Lietuvos geniniai paukščiai
5 (100%) 1 vote

Lietuvos geniniai paukščiai

Turinys

Įžanga ………………………………………………………………………. 1

Grąžiagalvė …………………………………………………………………. 2

Žalioji meleta ……………………………………………………………….. 3

Pilkoji meleta ………………………………………………………………… 4

Juodoji meleta ……………………………………………………………….. 5

Didysis genys ……………………………………………………………….. 6

Vidutinis genys ………………………………………………………………. 7

Baltnugaris genys …………………………………………………………….. 8

Mažasis genys ………………………………………………………………… 9

Tripirštis genys ……………………………………………………………….. 10

– 1 –

Grąžiagalvė

Perinti, traukianti rūšis.

Grąžiagalvė kiek didesnė už naminį žvirblį. Kūno ilgis 16 cm, sveria apie 40 g. Nuo genių skiriasi rusvai pilka spalva, minkšta uodega ir silpnu snapu.

Patino ir patelės kūno viršutinė pusė rusvai pilka, išmarginta tamsiomis ir šviesiomis dėmelėmis bei juostomis, apatinė pusė pilkšva, gerklės ir pagurklio srityje juostelės smulkios, tamsios. Šonai ir pilvas išmarginti išilginėmis tamsiomis dėmelėmis. Vairuojamosios plunksnos minkštos, pilkos, su juodu skersiniu raštu. Snapas pilkšvas. Kojos balzganos. Rainelė šviesiai raudonai ruda. Jaunikliai kiek blankesnių spalvų, išsirita pliki. Žiotys mėsos spalvos.

Paplitimas. Eurazijoje paplitusi nuo Atlanto iki Kolymos baseino ir Ramiojo

vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Baltąją jūrą, Pečioros aukštupį, Obės, Jenisiejaus, Lenos vidurupį, pietuose tęsiasi iki Korėjos pusiasalio, pietvakarinės Altajaus dalies, šiaurinio Kazachstano, Volgos žemupio, Kaukazo, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Izoliuotų arealo dalių yra Kašmyre, vidurinėje Kinijoje. Gyvena Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose salose.

Žiemoja Afrikoje ir pietinėje Azijoje.

Lietuvoje gana įprastas, bet nedažnas paukštis.

Migracija.Tikrasis tolimas migrantas.A. Vaitkevičius nurodo, kad grąžiagalvės traukia pavieniui ir sunkiai pastebimos. Į Lietuvą grįžta balandžio viduryje. Ventės rage praskrendančios grąžiagalvės pastebėtos balandžio trečią dekadą, rudens traukimas prasideda apie rugpjūčio vidurį.

Biologija. Dažniau aptinkama lapuočių ir mišriuose miškuose, rečiau pušynuose. Mėgsta mažus šviesius miškelius arba miškus, kuriuose gausu aikštelių. Gyvena parkuose, soduose, miestų ir gyvenviečių želdiniuose.

Peri uoksuose, bet pačios jų išsikalti negali, todėl naudojasi senais genių arba natūraliais uoksais.

Neretai peri inkiluose.Lizdui vietą paprastai pasirenka neaukštai, 2 – 4 m aukštyje. Lizdo teritorijoje nuolat girdėti skardus pypsintis balsas. Grąžiagalvės pradeda perėti, kai dauguma tinkamų uoksų ir inkilų jau būna užimta. Todėl nukenčia kiti uoksiniai paukščiai: puola dažniausiai jau užimtas lizdavietes, iš uoksų ir inkilų išmeta jų kiaušinius ir lizdus.

Lizdo nekrauna, kiaušinius deda tiesiog ant uokse esančių puvenų, seno lizdo ar išvyto paukščio lizdo liekanų. Įsikūrusios zylių lizduose, paprastai palieka apatinį samanų sluoksnį. Kiaušinius pradeda dėti gegužės antroje pusėje. Paprastai deda 7 – 10 kiaušinių tačiau dėtyje gali nuo 6 iki 12.Kiaušinių forma ir dydis atskiruose dėtyse labai įvairūs.Šviežiai padėtų kiaušinių lukštas baltas,taisyklingai ovalus, blizgantis, skaidrus.Sveria 2 g. Jų bukajame gale yra matinis baltas diskas. Perint kiaušiniai tampa matiniai. Deda kasdien, perėti pradeda nebaigus dėti. Peri abu porelės nariai, bet daugiau patelė, 12 – 13 dienų. Jaunikliai išsirita ne vienu laiku, lizde išbūna 18 – 22 dienas t. y. tris savaites. Juos maitina patinėlis ir patelė. Per metus tik viena vada.

Būdinga savotiška elgsena: atidarius inkilą, lizde tupinti grąžiagalvė ištiesia kaklą į viršų, pašiaušia galvos plunksnas, lėtai sukioja galvą į šalis ir šnypščia panašiai kaip gyvatė. Taip elgiasi ir sugautas paukštis bei paūgėję jaunikliai.

