Lietuvos gyventojų demografinė ir socialinė sudėtis
5 (100%) 2 votes

Lietuvos gyventojų demografinė ir socialinė sudėtis

Lietuvos gyventojų demografinė ir socialinė sudėtis. Žmogiškieji ištekliai

Turinys

1. Demografijos politika.

Demografinė politika

Demografinė politika – tai priemonių visuma, kurių tikslas formuoti geriausiai atitinkančią visuomenės plėtrą, gyventojų reprodukciją bei reguliuoti demografinius procesus, dėl visos visuomenės ir dėl kiekvieno jos nario. Tai pasiekiama administracinėmis, juridinėmis, ekonominėmis, socialinėmis bei propagandinėmis priemonėmis.

Svarbiausios demografinės politikos priemonės – ekonominio pobūdžio parama daugiavaikėms ir jaunoms šeimoms, mokesčiai bevaikėms šeimoms ir kt. Taip pat svarbu: abortų draudimas ar jų legalizavimas, juridinio amžiaus santuokai nustatymas, informacijos priemonių (televizijos, radijo, spaudos, kino ir kt.) panaudojimas propaguojant daugiavaikes ar mažavaikes šeimas ir kt.

Demografinė politika ne šių dienų atradimas. Ji žinoma iš antikos laikų. Ir Lietuvoje ji vienaip ar kitaip liečia daugelį gyventojų ar tam tikras jų grupes, vykdoma keletą dešimtmečių. Jos veikimo sferon patenka jaunos, daugiavaikės šeimos, našlaičiai, žmonės su negalia, pensininkai ir kiti. Jais daugiau ar mažiau rūpinasi valstybė, labdaringos organizacijos.

Tačiau bene svarbiausia demografinės politikos dalis yra ta, kuri susijusi su jaunomis ir daugiavaikėmis šeimomis, našlaičiais. Nuo jų skaičiaus bei teikiamos paramos didele dalimi priklauso tautos ateitis. Paramos dydis priklauso nuo valstybės galimybių, jos ekonominio pajėgumo ir pažiūros į tautos ateitį. Norint teikti paramą, galimybių rasti visuomet galima.

Vykdoma parama jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms. Apmokamos dekretinės atostogos, teikiamos išmokos gimus kūdikiui, du metus mokama pašalpa vaiką prižiūrinčiam asmeniui, skiriamos našlaičio stipendijos, pašalpos tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams ir kt. Šeimos politikos klausimais daug dirba Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto demografai.

Lietuvoje vykdoma demografinė politika apima ir kitus paramos reikalaujančius žmones: našlaičius, negalios ištiktus žmones, pensininkus, bedarbius. Bendras jų skaičius artėja prie 2 mln. Tai toks mūsų valstybės socialiai remtinų asmenų skaičius.

Lietuvai reikalinga efektyvi, atskiruose krašto regionuose skirtinga demografinė politika. Ji turi remtis pakankamai didele materialine parama, ypač jaunoms ir daugiavaikėms šeimoms. Šiam tikslui reikalingi materialiniai ištekliai privalo būti skiriami valstybiniais sprendimais ir pakankamai konkrečiais.

1.1. PAGRINDINĖS DEMOGRAFINĖS PROBLEMOS IR IŠŠŪKIAI GYVENTOJŲ POLITIKAI

Nuo praėjusio dešimtmečio pradžios Lietuvos demografinė raida kinta iš esmės. Visų demog¬rafinių procesų (gimstamumo, šeimos formavimo, mirtingumo, migracijos) pokyčiai neigiami. De¬mografinė jų pasekmė — gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, depopuliacija, spartus gyventojų senėjimas. Neigiami demografiniai pokyčiai reiškiasi ir sudėtingomis socialinėmis, ekonominėmis problemomis. Spartus gyventojų senėjimas keičia santykį tarp visuome¬nės kuriančiosios ir vartojančiosios dalies, reiškiasi naujais iššūkiais šalies biudžetui, socialinei sferai, paslaugų plėtrai.

