Turinys:
1. Įvadas……………………………………………………………… 2 psl.
2. Lietuvos kraštovaizdis………………………………………. 2 psl.
3. Lietuvos geografinė padėtis……………………………….. 2 psl.
3.1 Reljefas………………………………………………..3 psl.
3.2 Oras……………………………………………………. 4 psl.
3.3 Klimatas……………………………………………… 4 psl.
4. Augmenija………………………………………………………. 4 psl.
5. Gyvūnija…………………………………………………………. 5 psl.
6. Aplinkos sauga…………………………………………………. 5 psl.
7. Ekologijos problemos………………………………………….6psl.
,,Koks gražus, mažytis mūsų kraštas, kaip lašelis tyro gintaro…“ rašė apie savo tėviškę lietuvių poetė Salomėja Nėris.
Lietuvos vakaruose banguoja Baltijos jūra, rytuose ir pietuose žalumynuose paskendę tyvuliuoja ežerai, ežerėliai. Per visą kraštą melsvomis juostomis vingiuoja daugybė sraunių upių, upelių.
Lietuvos gamta labai graži ir įvairi, ypač graži Rytų Lietuva, kurią vadiname Lietuvos Šveicarija. Lietuvos reljefą įvairina upės, ežerai, upių slėniai. Lygumos sudaro apie 60%, o aukštumos 40%. Vidurinės Lietuvos aukštis virš jūros lygio yra apie 100m.Tačiau paviršius tebesiformuoja ir dabar, upės keičia savo vagas, ežerai užauga ir pelkėja, dėl ūkinės veiklos stiprėja vėjo erozija. Žmogus kasa naudingas iškasenas tiesia kelius, atlieka statybinius darbus.Šiandieninė Lietuvos teritorija susiformavo gan sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis. Lietuvių tautai teko apsigyventi mažame, gražiame, bet labai pavojingame žemės kampelyje, kurio mums pavydi mūsų kaimynai.
Geopolitikas K. Pakštas rašė: kad ne dėl vieno pasaulio uosto tiek nesivaržoma kaip dėl Klaipėdos ir nė dėl vienos pasaulio sostinės kaip dėl Vilniaus. Jeigu Šveicarija pasižymi aukštais kalnais, Suomija ežerais ir miškais, tai Lietuva savo pavojingumu čia gyventi tokiai mažai tautai. Lietuva būdama pietinė Baltijos regiono šalis, kartu yra ir vidurio regiono šalis. Lietuvai svarbų vaidmenį sudaro Klaipėdos neužšąlantis uostas. Per Lietuva eina keliai jungiantis Rytų ir Vakarų Europos, Šiaurės ir Pietų Europos centrus.1989m. Prancūzijos nacionalinis geografijos institutas nustatė, jog Lietuvoje 22km. nuo Vilniaus į šiaurę yra Europos centras. Vargu ar Europoje galima rasti valstybę, kurios geopolitinė padėtis yra tokia lemtinga jos nacionaliniam egzistavimui.
Lietuva – nedidelė, tačiau tūkstantmetes valstybingumo tradicijas turinti Vidurio Europos šalis prie Baltijos jūros. Regioniniu požiūriu Lietuva dažniausiai apibūdinama kaip Baltijos valstybė.
Teritorijos dydžiu (65 302 km2) Lietuva yra labai artima Airijai ir Latvijai. Lietuva yra kiek didesnė, nei Šveicarija, Danija, Belgija ar Olandija, tačiau šiek tiek mažesnė nei Austrija. Lyginant su JAV valstijomis, Lietuva labiausiai panaši į Vakarų Virginiją.
XVI amžiuje Lietuvos valstybės plotas siekė > 700 000 km2.
Dabartinės Lietuvos teritorijos kraštinės koordinatės: šiaurėje – 56°27′ šiaurės platumos, pietuose – 53°54′ šiaurės platumos, vakaruose – 20°56′ rytų ilgumos, rytuose – 26°51′ rytų ilgumos. Iš rytų į vakarus Lietuva driekiasi 373 km, todėl Saulė virš Lietuvos „rieda“ net 23 minutes 20 sekundžių. Iš šiaurės į pietus Lietuvos teritorija nutįsta 276 km. Nuo Lietuvos geografinio vidurio iki Žemės pusiaujo yra net 6129 km, o iki Šiaurės ašigalio – tik 3873 km. Be to, mes esame apie 1500 km ryčiau pradinio Grinvičo meridiano. Dėl Žemės sukimosi mūsų geografinėje platumoje mes skriejame 965 km per valandą greičiu …
Mūsų šalis ribojasi su penkiomis kaimyninėmis valstybėmis. Šiaurėje driekiasi 588 km ilgio siena su Latvija, rytuose ir pietuose – 660 km siena su Baltarusija. Pietvakariuose Lietuva ribojasi su Lenkija (sienos ilgis – 103 km) ir Rusijos Federacija (273 km). Daugiau kaip ¾ Lietuvos sienų driekiasi upėmis ir ežerais. Baltijos jūroje Lietuvos ekonominė zona (apie 6400 km2) pasiekia Švedijos vandenis.
Lietuvos paviršiaus reljefas formavosi per ilgus amžius. Šis procesas truko apie 4 milijardus metų.Reljefą sudaro: Pajūrio žemuma ,Žemaičių aukštuma, Ventos vidurio žemuma, Sūduvos aukštuma, Dzūkų aukštuma, Aukštaičių aukštuma, Pietryčių lyguma, dalis Švenčionių – Naročiaus ir Ašmenos aukštumų. Aukščiausiаs Lietuvos taškas – Juozapinės kalnas (294 m).