– 2 –

Medžiais nekopinėja. Maisto ieško ant žemės kaišiodamos ilgą liežuvį į kiekvieną pasitaikiusį plyšį ar skylę. Literatūroje nurodoma, jog minta priklausomai nuo tam tikroje vietovėje gyvenančių vabzdžių rūšinės sudėties ir gausumo. Tačiau daugiausia – skruzdėlėmis, jų lėliukėmis ir kokonais.

Grąžiagalvės palieka mūsų kraštą rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais.

Žalioji meleta

Perinti, žiemojanti rūšis.

Maždaug kėkšto dydžio.Kūno ilgis 32 cm, sveria apie 200 g. Nuo pilkosios meletos skiriasi raudonu viršugalviu.

Patino viršutinė kūno pusė gelsvai žalsva, antuodegis geltonas. Viršugalvis raudonas. Kakta juoda. Nuo žiočių kampo tęsiasi juodas dryžis, jo vidurinė dalis raudona. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, su skersiniu šviesiu raštu. Pilvinė pusė balsvai žalsva, krūtinė ir pilvas neryškiai dėmėti, kūno šonų ir pauodegio raštas skersinis. Snapas pilkas. Kojos tamsiai pilkos. Rainelė balsva. Patelės ,,ūsai” be raudonų dėmelių. Jaunikliai
blankesnių spalvų. Jie išsirita pliki.

Lietuvoje gyvena nominalinis žaliosios meletos porūšis .

Paplitimas. Paplitusi vakarinėje Eurazijoje nuo Atlanto pakrančių iki Volgos slėnio, vakarinės Kaspijos pakrantės, Kopetdago, šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Kamos žiotis; pietuose Mažąją Aziją, Viduržemio jūros pakrantes.

Žiemoja paplitimo areale.

Paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau negausi. Kiek dažnesnė rytinėje Lietuvos dalyje.

Migracija. Lietuvoje sėslus paukštis, tik rudens – žiemos laikotarpiu netoli klajoja. Paprastai nuskrenda keliolika kilometrų.

Biologija. Gyvena daugiausia nedideliuose (3 – 4 ha) palei upę augančiuose miškeliuose. Kartais perėti pasitraukia į atokiau nuo vandens telkinių esančius miškus. Pietų Lietuvoje dažna tarp miškų įsikūrusiuose kaimuose. Gausi Marcinkonių kaime. Čepkelių rezervate reta.

Rečiau aptinkama mišriuose miškuose, ir tik kartais – eglynuose. Nevengia ir didesnių senų sodų bei parkų, ypač jei jų pakraščiuose auga tuopa.

Lytiškai subręsta pirmais gyvenimo metais. Paprastai gana tylus paukštis, tačiau vasario pradžioje, kartais ankščiau ar vėliau pradeda šūkauti ir tarškinti snapu. Tarškina į šaką, sausą medžio viršūnę, kartą pastebėta tarškinant į seno uokso angos kraštą.

Per tuoktuves laikosi būsimoje perėjimo vietoje. Kovo – balandžio mėnesį poros nariai laikosi vienas nuo kito 100 – 200 m atstumu ir ištisas dienas šūkauja. Kovo pabaigoje intensyviai apžiūrinėja senus uoksus, kurių perėjimo vietose paprastai būna net keletas. Senų, ypač pernykščių uoksų landas dažnai dar apkapoja ir, atrodo, jog čia perės, tačiau balandžio pradžioje išsirenka medį būsimam uoksui. Paprastai iš karto kala kelis uoksus dažniausiai – pernykščiame medyje, patinas vieną, patelė kitą. Matyt, patinas pirmas baigia darbą, nes kiaušinius visuomet deda jo iškaltą uoksą. Uoksą kala apie 20 dienų. Kadangi žaliosios meletos snapas palyginti silpnas, tai medį pasirenka kiek patręšusį gluosnį, kartais lizdas aptinkamas pušyje.

Peri abu porelės nariai, 15 – 17 dienų. Naktį peri patinas, patelė paprastai nakvoja viename iš senų uoksų, o rytą, dar prieš patekant saulei, pasikeičia. Dieną lizde paukščiai keičiasi kas 1,5 – 2 valandas. Jauniklius maitina kas 30 – 45 min. Jei prie uokso

– 3 –

atskrenda kartu patinas ir patelė, tai vienas kito atžvilgiu kartais būna net agresyvūs. Tokiu atveju patelė būna priversta atokiau palaukti, kol patinas baigs maitinti jauniklius. Po to, susitikę netoli lizdo, meletos tyliai šnypščia.

Minta beveik rudosiomis skruzdėlėmis. Kratydamos galvą ir kaklą, paukštis atryja maistą tiesiog į jauniklio gerklę. Maitina 2 – 3 minutes. 19 – 20 dienų amžiaus jaunikliai palieka lizdą. Kiekvienas porelės narys globoja po 2 – 3 jauniklius. Šeimyna laikosi netoli uokso. Paukščiai šūkauja ir nenutolsta vieni nuo kitų toliau kaip per 200 m. jaunikliai miega įsikibę į medžio kamieną. Vėliau paukščiai klajoja lizdavietė apylinkėse.