Šeima ir gimstamumas. Per praėjusį dešimtmetį labai sumažėjo gimstamumas, esminius pokyčius išgyvena šeimos institutas, vyksta jo destabilizacija, silpnėja šeimyniniai saitai, didėja šeimų įvairovė, gausėja nepilnų šeimų. Tokių problemų atsiradimo ir plitimo prielaidos susijusios tiek su esminėmis socialinėmis ekonominėmis transformacijomis ir visuomenės adaptyvumo prie rinkos santykių stoka, tiek su ekonominiais sunkumais, su kuriais susiduria gyventojai, ypač jaunimas (siekdamas išsilavini¬mo, įsitvirtinimo darbo rinkoje, apsirūpinimo būstu), tiek su problemomis dėl nepakankamai adek¬vačios socialinės ir paramos šeimai politikos, tiek ir dėl vertybinių orientacijų, gyvenimo stiliaus, san¬tuokinės ir prokreacinės elgsenos kitimo, besireiškiančio stiprėjant individualizacijai, liberalėjant ap¬linkai. Išorinių ir vidinių galių stoka šeimoms adaptuotis prie naujų sąlygų ir iššūkių sparčiai kintan¬čiai šeimai yra viena svarbiausių šiuolaikinių ir ateities socialinių problemų, juolab kad jos susijusios su visomis gyvenimo sferomis. Be to, rinkos sąlygos kelia vis didesnius iššūkius pačiai šeimai, siekiui užtikrinti jos gerovę. Visuomenė sunkiai persiorientuoja nuo paternalistinės prie įsigalinčių rinkos santykių diktuojamos aplinkos, kai šeimos funkcijų atlikimo sėkmė vis labiau priklauso nuo aktyvios kiekvieno individo ir šeimos pozicijos. Be to, nemažai daliai auginančių vaikus šeimų skurstant, pa¬tenkant į socialinę atskirtį ryškja specifinės socialinės problemos. Socialiai silpnos šeimos negaudamos pagalbos iš šalies praranda autonomiškumą, negali atlikti savo prigimtinių vaikų ugdymo, lavi¬nimo, socializacijos funkcijų ir, nesant pakankamų socialinio saugumo garantijų, šias problemas bei socialinę atskirtį gali reprodukuoti. Visa tai reikalauja, kad, siekiant vidinių šeimos galių stiprinimo ir jos funkcionalumo didinimo, strateginių veiksmų prioritetus, teikiamus kuriant socialinę, ekonominę, kultūrinę aplinką, kuri leistų sudaryti
šeimos narių aktyvumo darbo rinkoje ir lavinantis sąlygas, turi papildyti pagalbiniai veiksmai, galintys rizikos grupėms teikti garantijas. Be to, siekiant vidinio šeimos tvirtumo, jos gerovės būtina didinti visų visuomenės galių sutelktumą ir solidarumą — nuo individo, šeimos, bendruomenės iki visos visuomenės ir valstybės.

Visuomenės sveikata. Praėjusio dešimtmečio gyventojų mirtingumo tendencijos išryškino per pastaruosius kelerius dešimtmečius susiformavusius neigiamus mirtingumo ir sveikatingumo (ypač vyrų) bruožus, labai besiskiriančius nuo išsivysčiusių šalių patyrimo tiek savo pokyčiais, juos lemian¬čiais veiksniais, tiek ir lygiu. Nors nuo 1995 m. mirtingumo rodikliai Lietuvoje gerėja, vyrų mirtin¬gumo lygis tebėra aukštesnis, negu buvo prieš keturis dešimtmečius. Lietuvos gyventojų mirtingumas tebėra gerokai didesnis nei senosiose Europos Sąjungos ir kitose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Lie¬tuvos vyrai vidutiniškai gyvena net 10 metų, o moterys – apie 5 metus trumpiau negu senųjų Europos Sąjungos šalių gyventojai. Pagal vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius Lietuva atsilieka ir nuo daugelio naujųjų Europos Sąjungos šalių. Viena svarbiausių sveikatingumo ir mirtingumo nei¬giamas tendencijas lemiančių veiksnių yra nesveikos ir net sveikatai žalingos elgsenos paplitimas bei nepalanki sveiko gyvenimo būdo nuostatoms ir vertybms formuotis aplinka. Pastarieji veiksniai postmodernioje visuomenėje gerinant sveikatą ir mažinant mirtingumą vaidina labai didelį ir vis svar¬besnį vaidmenį.

Migracija. Prasidėjus politiniams, ekonominiams ir socialiniams pokyčiams iš esmės pasikeitė migracijos mastai, kryptys, formos. Legalią migraciją keičia nelegali, nuolatinę — laikina. Šiuo metu dominuoja trumpalaikė migracija (iš esmės atliekanti tik ekonominę funkciją, nenutraukiant socialinių saitų), nepilnos šeimos migracija (tėvai be vaikų, vienas iš sutuoktinių), plečiasi vadinamoji nereguliari migracija tiek į Lietuvą, tiek ir iš jos, reiškiasi ir kraštutinės migracijos formos – prekyba žmonėmis, ypač moterimis.

Keičiasi migracijos srautus formuojantys veiksniai, socialinės ekonominės, kultūrinės jos pa¬sekmės. Iki pastarojo meto Lietuvai buvo būdinga nelegali ir savo mastais masinė gyventojų, labiau¬siai jaunimo, tarptautinė migracija, kurios pagrindiniai veiksniai yra darbo vietų trūkumas, nepakan¬kamos galimybės užsidirbti ir užsitikrinti bent jau minimalų pragyvenimo lygį, didelis nedarbas, ypač jaunimo, didelė nedarbo teritorinė diferenciacija. Esant nestabiliai situacijai darbo rinkoje migraciją gali lemti noras sumažinti socialinę riziką, bandymai prieiti prie alternatyvių pajamų šaltinių, nepri¬klausančių nuo ekonominės situacijos svyravimų Lietuvoje.