Didelį vaidmenį Lietuvos klimatui sudaro reljefas. Oras kildamas aukštyn kas 100m vėsta 0.6. Aukštesni rajonai yra ne tik vėsesni bet ir drėgnesni. Reljefas turi reikšmės ir mikro klimatui.
Taigi Lietuvos klimatą lemia mūsų šalies geografinė padėtis (Lietuva yra vidutinėse platumose, arti jūros ir vandenyno), globaliniai veiksniai (ypač – vyraujanti vakarinė oro masių pernaša vidutinėse platumose) bei vietinės gamtos sąlygos (reljefas, paklotinio paviršiaus ypatumai). Vis didesnę reikšmę įgauna žmogaus veikla. Klimato įvairovės požiūriu Lietuva apibūdinama kaip esanti vidutinių platumų klimato zonos šiaurinėje dalyje. Pagal
klimato klasifikaciją Lietuva priklauso Atlanto žemyninės miškų srities pietvakariniam posričiui. Tik Baltijos pajūrio klimato rajonas artimesnis Vakarų Europos klimatui ir gali būti priskirtas atskiram Pietų Baltijos klimato posričiui. Didesniąją metų dalį orus Lietuvoje lemia atmosferos frontai, kurių skaičius per metus siekia 160–170.
Mūsų šalies teritoriją per metus vidutiniškai pasiekia po 85 kcal/cm² Saulės energijos. Saulės aukštis virš horizonto Lietuvos viduryje kinta nuo 11° gruodžio 22 d. iki 58° birželio 28 d. Saulės švytėjimo trukmei didžiausią įtaką turi dienos trukmės kaita per metus ir debesuotumas bei rūkas. Dėl to faktinė Saulės spindėjimo trukmė Lietuvoje sudaro 50–55% nuo didžiausios galimos. Vidutinė mėnesio Saulės švytėjimo trukmė kinta nuo 30 iki 290 valandų (pav.). Labiausiai saulėti mėnesiai Lietuvoje – birželis ir liepa. Šiais mėnesiais vidutinė Saulės švytėjimo trukmė 9,3–8,6 valandos per dieną. Gruodžio mėnesį vidutinė Saulės švytėjimo trukmė siekia apie 1 valandą per dieną. Metinis Saulės radiacijos balansas Lietuvoje kinta nuo 1670 MJ/m2 miškinguose Pietų Lietuvos rajonuose iki 1340 MJ/m2 Šiaurės ir Šiaurės Vakarų Lietuvoje.
Kritulių Lietuvoje iškrinta daugiau, nei gali išgaruoti. Vidutiniškai per metus Lietuvoje iškrinta 661,5 mm kritulių (daugiametė 1961–1990 m. norma; tai sudaro apie 43 km3 vandens visoje Lietuvos teritorijoje), tačiau jų pasiskirstymas teritorijoje netolygus. Daugiausia kritulių iškrinta priešvėjiniuose pietvakariniuose ir vakariniuose Žemaičių aukštumos šlaituose (apie 900 mm per metus). Mažiausiai kritulių gauna lygumos (Šiaurės Lietuvoje – tik 520 mm per metus). Net ir vienoje vietovėje kritulių kiekis skirtingais metais gali labai skirtis (pavyzdžiui, Vilniuje – 2,3 karto). Lietingiausi mėnesiai Lietuvoje – liepa ir rugpjūtis (79–77 mm), rytinėje šalies dalyje – birželis, o pajūryje – rugsėjis. Mažiausiai kritulių iškrinta vasario, kovo (33–36 mm) mėnesiais. Apie 75% kritulių yra skysti, 17% – mišrūs, o 8% – kieti (sniegas, ledas). Vidutiniškai per metus krituliai krinta 1000–1300 valandų (Žemaitijoje kai kuriais metais – iki 2000 valandų; dienų su krituliais čia būna apie 190). Ilgi sausi laikotarpiai dažniausiai pasitaiko gegužę.
Lietuvoje dažni rūkai. Jų gausiausia vakariniuose Žemaičių aukštumos šlaituose (90 –105 dienos per metus; bendra rūko trukmė – 600–650 valandų). Mažiausiai rūkų – Vidurio Lietuvos žemumoje – tik 38–51 diena per metus. Net 70% rūkų susidaro spalio–kovo mėnesiais.
Lietuvos klimatas rekreaciniu ir terapiniu požiūriais vertintinas kaip gana prieštaringas. Palankiausios žmogui klimato sąlygos yra Baltijos pajūryje – ypač rytiniame Kuršių nerijos pakraštyje. Šiam kraštui būdinga švelni žiema, šiltas lietingas ruduo, vėsūs pavasaris ir vasara, maža metų ir paros temperatūros amplitudė, trumpas šalnų laikotarpis. Čia daugiausia saulėtų dienų. Antropoklimatiniu požiūriu palankios sąlygos yra ir ežeringose Pietų Lietuvos aukštumose bei pietinėje Pietryčių smėlingosios lygumos dalyje. Čia šilčiausios vasaros, beveik dvigubai daugiau nei pajūryje dienų su didesne nei 15° C vidutine oro temperatūra. Ypač palankiu mikroklimatu išsiskiria Nemuno slėnis. Minėtiesiems regionams būdingas ir švarus oras. Mažiausiai palankios antropoklimatiniu požiūriu sąlygos yra Žemaičių aukštumoje, kuriai būdingi drėgni ir vėsūs orai, dažni krituliai ir rūkas.
Lietuva yra vid. plot. klimato juostos, mišriųjų miškų gamtinėje zonoje. Kažkada Lietuva buvo tundra vėliau spygliuočiai, o dar atšilus atsirado ir lapuočiai. Tai žinome iš žiedadulkių kurias randame durpynuose. Augalai nyksta keičiantis klimatui ir dėl žmogaus ūkinės veiklos. Išnyko kukmedis, agaras.