Paukštis retas, globotinas.

Pilkoji meleta

Perinti, žiemojanti rūšis.

Pilkoji meleta už žaliąją kiek mažesnė ir blankesnės spalvos.

Patino nugara gelsvai žalsva, antuodegis gelsvas. Viršugalvis pilkas ar žalsvai pilkas, kakta raudona. Nuo žiočių kampo eina siauras juodas dryželis. Plasnojamosios ir vairuojamosios plunksnos rusvos, skersiniu šviesiu raštu. Gerklė pilka, kūno apačia pilka, žalsvo atspalvio. Snapas rudai pilkas. Kojos pilkai žalsvos. Rainelė šviesiai raudona. Patelės kakta pilka. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų. Išsirita pliki, rausvos spalvos.

Lietuvoje gyvena nominalinis pilkosios meletos porūšis.

Paplitimas Eurazijoje paplitusi nuo Prancūzijos, Jugoslavijos iki Ramiojo vandenyno pakrančių. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, pietinę Suomiją, Pečioros aukštupį, šiaurinę Primorę. Pietuose arealas tęsiasi iki Indokinijos pusiasalio, Birmos, pietinio Himalajų šlaito, rytinės Kinijos, pietvakarinio Altajaus, šiaurinio Kazachstano, Volgos vidurupio, Dnestro deltos, Balkanų pusiasalio, Prancūzijos vidurio.

Žiemoja paplitimo areale.

Retas Lietuvos sparnuotis. Dabar aptinkama negausiai Ignalinos raj. Nacionalinio parko teritorijoje ir didesnė pilkosios meletos populiacija išlikusi Gudų girioje. Peri prie Ūlos, Merkio, Skroblaus upių. Tačiau daugiausia – Čepkelių rezervate. Čia kasmet peri iki 10 – 15 porų. Pavienės poros įsikūrusios Musteikos girininkijoje bei miškuose tarp Pagarendos ir Musteikos. Nelaisvę sunkiai ištveria.

Migracija. Gyvena sėsliai arba klajoja nedideliu atstumu.

Biologija. Apsigyvena įvairiuose miškuose. Čepkelių rezervate ir jo apylinkėse peri kerpiniuose pušynuose su beržų priemaiša. Tačiau tokiame biotope pastebimos tik pavienės poros. Būdingiausias pilkosios meletos perėjimo biotopas – mišrus lapuočių medynas su eglių, pušų priemaiša. Mėgsta perėti pelkės pakraščiuose ar salose. Peri miškuose, netoli kirtaviečių, aikštelių ar pievų.Gyvena Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionaliniuose parkuose. Lizdaviečių apsauga. Kiaunių skaičiaus reguliavimas meletos gyvenamose vietose.

Nebaikštus, ramus paukštis. Gerai kopinėja medžiais, tačiau ieškodamas maisto sugeba straksėti žeme. Skruzdėlynuose rausia urvus. Atšakus,
pavieniui. Tik pavasarį anksti rytą ir vakarop galima išgirsti būdingą pilkosios meletos tuoktuvinę trelę: “piau – piau – piau…”, kuri pamažu tyla. Balsas tylus, girdimas 200 – 300 m atstumu. Kartais tarškina snapu panašiai kaip didysis genys. Tuoktuvinis balsas dažniau girdimas ankstyvomis ryto valandomis ir vakarėjant.

Tuoktuvės prasideda gana anksti – kovo pradžioje jau galima išgirsti balsą ir tarškesį, ypač balandžio – gegužės mėn., pavieniai paukščiai kiauksi iki birželio

– 4 –

pabaigos. Uoksus kala balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, tačiau jau balandžio 3 d. aptikta pradėtų kalti drevių. Paprastai kasmet išsikala naują uoksą. Tame pačiame biotope gali perėti keletą metų. Uoksus kala lapuočiuose medžiuose. Juos iškala nudžiūvusiuose, iš dalies sutrūnijusiuose ar žaliuose, tačiau puvinio pažeistuose medžiuose įvairiame aukštyje: nuo 3,5 m iki 12 m, vidutiniškai 5,2 m. Kiaušinius deda gegužės mėn. Gegužės 6 –18 d. patinai kiauksėjo prie įrengtų uoksų, tačiau patelės dar neperėjo, o kitoje lizdavietėje jau perėjo. Deda baltus kiaušinius. Jie sveria apie 7 g. peri patelė ir patinas, 17 – 18 dienų. Dažniausiai jaunikliai išsirita birželio pradžioje. Juos maitina abu porelės nariai. Patelei žuvus, jauniklius globoja patinas. Uokse jaunikliai išbūna 24 – 25 dienas. Dar nemokėdami skraidyti, jie jau kopinėja medžio kamienu. Tačiau, gręsiant menkiausiam pavojui ar tėvams atnešus maisto, jie skuba į drevę. Birželio pabaigoje jaunikliai uoksą palieka, bet dar kurį laiką grįžta į jį nakvoti. Liepos antroje pusėje – rugpjūčio pradžioje pradeda gyventi savarankiškai.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1772 žodžiai iš 5287 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.