Nemažą įtaką turi ir migracinės infrastruktūros, taip pat ir nelegalios, plėtotė tiek Lietuvoje, tiek ir tikslo šalyse, auganti nelegalių migrantų darbo paklausa tikslo šalyse. Migracijai peraugant į verslą pirminiai veiksniai iš viso gali tapti nebesvarbūs.

Nemažą ir vis didėjančią įtaką formuojant migracijos politiką, o kartu ir migracijos srautus, da¬ro tarptautiniai susitarimai ar konvencijos, ypač ginantys bendrąsias žmogaus vertybes ir žmogaus teises. Migracijos procesų eigą ir migracijos politikos formavimą Lietuvoje veikia eurointegraciniai procesai. Be to, kaip rodo migracijos tyrimai, migracijos procesų priežastingumas yra kumuliatyvus, nes migracija keičia kontekstą, kuriame priiminėjami sprendimai, migruoti ar ne. Be to, skirtingi veiksniai veikia skirtingus lygmenis – individualų, namų ūkių, bendrijos, šalies. Visa tai reikalauja migracijos politikos krypčių ir priemonių įvairovs.

Gyventojų senėjimas. Gyventojų senėėjimas suvokiamas kaip teigiamas socialinis pokytis, nes jis yra nenorimų gimimų ir ankstyvų mirčių kontrolės rezultatas. Ilgesnis gyvenimas — tai vienas svarbiausių žmonijos laimėjimų. Tačiau demografinės raidos laikotarpiai, kai gyventojų amžiaus struktūra spar¬čiai keičiasi (senėja), praktiškai visose gyvenimo sferose reikalauja laiku priimtų ir pasvertų visuome¬nės adaptavimo veiksmų. Naujas jauno ir senyvo amžiaus gyventojų santykis visuomenėje verčia peržiūrėti ir pritaikyti prie naujų poreikių esamus visuomenės išteklius ekonomikos (galimybės daly¬vauti darbo rinkoje, pajamų lygis), politikos (galia politinėse ir visuomeninėse organizacijose), socia¬linio saugumo (socialinės garantijos), sveikatos apsaugos (poreikius atitinkančių paslaugų plėtra), žmogaus ekologijos (poreikius atitinkantys būstai, aplinka, gyvenvietės infrastruktūra, susisiekimas ir pan.) ir kitose sferose.

Jeigu visuomenė adekvačiai nereaguoja į pagyvenusių žmonių dalies didėjimą ir jų specialius porei¬kius vėlyvoje senatvje, kyla pavojus šios grups gyventojų gerovei. Todėl vienas iš pa¬grindinių tikslų ir yra siekti pagyvenusių bei senų žmonių gerovės. Vadovaujantis aktyvaus senėjimo prin¬cipu prioritetas teikiamas pagyvenusių žmonių užimtumui darbo rinkoje, jų švietimui. Kartu pripažįstama būtinybė garantuoti pakankamas pajamas nebepajėgiant užsidirbti ir užtikrinti reikiamas socialinės globos paslaugas vėlyvuoju senatvės periodu. 1.2. PAGRINDINIAI LIETUVOS DEMOGRAFINĖS SITUACIJOS INDIKATORIAI

Gyventojų skaičiaus
2004 m. pradžioje gyveno 3445.9 tūkst. žmonių. Tai 260 tūkst. mažiau negu prieš penkiolika metų.

Gyventojų skaičius Lietuvoje pradėjo mažėti nuo 1992 m. (1.1 pav.)

Gyventojų skaičius pirmiausia pradėjo mažėti dėl emigracijos. 1992—2003 m. dėl emigracijos Lietuvos gyventojų skaičius sumažjo daugiau kaip 200 tūkst.

Nuo 1994 m. gyventojų skaičius mažėja ir dėl natūralios kaitos – didesnių mirtingumo negu gims¬tamumo rodiklių. 1994—2003 m. dėl šios priežasties gyventojų sumažėjo beveik 60 tūkst.

Vyksta sparti depopuliacija. Neto reprodukcijos rodiklis sparčiai mažėja ir 2003 m. buvo 0,60 (1.2 pav., 1.1 priedas), t. y. tėvų kartą keičia beveik perpus mažesnė vaikų karta. Kad karta pakeistų kartą, šis rodiklis turtų būti ne mažesnis už 1.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1626 žodžiai iš 5317 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.