjinis ginklas, pačių brutaliausių veiksmų skydas, lietuvių tautos neganda, nes dėl jos lietuviai nutauto, prarado savimonę. Anot mąstytojo, krikščionybė esanti visiškai svetima lietuviams: visa lietuviu tautos stiprybė (amžina ugnis) glūdėjusi senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę, lietuviai nustojo buvę savimi. Taigi Vydūnas plėtojo Daukanto mintis: religija privalanti rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinkanti lietuvių būdo. Savo veiklos tikslus Vydūnas apibūdino taip: “O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs” .

Filosofinėse Vydūno pažiūrose jungėsi senovės indų filosofija ir neoplatonizmo bei krikščionybės elementai.Be to, jį stipriai veikė vokiečių idealistinėje filosofijoje susiformavusi “ tautos dvasios” koncepcija. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Mąstytojas ne tiek dėstė savo filosofinę sistemą, kiek stengėsi jos išmokyti.Keisčiausius ir neįtikinamiausius dalykus jis parodė kaip savaime suprantamas tiesas, neįrodinėdamas jų, o tik apeliuodamas į mūsų išmintį. Šiuo požiūriu Vydūnas artimas indų moralistams, iš kurių ir perėmė problematiką bei terminiją.

Džainistai teigė, kad jų nuomonė apie pasaulį nėra visa apimanti, ir darė prielaidą, jog, galimas dalykas, kiti į tuos pačius daiktus žiūri kitaip, todėl ir jų pažiūros iš dalies galinčios būti teisingos. Visos indų religijos panteistinės.Pasak jų, žmogus esąs gamtos dalis, jį valdą amžinieji gamtos dėsniai. Šiose sistemose mistikos elementai susipynę su materialistiniais. Indų mąstytojus domino gyvenimo prasmės, tikslo problemos. Daug buvo svarstoma, kas yra mirtis, gyvenimas. Pavyzdžiui, sankijos šalininkai teigė, kad gyvenimas yra kančia, o mirtis – o išsilaisvinimas iš tos kančios. Mirtis yra neišvengiamybė, kuria reikia suvokti. Anot jų, mirties baimė slegia mus todėl, kad ją lydi nežinia. Mes nežinome, kas bus po mirties, be to, pati mirtis teina per naujas kančias. Kaip šios problemos veikė Vydūną, rodo ir jo knygų pavadinimai: Visatos sąranga (1907), Mirtis ir kas toliau (1907), Likimo kilmė (1908).

Vydūnas neteikė pirmumo kuriai nors vienai indų religinės filosofijos sistemai,o ieškojo bendro jas vienijančio principo. Todėl indų pasaulėvoks sintezė ir kai kurie Vakarų Europos filosofinių sistemų elementai buvo jo kuriamos mistinės filosofinės sistemos pamatas.

Kodėl mąstytoją domino indų filosofija? Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo tiesų nenaudojant prievartos. Vydūnas manė, kad indams išsaugoti kultūrą padėjo jų filosofija ir religija. Mąstytojas tikėjo, jog ilgaamžė indų kultūra esanti gyvybingiausia todėl, kad teisingiausia.

Jis lygino indus ir lietuvius. Nejaugi jie turi išnykti? Kaip juos galima būtų išgelbėti? Vydūnas manė, kad padėti gali tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė už savo veiksmus. Juk niekas negali priversti išsižadėti ryšio su savo tauta. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik “svetimieji”.Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą ir mažiau kaupti materialinių vertybių. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorės jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.

Vydūno įsitikinimu, nei mokslas, nei krikščionybė negali paaiškinti žmogaus esmės ir veiklos tikslų.Svarbiausią vietą Vydūno apmąstymuose užėmė žmogus. Filosofas bandė atskleisti žmogaus prigimtį, kurioje įžvelgė daug “slėpingumo”. Jam žmogus yra dvilypė – materiali (kūnas su savo biologinėmis funkcijomis) ir dvasinė (kūrybinių galių sankaupa) – būtybė. Vydūno nuomone, žmogaus kūnas yra gamtos dalis, o jo veiksmai priklauso nuo dvasios, arba sąmonės. Mąstytojas mėgino įžvelgti ryšį tarp materialaus ir dvasinio prado: “Kaip dvasia yra subtilus materijos virpėjimas, taip materija yra dvasia sustingimo būsenoje”. Šis principas taip pat paimtas iš indų filosofijos. Vydūnas priėmė ir indų filosofijos reinkarnacijos koncepciją, pagal kurią nuolat gimstančių individų moralės savybės priklauso nuo jų veiksmų ankstesniame gyvenime. Remdamasis šiuo principu, mąstytojas aiškino žmogaus egzistencijos amžinumą.

Traktuodamas žmogų kaip gamtos dalį, filosofas manė, kad ir jo poelgiai paaiškinami gamtinėmis priežastimis. Jeigu gamtoje viskas kinta, siekia tobulumo, mąstytojo žodžiais tariant, “viskas sravi”, tai kinta ir žmogus: jis nuolat sąmonėja ir tobulėja. Vydūno nuomone, žmogiškumas priklauso nuo to, kaip ir kiek sugebame valdyti savo “žemesnes jėgas” (Aistras, norus, patogumu siekiamą ir t.t.). Nepajėgdamas to padaryti, žmogus “materialėja”, dvasines vertybes aukoja materialioms (žemiškosioms) vertybėms. Tada žmogus pamažu praranda savo žmogiškumą. Bet tai – laikini
nukrypimai nuo tobulėjimo kelio, nes apskritai žmogus kyla nuo gyvuliškumo prie žmogiškumo. Vydūnas stengėsi nustatyti šio kilimo pakopas. Jis tikėjo, kad tobulumo siekiančių žmonių daugėja.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1694 žodžiai iš 5524 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.